JAV gyvenanti lietuvė papasakojo savo sėkmės istoriją

JAV mieste Niujorke gyvenanti lietuvių kilmės dizainerė Aura Copeland nusprendė imtis neįprasto verslo, kuris sietųsi su labdaringa veikla - Haityje gaminti apyrankes ir siūlyti jas niujorkietėms. Apie savo atradimus ir sukurtą verslą jauna mergina DELFI papasakojo išsamiau.

- Kaip atvykote į Niujorką, prieš kiek metų tai įvyko?

- Niujorke jau gyvenu 14 metų. Pirmuosius 7 metus dirbau modeliu, po to nusprendžiau grįžti prie Lietuvoje pradėtų ir neužbaigtų mokslų. Prieš išvykdama mokiausi Vilniaus dailes akademijoje architektūros 2 metus, taigi nusprendžiau studijuoti Niujorko mados technologijos institute aksesuarų dizainą, po studijų dirbau avalynės dizainere „Adoni Group“.

- Kodėl Jūsų žvilgsnis nukrypo į Haitį?

- Visada žavėjausi ir domėjausi Haičio istorija, kultūra ir menu. Visgi, tai buvo pirma kolonija 1804 m. išsikovojusi nepriklausomybę, kada visur kitur tebebuvo vergovė. Tauta su nepaprastai stipriu charakteriu, nepalaužiama Vakarų pasaulio uždėtų sankcijų, embargo ir kitų baudų už atkovotą laisvę. Kaip gi galima nesižavėti?

2010 m. sausį nusprendžiau aplankyti Haitį, išsirinkau viešbutį, pasidariau sąrašą lankytinų vietų, o paskutinę minutę mano draugė Tanja nutarė prisijungti prie kelionės, tačiau siūlė važiuoti ne į Haitį, bet į Meksiką. Taigi, aš nutariau atidėti savo kelionę į Haitį, ir sausio 11 d. išskridome į Meksiką. Kitą dieną sužinojau, kad Haityje įvyko žiaurus žemės drebėjimas, nusinešęs apie 200 000 gyvybių, o viešbutis „Montana“, kuriame turėjau apsistoti - sugriautas iki pamatų. Taigi, man nebuvo lemta žūti. Po kelerių metų mes su bičiule įsteigėme labdaros fondą „Les Couleurs Charity“ ir pasiūliau aplankyti Haitį, nuvykome 2014 balandį.

Skurdas mus šokiravo, o gamta sužavėjo, svetingiems, bet skurstantiems žmonėms norėjosi padėti. Aplankėme daugybę vaikų namų ir mokyklų, nereikia net sakyti, kad neįmanoma ten tiesiog apsilankyti, bet nieko nedaryti. Abi esame kūrybingos, todėl nutarėme sukurti menų programą ir suteikti vaikams galimybę išreikšti save per muziką, menus bei šokį. Po mėnesio grįžau į šalies sostinę Port-o-Prenso vaikų namus mokyti meno ir dizaino. Vaikų entuziazmas ir kūrybiškumas suteikė jėgų ir kantrybės išbūti pusantro mėnesio turbūt viename skurdžiausių miestų pasaulyje. Pastaruosius 1,5 metų aš praleidau apie 40 proc. savo laiko Haityje, jis tapo mano antraisiais namais po Niujorko.

- Kaip gimė idėja užsiimti labdaringa veikla ir imtis verslo?

- Kai studijavau Niujorko mados technologijų institute, praleisdavau labai daug laiko keliaudama. Išnaršiau tokius pasaulio kampelius, į kuriuos tipiškas keliautojas retai užsuka: nuo Etiopijos, Maroko, Kambodžos, Vietnamo, Senegalo iki Trinidado, Gvatemalos miestelių ir kaimelių. Taigi, puikiai suvokiau, kad gimiau „geroje“ pasaulio dalyje, kur, žinoma, reikia sunkiai mokytis ir dirbti, bet ten yra ir galimybių, veikiančių įstatymų, o žmogaus sveikata ir gyvybė yra labai vertinami.

