Mažmeninę rinką Lietuvoje užkariavusi grupė pradėjo kurtis Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Taip vadinamas „VP devintukas“ susibūrė iš mokyklos, studijų draugų bei giminaičių Nerijaus Numavičiaus, Juliaus Numavičiaus, Vlado Numavičiaus, Žilvino Marcinkevičiaus, Gintaro Marcinkevičiaus, Mindaugo Marcinkevičiaus, Igno Staškevičiaus, Renato Vaitkevičiaus bei Mindaugo Bagdonavičiaus.
Pradėję verslą nuo alkoholinių gėrimų prekybos verslininkai pamažu tvirtai pastatė koją mažmeninėje prekyboje ir išvystė ne tik parduotuvių tinklą „Maxima“, bet ir pastatė „Akropolius“, pradėjo atidarinėti vaistines bei užsiimti kita veikla.
Tačiau kaip liaudies išmintis sako – jei nori netekti draugo, pradėk su juo verslą. Panašu, kuriant kartu verslą beveik dvidešimtmetį prisikaupusios žarijos įplieskė didžiulę liepsną.
Po septyniolikos metų kartu - griūtis
Kaip portalui DELFI teigė kortų nebeslepiantis, „Vilniaus prekybos“ grupės mažasis akcininkas Mindaugas Marcinkevičius, grupė subyrėjo dar 2009 m. Pasak jo, griūties kaltininkas buvo dabar jau pagrindiniu grupės akcininku esantis Nerijus Numavičius.
„Jis šiurkščiai pažeidė iki tol galiojusią žodinę akcininkų sutartį. Pasinaudodamas apsimestiniais sandoriais ir slėpdamas savo veiksmus nuo smulkiųjų akcininkų, sukoncentravo VP grupės valdymą ir neteisėtai perėmė grupės kontrolę“, – tikina 8 proc. „Vilniaus prekybos“ grupės akcijų turintis M. Marcinkevičius.
Kiek kitaip situaciją mato taip pat „VP devintukui“ priklausantis Ignas Staškevičius.
„Nuo tada, kai VP devintukas susibūrė ir pradėjo burtis VP grupė, Nerijus Numavičius turėjo kontrolinį akcijų paketą ir niekada nebuvo kitaip. Visą laiką tas visus tenkino. Galbūt tai buvo ir tam tikra sėkmės prielaida, nes žinojimas, kad yra kontroliuojantis savininkas, stabilizavo ir grupę, ir santykius ir visi vienaip ar kitaip savo santykį su verslu buvo susikūrę“, – teigė pašnekovas.
Pasak jo, 2009 m. akcininkai pradėjo sukti skirtingais keliais.
„Iš principo nedraudžiama turėti kelis procentus akcijų vienoje bendrovėje ir daryti savo verslą, kur esi jau vienintelis savininkas. Būtent tuo laikotarpiu ir prasidėjo šitie procesai. Nerijus tokio pasirinkimo neturėjo, nes buvo pagrindinis akcininkas, o visi mažesnieji susitaupė pinigų, išmokėjo įmonės dividendus, išmokėjo paskolas kai kurias ir tada akcininkai, net ir smulkesnieji, pasijuto turintys pakankamai lėšų, kad galėtų kurti verslus šone“, – aiškino I. Staškevičius.
Pasak VP grupės akcininko, iki tol tarp „VP devintuko“ buvo tvirti žodiniai susitarimai, kad jokio verslo atskirai VP grupės steigėjai nedarys.
N. Numavičius patvirtina tarp akcininkų buvus bendrą požiūrį, kad verslas vykdomas ne atskirai, o visiems kartu. Tačiau M. Marcinkevičius, pasak N. Numavičiaus, dar 2009 m. pradėjo kurti pamatus bei vystyti asmenines, su vadinamojo „VP dešimtuko“ verslu konkuruojančias veiklas.
M. Marcinkevičiaus teigimu, jis įmonę, valdančią „Akropolius“, paliko 2010 m. N. Numavičiaus nurodymu. Verslininkas iki to buvo įmonės direktoriaus ir valdybos pirmininko pareigose.
