Aną dieną vakare (dar nebuvo dešimtos) buvau viename filmavime Vilniaus Gėlių gatvėje (čia tokia prie stoties, pro kuria troleibusai važiuoja nuo Halės turgavietės į traukinių stotį). Kur buvę, kur nebuvę, atsirado du gyventojai, vidutinio amžiaus pora tamstamokytojų veidais, ir dar su mažu šuneliu, ir pradėjo aiškintis – o ką čia filmuoja? O kada baigsite? Nes mums jūsų generatorius labai burzgia. Jie tuo domėjosi, bandydami perrėkti pravažiuojančius troleibusus ir automobilius, patys nepastebėdami ironijos.
Bet kuris operatorius, dirbantis Vilniuje, jums pasakys, kad gyventojai išlenda ir varo aiškintis visada, net jei ant šaligatvio prie kokio nors namo iš ko nors ima interviu. Jiems neburzgia, bet šiaip norėtų uždrausti, kaip šį savaitgalį kažkokia ragana-gyventoja (tai turėjo būti moteris, ar ne?), kuri paskambino į policiją, nes tik devyniasdešimtais gyvenimo metais pastebėjo, kad gyvena greta Lofto, kur vyksta, tik pagalvokite, koncertai. Kai ji iškeliaus į kitą, geresnę vietą (geresnę, nei buvusios magnetofonų gamyklos kaimynystė), tegul ją apgyvendina pragare prie amžinai veikiančio vestuvinės muzikos festivalio, 24 valandas per parą. Ir tegu tada pabando skambinti į policiją.
Bet čia apie restoranus, arba, tiksliau, apie restoraną. „Ertlio namas“ yra vienoje labiausiai išpuoselėtų Senamiesčio gatvių, Šv. Jono, prie Universiteto senųjų rūmų ir Pilies gatvės.
Pirmas jausmas ir įspūdis – muziejus, ne restoranas. Puošyba ir paveikslai (nors ne visi mano skonio), kaip kokioje galerijoje. Daug daug baltos šviesos. Po langais vaikšto turistai. Vietos pakankamai daug, stalai nesugrūsti. Indai ir įrankiai – švyti.
Trumpas valgiaraštis, toks trumpas, kad trumpesnio Vilniuje nėra. Greitojo maisto restoranuose ir tai didesnis pasirinkimas. Man patinka: aš visada visiems sakau, siūlau, liepiu, rekomenduoju siaurinti valgiaraščius: kuo mažiau patiekalų, tuo didesnės galimybės juos gerai pagaminti. Čia meniu viskas susiaurinta siauriau, negu tarpai tarp Paryžiaus restorano staliukų. Du antrieji patiekalai, ar galite patikėti? Mano svajonė išsipildė.
Prie patiekalų nurodyta, su kokiu istoriniu laikotarpiu jie siejami (net jei, kaip yra vėžienės atveju, ji yra patiekiama su bulvėmis, kurių tuo metu Lietuvoje nebuvo, tačiau šeimininkė taip ir pasako).
Ar aptarnavimas lėtas? Mums gal pasisekė labiau, viskas buvo proto ribose (nors, Dievas matė, tikrai mačiau greičiau dirbančių restoranų). Atsiliepimas iš vieno draugo, nuėjusio šią savaitę, gerai nenuteikė – jis išėjo keikdamasis ir dabar daug rašo internete. Jis teisus – negalima versti laukti pusantros valandos. Aš irgi teisus – man nereikėjo laukti pusantros valandos.
Vėžienė (6 eurai) turbūt buvo geriausias patiekalas, dėl kurio galima būtų eiti dar ir ją užsisakyti vėl. Teatriškai pilama į lėkštę iš asotėlio, ji buvo švelni ir kvapni. Vėžiai čia atliko aristokratišką vaidmenį, nė kiek nepanašūs į skeltanagių burliokų užkandį „prie alaus“ (girdi, savo pasigaunam, išsiverdam, bambalinio įsipilam, ahahaha, nieko nėr geriau, čia tikrų žmonių skanėstai, ne koks ten jūsų poniškas prasimanymas).
