Lietuvos ekonomika įeina į brandos stadiją: pagal pajamas, tenkančias vienam gyventojui perkamosios galios standartais (PGS), Lietuva jau stovi ant turtingesnių šalių klubo slenksčio (75 proc. ES vidurkio) ir labai tikėtina, kad šiemet jį peržengsime.

Tiesa, remiantis „Eurostat“ prognozėmis, gyventojų skaičius 2020 m. sumažės apie 8 proc. iki 2,67 mln., tad dalis pažangos šioje srityje yra siejama ir su mažėjančiu gyventojų skaičiumi. Esant palankioms aplinkybėms, vidutinis metinis realaus BVP augimo tempas ateinantį penkmetį sieks apie 3 proc., o tai reiškia, kad 2020 m. Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui, turėtų pasiekti apie 85 proc. ES vidurkio.

Žvelgiant atgal, matyti, kad realioji konvergencija vyksta mažesniu tempu: per paskutinį penkmetį atotrūkį sumažinome per 23 proc. punktus, o ateinančio penkmečio tikslas būtų įveikti bent 10 proc. punktų.

Tačiau ar esame jau psichologiškai pasirengę pereiti nuo finansinės paramos gavėjos prie donorės statuso? Vyriausybė šio statuso pakeitimą inicijavo beveik prieš 9 metus, kai buvo nutarta galutinai nutraukti skolinimąsi iš Pasaulio banko.

Pernai bendra Baltijos šalių pozicija dėl statuso pakeitimo buvo pateikta oficialiai. Be to, šiemet Lietuva buvo oficialiai pakviesta pradėti stojimo į EBPO procesą.

Siekimas šios narystės yra didžiausias postūmis aktyviau reformuoti ūkį pagal pažangiausią tarptautinės organizacijos praktiką ir standartus. Svarbu pasinaudoti šia proga ir toliau vykdyti reformas bei kovoti su iššūkiais. O jų bus nemažai – tiek valstybės valdomų įmonių kontrolės, tiek viešojo valdymo srityse. Tad tik nuo politinės valios priklausys, ar pavyks mums tapti šalimi donore ne tik „ant popieriaus“, bet ir iš tikrųjų.

Pagrindinis ES struktūrinių fondų tikslas – vadinamosios „game-changer“ investicijos, t.y. investicijos, kurios turėtų iš esmės pakeisti ekonomikos struktūrą, sudaryti paskatas plėtotis aukštesnę pridėtinę vertę generuojančias veiklas verslo sąlygas, aukščiau pakelti kartelę, skatinti inovacijas ir didinti našumą.

Svarbiausias aspektas vertinant investicijų sėkmę turi būti ne ES fondų įsisavinimo rodiklis, kuris buvo kone pagrindinė kelrodė, o investicijų grąžos kriterijus.

Žinoma, investicinę projekto grąžą vertinti yra kur kas sudėtingiau nei atlikti atitikimo nustatytiems kriterijams analizę. Pirmojo ES struktūrinės paramos skirstymo etapo metu dominavo ne itin produktyvios investicijos, kaip ir daugumoje kitų naujųjų ES šalių-narių.

Didžioji dalis lėšų „nusėdo“ infrastruktūros gerinimo projektuose, kurie tik iš dalies prisideda prie ateities pridėtinės vertės kūrimo.

Šįkart, džiugu, akcentai yra sudėlioti būtent efektyvesniam, o ne masiniam lėšų įsisavinimui. Pagal apibrėžimą, produktyviosios investicijos yra investicijos yra į gamybą, įrenginius, mašinas bei transporto priemones.

Šios investicijos leidžia padidinti pridėtinę vertę, užtikrina įmonių technologinį atsinaujinimą ir stiprina jų konkurencingumą. Tačiau inovacijos – taip pat yra itin svarbi priemonė didinti našumą ir siekti didesnės pridėtinės vertės.

Pagal inovacijas, Lietuva yra priskiriama prie vidutiniokų ir užima 25 vietą iš 28 ES šalių, o Lietuvos inovacijų indeksas kone du kartus mažesnis nei ES vidurkis. Be to, naujausiame EK inovacijų raporte pažymima, kad Lietuvos pažanga šioje srityje yra prasčiausia tarp naujųjų ES narių.

Deja, Lietuvoje yra prasčiausias inovacijų ekonominės naudos rodiklis.

Nedidelėje šalyje yra būtina daugiau dėmesio skirti produktyviosioms investicijoms ir inovacijoms, kadangi darbo resursai yra labai riboti. Be to, sparčiai mažėjant darbo jėgai, tai yra kone vienintelė išeitis, kuriant tvarią ateitį. Lietuvoje pramonės darbo našumo rodikliai vis dar smarkiai atsilieka nuo Vakarų Europos standartų.

Tad tobulėti yra kur ir be investicijų į įrangą, o pavyzdžiui, į gebėjimą veiksmingai išnaudoti turimus išteklius, investuojant į vidinio efektyvumo didinimą, gerinant darbo procesus.

Akivaizdu, kad yra kur pasitempti.