„Kadangi oficialiai išėjimas įvyko šalių sutarimu, jokios išeitinės kompensacijos negavau. Kartu su manimi tuomet išėjo ir finansų vadovas, o po kurio laiko ir kiti prekybos centrų plėtrą vykdę specialistai", – sakė jis.
Pertvarkos grupėje
M. Marcinkevičius teigia, kad jam pasitraukus iš „Akropolius“ valdančios įmonės vadovo pareigų panašiu metu prasidėjo ir pokyčiai pačioje grupėje – pradėjo kurtis dešimtys holdingų, kurie, pašnekovo nuomone, buvo skirti tam, kad realią veiklą vykdančios bendrovės būtų atribotos nuo VP grupės akcininkų.
„Jų valdyti stojo N. Numavičiui ypač lojalių samdomų statytinių bei teisininkų ratas, pajamas generuojantis verslas pradėjo nuolatos judėti, tačiau reali įmonių veikla ir plėtra sustojo“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak M. Marcinkevičiaus, visos holdingų kūrimo priežastys mažiesiems akcininkams prieš akis išlindo tik po kelerių metų, todėl norėdamas tai įrodyti jis yra pasiryžęs kreiptis į teismą.
VP devintuko narys I. Staškevičius teigia, kad visi akcininkai, tarp jų ir M. Marcinkevičius, dalyvavo kuriant holdingus, vykdant įmonių atskyrimus.
„Kalbėti apie tai, kad Mindaugas nežinojo motyvacijos, pagrindimo, būtų neteisinga. Ir sakyti dabar, kad jis nežinojo, kas vyko, tikrai ne. Buvo tikrai tos logikos dėl visos grupės pertvarkymo įvairios. Ir galbūt vienas iš motyvų buvo apsaugoti įmones nuo įvairių priešiškų perėmimų: ir egzistuojančių, ir naujų akcininkų, net galų gale buvo galvojama, kas įvyktų, jei neliktų kurio nors akcininko, pavyzdžiui, mirties atveju, kaip atsitiktų su verslais, jei kažkas paveldėtų. Buvo apie tai pradėta galvoti ir prie to prisidėjo ir finansinis mąstymas, nes kai kurios įmonės buvo sukaupusios lėšų, bet neturėjo idėjų joms investuoti. Kitos – stokojo finansavimo. Taigi buvo kuriamos įvairios struktūros, buvo siekta padalinti riziką, paskirstyti netgi regioniškai riziką, dalį turto paliekant Lietuvoje, dalį perkeliant valdyti į kitas šalis, atidarant banko sąskaitas įvairiose valstybėse“, – pasakojo I. Staškevičius.
Iš kitos pusės verslininkas paminėjo, kad apie sprendimus žinojo visi akcininkai: „Tik, žinoma, galima sutikti, kad jie vyko pagrindinio akcininko iniciatyva, kaip ir visi svarbiausi strateginiai sprendimai nevyksta be N. Numavičiaus žinios ar pritarimo“.
N. Numavičiaus teigimu, nei viena reorganizacija nebuvo vykdoma siekiant išvengti mokesčių.
Pono N. Numavičiaus interesams atstovaujanti advokatė Olga Petroševičienė paaiškino, kad reorganizacijos ir pertvarkymai įmonėse yra natūralus procesas, kuris vykdomas siekiant prisitaikyti prie nuolat kintančių verslo sąlygų.
„Nepamirškime ir to, kad įmonių veiklos geografija – labai plati. Kiekviena reorganizacija siekiama konkrečių verslo tikslų – buvo atskiriamos, gryninamos veiklos, diversifikuojamos rizikos, atsisakoma nepelningų veiklų ir panašiai. Dalis verslo į kitas Europos Sąjungos (ES) valstybes buvo perkelta ir dėl makroekonominių motyvų – 2008-2009 m. prasidėjusios ekonominės krizės. Tačiau nė po vienos reorganizacijos grupės įmonių mokesčių našta nesumažėjo, o kai kada – netgi padidėdavo, ir įmonės dėl to patirdavo papildomų kaštų“, – priminė ji.