Kitas užkandis, putpelė su šutintais žirniais, man patiko stangrumu ir griežtu sūrumu (9,50 euro). Ne, tai ne XXI amžiaus mėsa, krentanti nuo kaulo ir tirpstanti burnoje – tai priminimas, kaip valgydavo XIX amžiuje. Kokios mintys kyla? Šiais laikais ruošimo metodai ištobulėjo. Anais laikais viskas buvo arčiau prie žemės, dangaus ir vandenų.
Pirmasis pagrindinis patiekalas buvo veršiena su agrastais, su pastarnokų ir morkų tyre, ir, kaip meniu buvo pasakyta, su „lietuviškais šakniavaisiais“ (17 eurų). Sako, XVI ir XIX amžiaus receptai.
Gera veršiena, tyrė maloni, o lietuviški šakniavaisiai, kieti ir nuobodūs, yra ta priežastis, kodėl lietuviško maisto restoranų nėra visame pasaulyje, kaip itališkų ar japoniškų. Todėl, kad mes graužiam prakeiktas ropes ir pastarnokus, kaip kokie laukiniai šernai, ir todėl, kad mums reikia prancūzų ir ispanų, kad išmokytų tuos velnio gumbus paruošti taip, kaip pridera. Tai dar viena istorinė pamoka.
Antra vertus, ir vonios kempinę galima skaniai paruošti, užkepus su sūriu, skonio stiprikliais ir pašlaksčius pakankamai kečupo (aš bandžiau, skonis toks netikėtas) – bet ar nebūtų geriau tiesiog rinktis skanias daržoves, o ne tas, kurios tegu toliau tūno sau po žeme, gal kokie kurmiai norės užkandos prie televizoriaus.
Keptas erškėtas su garstyčiomis (15 eurų) buvo labai švelnus, ir aš tikiu, autentiškas. XIX amžiuje, o ir vėliau, lietuviams patiko žuvį virti iki košės konsistencijos, kaip paskui sovietinės valgyklos mokė liaudį virti lakštinius – nė viena bobutė nepatikės, kad jie turi būti pusiau kieti, al dente – ne, tegul būna šviežiai numirusio sodo slimoko konsistencijos. Tai ne priekaištas. Šis restoranas rodo, kaip buvo anksčiau.
Jogailos desertas (taip ir vadinasi, 5 eurai), XIV-XV amžiaus, iš esmės buvo smulkiai pakapoti agurkai ir kriaušės taurėje, užpilti medum ir vynu. Žinoma, kunigaikščio ir dinastijos pradininko laikais jis turbūt ne penkis eurus kainavo, o žymiai brangiau.
Mano mintys? Nenorėčiau būti kunigaikščiu arba karaliumi. Jei aš būčiau kunigaikštis XIV arba XV amžiuje, aš reikalaučiau saldžių spragėsių su kola. Ką, nežinote, kas tai yra, sakyčiau tarnams – o gal pradėsite mikliau galvoti, kai nukaposiu keliems iš jūsų galvas? Bet jau tikrai neneštų jie man kapotų agurkų, labai ačiū.
Slyvų pyragas (5 eurai) su slyvų ledais man buvo vidutiniškai skanus, mano kolegei patiko žymiai labiau.
Gėrėme baltąjį vyną (Henri Bourgeois, Sancerre, Les Baronnes, 45 eurai) – labai aromatingas, su ananasų ir kitų tropinių vaisių aromatais, ir sultinga rūgštimi. Brangokas, kaip maistas prie vakarienės, tačiau šiame restorane pigių vynų nesiūlo – gal ir gerai, jiems irgi reikia iš kažko užsidirbti.
Dviese sumokėjome 102,50 eurų ir arbatpinigius.
Čia galima atsivesti užsieniečius, kuriems norima parodyti kažką įdomesnio, negu įgrisusius išbadėjusių valstiečių bulvinius patiekalus, visokius cepelinus, vėdarus ir kugelius. Šis restoranas parodo, kad Lietuvoje buvo ir kitaip, ir ne visi iš medžio iškritę buvome. Įdomi patirtis, ir geras sumanymas – restoranas su mintimi. Keturios žąsys iš penkių.
Ertlio namas, Šv. Jono 7, Vilnius. Tel. +370 669 75515.
Trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo 11 iki 22 val., penktadieniais nuo 11 iki 23 val., šeštadieniais – nuo 13 iki 23 val. valandos.
