Tuomet į Valstybinę darbo inspekciją (VDI) skuba žmonės, kuriuos nesąžiningi verslininkai palieka apgautus, DELFI pasakojo Klaipėdos skyriaus darbo inspektorius Edmundas Gustainis.
Tuo metu Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos vadovas Darius Miklovas sako, kad niekada nebūna taip, kad kalta būtų viena pusė, o dažniausiai problemų kyla su jaunuoliais, kurie nori ir papramogauti, ir padirbti.
DELFI laišką parašęs skaitytojas, norėjęs likti neįvardytas, guodėsi, kad verslininkai visai nenori mokėti didesnių atlyginimų.
„Dirbu kavinėje ir pasakysiu tik tiek, kad mano viršininkai, jei būtų galimybės, nemokėtų net ir minimumo. Jie labai džiaugtųsi, kad dirbtume už valgį. Patys valgiaraščio kainas kelia, o darbuotojų algos net nekruta“, - piktinosi maitinimo įstaigoje dirbantis jaunuolis.
Jis tvirtino, kad iš gaunamo atlyginimo negalįs sau leisti net papietauti darbe.
„Man, kaip darbuotojui, valgis darbe kainuoja perpus pigiau nei parašyta valgiaraštyje, bet ir tai nebegaliu sau to leisti nes man yra prabanga. Pavyzdžiui, man maistas darbe kainuoja apie 3 eurus, padauginus iš darbo dienų skaičiaus, gaunasi 69 eurai, o mano alga į rankas yra kiek daugiau nei 260 eurų. Ateini prašyti, kad pakeltų algą, tai toks jausmas, kad juos skersti ruošiesi ar panašiai“, - tvirtino jaunuolis.
Kitas 17 metų vaikinas, taip pat prašęs nenurodyti jo duomenų, guodėsi negalįs gauti padoresnio darbo pajūryje.
„Man darbo rasti darbo pajūryje už normalius pinigus, tai yra 450 eurų per mėnesį, neįmanoma. Šią vasarą galvojau šiek tiek užsidirbti, bet net nepavyko įsidarbinti, darbdaviai nežino, ko patys nori. Jie ieško personalo, kuris būtų gražus ir patenkintas dirbdamas už 300 eurų, iš kurių 150 eurų reikia atiduoti kambario nuomai, be to valgyti norisi, tam dar tenka išleisti 100 eurų per mėnesį. Taip išeina, kad aš praktiškai dirbčiau už dyka, nes man nieko nelieka“, - rašė jis.
Reikia būti budriems baigiantis sezonui
Klaipėdos skyriaus darbo inspektorius Edmundas Gustainis pripažįsta, kad vasarą skundų skaičius išauga.
„Vasarą pajūryje atsidaro daug naujų maitinimo įstaigų, atsiranda naujų verslininkų, naujų darbo vietų. Šiuo metu vyksta keletas tyrimų, galiu pasakyti, kad didžiausios problemos yra su darbo laiko apskaita ir nelegaliu darbu, kai žmonės dirba arba visai neįdarbinti, arba formaliai dirba puse etato, o iš tiesų 16-18 val. per parą. Dažniausiai tai nutinka jauniems asmenims, kurie neturi patirties“, - DELFI komentavo jis.
Pasak inspektoriaus, kol kas negalima pasakyti, kaip pagal skundų ir tyrimų intensyvumą atrodo ši vasara, tai paaiškės tik suskaičiavus rezultatus rugsėjį.
„Didelis pagausėjimas būna pirmąją rugsėjo savaitę, nes kai baigiasi sezonas, išauga nusiskundimų skaičius, kad atleido iš darbo, bet neatsiskaitė ir pan. Pavyzdžiui, būna daug atvejų, kai verslininkas paskutinę darbo dieną išvažiuoja ir darbuotojai lieka be nieko. Arba būna taip, kad oficialiai dirba puse etato, o realiai dirbdavo visą dieną, o paskutinį mėnesį jiems sumoka tik už pusę etato. Be to, tai įrodyti po fakto yra labai sunku“, - kalbėjo E. Gustainis.
Bėda, kad nori suderinti darbą ir pramogas
„Visos problemos atsiranda dėl nesusikalbėjimo arba jaunimo aplaidumo ir neatsakingumo. Tuomet galbūt darbdavys pradeda pykti, prasideda ambicijos. Mano nuomone, kiekvieną problemą reikia spręsti individualiai“, - DELFI kalbėjo jis.
Verslininkas jaunimui, norinčiam dirbti pajūryje, pataria nepainioti darbo ir pramogų.
„Kas nori užsidirbti, tikrai užsidirba, tačiau lengvų pinigų nėra. Tačiau jeigu po darbo nori išeiti pašvęsti, pašokti, tada į darbą ateina pavargęs, o tada ir pats darbas atrodo nebemielas. Dažniausiai problemos atsiranda, kai jaunimas nori suderinti darbą su pramogomis. Žinoma, per laisvadienius galima pramogauti, tačiau ne kasdien po darbo švęsti. Tuomet atsiranda problemų su darbdaviu, kuris pradeda pykti“, - sakė D. Miklovas.
Taip pat, jo teigimu, darbuotojas pirmiausiai turėtų bandyti ginčus išspręsti su vadovu. Paklaustas, kiek arbatpinigių gali tikėtis padavėjai, pašnekovas tvirtino, kad tai labai priklauso nuo to, kaip padavėjas dirba.