Advokatė O. Petroševičienė nurodė, kad vykdant tarptautines reorganizacijas, įkuriant įmones Europos Sąjungos valstybėse (pavyzdžiui, Kipre, Nyderlanduose, Liuksemburge), Lietuvoje visada buvo paliekami mokesčių mokėtojai – nuolatinės buveinės, todėl mokesčiai toliau buvo mokami Lietuvoje taip, tarsi reorganizacijų nė nebūtų buvę ir dėl to mokesčių našta niekaip negalėjo sumažėti. „Pažymime, kad nei viena Europos Sąjungos valstybė nėra „ofšoras“. Kipras, Nyderlandai, Liuksemburgas buvo pasirinkti dėl to, jog šiose šalyse išvystyta įmonių valdymo infrastruktūra, nors kai kuriose jų pelno mokesčio tarifas didesnis netgi didesnis nei Lietuvoje“, –teigė ji.
Kodėl prabilo
Daug metų pats viešumoje tylėjęs ir nesirodęs M. Marcinkevičius tikino, kad prabilti apie situaciją jį verčia paskutiniu metu išlindę komunikacijos nesklandumai su buvusiais verslo partneriais.
DELFI primena, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nuo 2012 m. vykdė visų „Vilniaus prekybos“ akcininkų mokestinius tikrinimus. Jų metu akcininkams apskaičiuota beveik 2 mln. eurų mokesčių, baudų ir delspinigių.
Taip pat M. Marcinkevičius pridėjo, kad griebtis viešumo jį privertė ir paskutinių penkerių metų veikla „Lords LB Asset Management“, kuriai būtinas skaidrumas bei sąžiningas valdymas. Bendrovė užsiima fondų valdymu.
Vienas iš VP grupės kūrėjų skundėsi, kad N. Numavičiui perėmus grupės kontrolę į savo rankas smulkieji akcininkai liko be informacijos apie įmonių veiklas.
„Jos negavau ir negaunu nei aš, nei kiti, dabar jau mažieji, akcininkai. Tik po keleto metų paaiškėjo tikrieji tokio elgesio motyvai. Mane pasiekė informacija apie iš mano valdomų VP grupės įmonių Lietuvoje išvedamas lėšas į užsienio juridikcijas, o buvusių partnerių atribojimas nuo informacijos bei galimybės dalyvauti veiklos valdyme sudarė prielaidas elgtis savavališkai, ir taip, kaip naudinga N. Numavičiui“, – teigė M. Marcinkevičius.
Pasak jo, akcininkų sukurtas turtas neaiškiomis sąlygomis perkeliamas bendrovėms, kurias valdo išskirtinai N. Numavičius, o „Maxima“, M. Marcinkevičiaus teigimu, prisiima nepelningų veiklų nuostolius. Kaip pavyzdys pateiktas internetinės prekybos tinklas „Barbora“.
Advokatės O. Petroševičienės teigimu yra priešingai, nes kai kuriuos rizikingus ir nepelningus verslus, tokius kaip interneto parduotuvė „Barbora“, atskiri „Vilniaus prekybos“ akcininkai prisiima sau. Jokia su tokiais verslais susijusi rizika nėra perkeliama ant kitų „Vilniaus prekybos“ įmonių pečių.
O. Petroševičienės teigimu, elektroninė prekyba Lietuvoje yra rizikingas ir daug investicijų reikalaujantis verslas.
„Minėtą verslą N. Numavičius ir I. Staškevičius įsigijo iš „Maximos“ ir atitinkamas tokio verslo rizikas bei investicijas prisiėmė sau. Minėtas verslas buvo įgytas rinkos sąlygomis, už nepriklausomo turto vertintojo nustatytą kainą. UAB „Barbora“ iki šiol veikia nuostolingai, tačiau įmonės akcininkai tiki šio verslo ateitimi. Viena pamatinių nuostatų yra savo veiklą su susijusiais asmenimis visuomet grįsti rinkos sąlygomis, o tai taikytina ir UAB „Barbora“ bei „Maxima“ santykiams“, – papildė advokatė.