Prieš pusantrų metų, kai mes su Raminta Lilaite įsteigėme labdaros fondą, po pirmo vizito Haitj abi tvirtai žinojome, kad tai yra proga pasidalinti patirtimi, sugebėjimais su tais, kurie panašių galimybių neturėjo.

Kalbant apie verslą, mintis jį kurti kilo natūraliai: baigusi mokslus dirbau avalynės dizainere „Adoni Group“, tai buvo fantastiška patirtis, mes, turbūt, vieninteliai turėjome didžiulį batų fabriką Manhetene, visiškai netoli biuro. Stebėti gamybos procesą nevažiuojant į Kiniją ar Braziliją, buvo tikrai reta galimybe. Kiekvieno dizainerio svajonė - turėti savo aksesuarą kolekciją - neaplenkė ir manęs. Vakarais po darbo grįžusi namo tiesiog eskizuodavau, kurdavau ir svajodavau: ką konkrečiai norėčiau sukurti, kaip galėčiau realizuoti visą, ką išmokau studijų metais keliaudama aplink pasaulį ir dirbdama avalynės srityje. Kartą į mūsų biurą užsuko egzotiškos odos tiekėjas į mano biurą ir išeidamas paliko keletą nuostabiai gražių gyvates odų atraižų. Sako: „gi žinau, kaip tu dievini egzotiškas odas, nagi, pasigamink ką nors pati sau“. Tą naktį negalėjau užmigti ir tiesiog negalėjau sustoti mąstyti, ką galėčiau iš jų pagaminti. Tą naktį sukūriau pirmą aksesuarą iš pirmųjų gyvatės odos gabalėlių.

- Kiek laiko jau turite nuosavą verslą, kokia jūsų plėtros strategija?

- Savo aksesuarų liniją pradėjau prieš 1,5 metų. Visų pirma, manau, kad šiandien pirkėjas Niujorke nori žinoti, ką perka, labai svarbu yra gerai komunikuoti, kodėl kuri, kas tave įkvepia, kur produktas pagamintas. Manau, man ir labdaringa veikla, ir aksesuarų linija gimė savaime ir natūraliai išsivystė. Niujorke apie mus jau daug kas žino, kas du mėnesius organizuojame labdaros renginius, per kuriuos žmonės sužino ir apie mano aksesuarų liniją, ir kodėl gaminu Haityje, ir kad mano gamybos tikslas yra ne tik sukurti verslą, bet ir darbo bei galimybių Haičio menininkams bei amatininkams. Trumpai tariant, per labdaros platformą ir socialinės medijos platformą man buvo lengviau pristatyti ir savo kolekciją.

- Kalbama, kad šiame mieste yra milžiniška konkurencija. Kaip jums sekasi įsitvirtinti?

- Žinoma, konkurencija yra didžiulė, todėl labai svarbu save aiškiai išreikšti ir komunikuoti identitetą. Neverta kopijuoti ar bandyti kurti modelį, kuris jau yra sukurtas ir naudojamas, dabartinis pirkėjas yra labai išskirtinis ir tikrai norės emocinio ryšio su prekės ženklu. Mano atveju, išskirtinumu buvo pradėtas darbas su vaikais Haityje, juos ruošiau būti kūrėjais, nauja menininkų ir dizainerių karta. Taigi, žmonės žino, kur mano aksesuarai gaminami ir kokį su jais gali pajusti ryšį.

- Kas yra Jūsų pirkėjas?

- Mano pirkėja yra niujorkietė, 25- 50 metų. Keliavusi, gyvenanti Manhetene, žinanti, ką perka ir kodėl. Ta, kuri perka žymių dizainerių darbus, bet ne dėl jų vardų populiarumo, bet dėl to, kad mėgsta jų produktą, vertina originalumą, produkto gamybos vietą ir nori išbandyti jaunos dizainerės gaminius.