Košę užvirė ir „Akropoliai“
Vienas iš paskutinių metu kilusių tarp verslininkų konfliktų - „Akropolius“ valdančios įmonės pardavimo klausimas. Pasirodžius informacijai, kad žadama parduoti prekybos centrus, apie sandorio sumą M. Marcinekvičius teigė sužinojęs vos daugiau nei savaitė iki Maltoje registruotos VP grupės akcininkams priklausančios įmonės „Relvit Ltd“ akcininkų susirinkimo, kuriame turėjo būti priimtas sprendimas. Smulkusis akcininkas tikino paprašęs daugiau informacijos apie pirkėją ir pardavimo priežastis, tačiau jos nesulaukė. Tuomet verslininkas Maltos ir Lietuvos teismuose išsireikalavo, kad sandoris būtų sustabdytas. Verslininkas neneigia, kad pats pasisiūlė nupirkti „Akropolius“ už šiek tiek didesnę nei 300 mln. eurų sumą, kuri buvo numatyta sandoryje.
Pašnekovas priminė, kad pagrindinis akcininkas N. Numavičius planuoja perleisti „Vilniaus prekybai“ iš holdingo Maltoje.
„Dėl šių veiksmų, N. Numavičiaus nurodymu, gavau visą eilę ieškinių, reikalaujančių atlyginti šimtamilijoninius, neva tuo užklausimu padarytus nuostolius“, – kalbėjo verslininkas.
Tuo metu I. Staškevičius, paprašytas įvardyti, kodėl buvęs verslo partneris pradėjo viešinti VP grupės veiklos detales, teigė: „Kodėl dabar? Galiu tik spėlioti. Bet man atrodo, kad tai yra susiję su „Akropolių“ pardavimo planuojamu sandoriu ir konkreti priežastis yra ta, kad M. Marcinkevičius labai norėtų įsigyti visą „Akropolio“ grupę, kuriai jis vadovavo, labai daug padarė kurdamas ir, matyt, jaučia stiprų emocinį ryšį su tomis bendrovėmis. Jau išėjęs, mano žiniomis, jis investavo per fondą į konkuruojančius prekybos centrus Lietuvoje. Taigi, jeigu jam pavyktų įsigyti Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių „Akropolių“ valdymą, matyt, jo rankose atsidurtų gana didelė dalis prekybinio ploto. Gal čia ir strateginis matymas“.
Pasiteiravus, ar I. Staškevičius neteko girdėti, jog M. Marcinkevičius norėtų parduoti savo akcijų dalį VP grupėje, verslininkas teigė: „Šito nesu girdėjęs. Galima tik spėti, kad, matyt, gal jis ne šiaip nori parduoti savo 8 proc., bet nori iškeisti į „Akropolius“ valdančios bendrovės akcijų paketą, bet tai jau mano spėjimas. Kitas dalykas, žinoma, galima pirma parduoti akcijas, o už gautus pinigus įsigyti trokštamą turtą. Tai čia tik proceso klausimas“.
Nori pasitraukti?
Jau penkerius metus su VP grupe nesusijusią veiklą vykdantis M. Marcinkevičius neslepia, kad jei nepavyks rasti bendros kalbos su pagrindiniu akcininku ateityje, jis sutiktų iš grupės pasitraukti bet kokiomis rinkos sąlygomis.
Kiek šiuo metu galėtų būti vertas VP grupės turtas, M. Marcinkevičius nedrįsta vertinti, tačiau tam tikrą skaičių įvardija.
„Gaunu tik tokią informaciją, kuri prieinama viešuosiuose registruose. Tačiau žinant, kur įmonę palikau 2011 m., grupės vertė viršija 4 mlrd. eurų, o mano dalis šiuo metu – daugiau nei 8 proc.”, - nurodė verslininkas.
Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis nesiryžo vertinti, kokia galėtų būti VP grupės rinkos vertė, tačiau pritarė, kad akcininkams susitarti gali būti sunku, jei smulkusis akcininkas nuspręstų pasitraukti.
„Įvykus akcininkų konfliktui, priversti vieną iš akcininkų nupirkti akcijas iš kito, jeigu tokia galimybė neaptarta anksčiau sudarytoje akcininkų sutartyje, praktiškai neįmanoma. Daugumoje konfliktų, „stipresnę ranką“ paprastai turi kontrolinio akcijų paketo savininkas, galintis nuspręsti dėl įmonės strategijos, vadovų komandos ar dividendų mokėjimo“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, smulkieji akcininkai, jeigu akcijų paketas mažas, daug teisių neturi, todėl jiems belieka ginčyti nepalankius sandorius, jeigu tokie sudaromi siekiant sumažinti turto vertę, teismuose .
„Ar viešinant konfliktą bandyti „paspausti“ pagrindinį akcininką išpirkti akcijas“, – pridėjo V. Plunksnis.
Pasak jo, stambiųjų ir smulkiųjų akcininkų įsivaizduojamos akcijų vertės paprastai taip pat skiriasi.
„Ir jeigu viena kaina atrodo sąžininga už kontrolinį paketą, tai šio paketo savininkas už tiek paprastai atsisako pirkti kelis procentus akcijų. Taip pat dažnai suveikia ir ambicijos – vienam neleidžiančios „brangiai“ pirkti“, o kitam – „pigiai parduoti“, – pastebėjo pašnekovas.
Nusprendė kalbėti apie grupės mokesčius
Kad ir kokia būtų tikroji M. Marcinkevičiaus sprendimo žengti į viešumą priežastis, prie VP grupės sukūrimo savo ranką pridėjęs verslininkas prasitaria apie mažmeninės prekybos giganto grupės užkulisius.
Portalas DELFI jau rašė, kad VMI atidžiais stebi „Maximos grupės“ veiklą, siekdama išsiaiškinti, ar kurioje nors grandyje nebuvo išvengta privalomų mokesčių.
M. Marcinkevičius tikina, kad VP grupėje buvo taikoma „ypač agresyvi“ mokesčių planavimo sistema.
Kalbėdamas apie grupės akcininkų apmokestinimą, verslininkas teigė: „Faktinis pajamų apmokestinimas, mano skaičiavimais, sudaro 0,6 proc. nuo gautų pajamų. Mano informacija rodo, jog ir kitų akcininkų pajamos apmokestinamos analogišku tarifu“.
Verslininkas tikino, kad tokio apmokestinimo galima pasiekti tokiu būdu: įmonės ir fiziniai asmenys mokesčių nemoka nuo 3 iki 5 metų.
„Tada dirbtiniu būdu VMI pasiprašoma mokestinio patikrinimo. Jo metu, radus formalių pažeidimų, su mokesčių administratoriumi yra vedamos derybos, kurių pabaigoje pasiūloma susimokėti baudą, ir taip visam laikui uždaromas mokestinis periodas. Suderintas mokesčių dydis dažniausiai būna apie šimtą tūkstančių litų, tačiau to laikotarpio mokestinės pajamos gali siekti ir milijardą“, – tikino M. Marcinkevičius.
VP grupės akcininkas I. Staškevičius teigė, kad visą laiką, kai jis dirbo veikloje, susijusiose su „Maxima“ prekybos tinklu, įmonių grupė buvo po Valstybinės mokesčių inspekcijos padidinamuoju stiklu.
„Bent pastaraisiais metais aš kaip tik jaučiuosi labai saugiai dirbdamas ir būdamas dalininku tose bendrovėse, nes man tenka kasmet teikti savo pajamų deklaracijas ir mokėti priskaičiuotus mokesčius. Esu ramus, kad nelieku skolingas Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl kad iš tiesų tai yra nuolatinis, akylus stebėjimas kaskart būna papildomų paklausimų, kodėl tokia, o ne kitokia kuri nors deklaracijos eilutė ir tenka aiškintis. Kai išsiaiškiname būna atitinkamai arba permoka, arba sumokama nepriemoka. Aš spėju, kad Mindaugui palanku viešųjų ryšių prasme eksploatuoti mokesčių temą, nes tai yra skausmingas momentas mūsų grupės istorijoje, – kalbėjo verslininkas. – tiesiog „Vilniaus prekyba“, jos savininkai yra atsimenami kaip kadaise iš tiesų gana sumaniai mokesčius planavę asmenys, nors tai buvo teisėti sprendimai“.
DELFI primena, kad vienas didesnių skandalų, susijusių su VP grupe, kilo 2002 m., kai „VP Market“ pasinaudojo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymo lengvata ir įkurta neįgaliųjų draugija „Spindulys“ ir susigrąžino 76 mln. litų PVM. Tuomet uždarosios akcinės bendrovės (UAB), kurių akcijos priklauso neįgaliųjų organizacijoms, turėjo lengvatą dėl PVM.
Tuo metu M. Marcinkevičius tiki, kad tiek su grupe susiję fiziniai asmenys, tiek įmonės „sumaniai mokesčius valdė“ dirbtinai ir neteisėtai atskiriant įmonių veiklas. Jo teigimu, taip nutinka į naują įmonę perkeliant ne realią veiklą, o tik atskiriant pinigines lėšas ir taip išvengiama ne mažiau nei 15 proc. mokesčių nuo dividendų, kuriuos įmonės turėtų sumokėti, nes savo turiniu šie sandoriai turėtų būti laikomi akcininkams skirtų pinigų, dividendų išmokėjimu.
„Beje, dalis pinigų per trumpą laiko tarpą buvo iškelti iš Lietuvos panaudojant įmonių susijungimus ir naujai įsteigtas įmones prijungiant prie Kipre, Liuksemburge ar Olandijoje registruotų kitų VP grupės įmonių. Panašu, kad pasinaudojimas įmonių teisės instrumentais sudarė prielaidas išvengti mokesčių sumokėjimo paslepiant išmokamus dividendus po reorganizavimo forma“, – tęsė M. Marcinkevičius.
Smulkusis VP grupės akcininkas taip pat prasitarė, kad visa informacija apie protingai valdomas grupės lėšas perduota Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai.
M. Marcinkevičius prisipažino, kad Valstybinė mokesčių inspekcija paskutinio mokestinio patikrinimo metu paprašė VP grupės akcininko padengti įmonių mokestines priemones.
„Kadangi įmonių nebevaldau, o mokestinės prievolės priklauso įmonėms, šias sumas turėtų sumokėti pačios įmonės, neturiu jokios kitos išeities kaip tik viešinti šias schemas ir taip atkreipti valstybinių institucijų dėmesį“, – sakė jis.
N. Numavičiaus teigimu, ilgą laiką akcininkams priklausančios įmonės vykdė sparčią plėtrą, kuriai reikėjo didelių investicijų. Todėl įmonės nedisponavo laisvomis lėšomis dividendams mokėti ir uždirbtas pelnas buvo reinvestuojamas atgal į bendrą verslą.
Pastaraisiais metais, kai kuriose įmonėse atsiradus laisvų lėšų, buvo pradėti mokėti dividendai, kuriuos gavo visi be išimties akcininkai vienodomis sąlygomis, atsižvelgiant į kiekvieno akcininko turimą akcijų kiekį.
M. Marcinkevičiaus teiginiai apie įmonių reorganizavimais pridengtą dividendų išmokėjimą akcininkams, N. Numavičiaus įsitikinimu, yra sąmoningai melagingi.
O. Petroševičienė tuo pačiu papildo, jog reorganizuojant įmones visuomet būdavo siekiama konkrečių komercinių tikslų. Be to, po reorganizacijų veikiančiose įmonėse išliko tie patys akcininkai tomis pačiomis proporcijomis. Nei vienu iš atvejų piniginės lėšos ar kitoks įmonių turimas turtas nebuvo išmokėtas akcininkams jokiomis formomis ir nebuvo jiems paskolintas.
Naujoms įmonėms atskirtas turtas buvo ir yra naudojamas naujiems verslams steigti, įsigyti bei plėtoti. Pavyzdžiui, naujai įsteigta Liuksemburgo bendrovė „Agile Finance SA“ įgijo mažmeninės prekybos tinklą Ispanijoje, „Akso“ investuoja į listinguojamų įmonių vertybinius popierius, „Leksita“ įsigijo ir valdo grupės finansavimo bendrovės akcijas ir pan.
„Taigi teiginiai apie tai, kad minėtais reorganizavimais akcininkams buvo neva išmokėti dividendai paslėpta forma yra visiškai nepagrįsti. Šiuos teiginius vertiname kaip tikrovės neatitinkančius pramanus, kuriais sąmoningai daroma žala grupės įmonėms, ir į juos bus reaguojama įstatymų nustatyta tvarka. Be to, apie svarbiausius planuojamus vidinius pertvarkymus įmonės visada iš anksto informuodavo Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI)“, – teigiama advokatės O. Petroševičienės komentare.
