Daugiau nei 32 proc. apklaustųjų sutiktų atsisakyti dalies garantijų, numatytų Darbo kodekse, jei mainais gautų didesnį atlyginimą, antra pagal dydį atsakiusiųjų dalis - maždaug ketvirtadalis - apskritai nieko nežino apie planus keisti Darbo kodeksą.
„Jei pakiltų asmeninis atlyginimas liberalesnius darbo santykius dažniau „paremtų“ žemesnio išsimokslinimo, mažesnių ir vidutinių pajamų atstovai, 36-55 m. respondentai, vyrai“, - pastebėjo tyrėjai.
Penktadalis nurodė, kad niekas nepakeistų jų nuostatos, dar po 10 proc., kad mainais į liberalesnius darbo santykius norėtų didesnio Lietuvos ekonomikos augimo ar mažesnio nedarbo šalyje.
„Jei darbo santykių liberalizavimas prisidėtų prie Lietuvos ekonomikos augimo, tokius pokyčius dažniau paremtų aukštesnio išsimokslinimo atstovai, didmiesčių gyventojai. Jei dėl to sumažėtų nedarbas - moterys, jauniausio amžiaus, aukštesnio išsimokslinimo atstovai, kaimo gyventojai“, - pastebėjo tyrimo autoriai.
Aiški problema: atlyginimai per maži
Tokie Lietuvos dirbančiųjų pasirinkimai rodo esminę dirbančiojo žmogaus problemą: algos nepakanka būtiniesiems poreikiams patenkinti, tvirtino Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas.Priešingu atveju esą žmonės įvardintų kitus jiems svarbius darbo aspektus, pavyzdžiui, darbo sąlygas.
Pasak jo, prieškriziniais metais dalis darbuotojų pasirinkdavo įmones, siūlančias mažesnius atlyginimus, bet geresnes darbo sąlygas.
„Dabartinis algų augimas yra nedidelis, vos pasiekė prieškrizinį lygmenį, bet nepamirškime infliacijos, tad žmonės sutinka didesnę algą mainyti į darbuotojams mažiau palankius sprendimus. Kalbant apie kitas šalis, pavyzdžiui, Vokietiją, ten minimalus valandinis atlyginimas yra 8,5 euro, kai Lietuvoje – 2 eurai, tad vokiečiams, turint omenyje kainas Vokietijoje, darbo užmokestis nėra tiek aktualus, kiek Lietuvoje. Abejoju, kad gerai Vokietijoje besijaučianti vidurinioji klasė sutiktų dirbti už didesnius atlyginimus, bet su mažiau garantijų“, - svarstė A. Černiauskas.
Profsąjungų konfederacijos vadovas priminė, kad Lietuvoje, šeima, kurioje yra du suaugusieji ir du vaikai, gyvena žemiau skurdo ribos, jei abiejų tėvų atlyginimai – minimalūs.
Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis „į rankas“ 2015 m. II ketvirtį siekė 553,8 eurų.
„Sodros“ duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 1,3 mln. dirbančiųjų, o minimalią algą arba mažiau gauna apie 400 tūkst. dirbančiųjų.
Lietuvoje minimalus atlyginimas nuo šių metų liepos „ant popieriaus“ yra 325 eurai, kai Latvijoje - 360 eurų, Estijoje – 390 eurų.
DELFI primena, kad Vyriausybė Seimui yra pateikusi svarstyti liberalesnio Darbo kodekso projektą, kuriame siūloma greičiau ir pigiau atleisti darbuotojus, atsisakyti išeitinių išmokų, kurios priklausytų nuo darbo stažo, planuojama leisti daug laisviau samdyti žmones su terminuotomis darbo sutartimis.
Kompensacijos noras - natūralus
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomikos ekspertas Rimantas Rudzkis dėstė, kad žmonių noras gauti grąžą čia ir dabar – labai natūralus.
„Logiška: jei žmogus nėra ekonomistas ir ką nors praranda, jis nori gauti kompensaciją, tai – labai natūralu. Nenorėkime, kad kiekvienas žmogus Lietuvoje mąstytų apie strateginius klausimus ir galvotų, ką daryti, kad Lietuva išeitų į spartaus augimo kelią. Žmogus situaciją vertina per savo aplinkos prizmę ir jeigu jį labiau suvaržo, tikėtina, kad vienur prarasdamas, kitur jis gaus daugiau“, - mano R. Rudzkis.
Pasak jo, žmonės, nors ir uždirbantys didelius atlyginimus, vis tiek nebus linkę sutikti su praradimais, jei mainais niekas nesiūloma.
„Įsivaizduokime žmogų, kuris gauna 1 mln. pajamų ir jam pasakytų: sumokėk papildomai 100 tūkst. į valstybės iždą – tu gi labai daug uždirbi. Aišku, kad jam ir 900 tūkst. turėtų pakakti, bet mokėti jis nenorės“, - DELFI kalbėjo R. Rudzkis.
Paklaustas, kaip vertina penktadalio žmonių atsakymus, kad niekas jų nuostatos nepakeistų, ekonomistas čia įžvelgė problemą.
„Manau, kad trūksta švietimo: viena vertus, žmonės nori gyventi kaip Singapūre, Jungtinėje Karalystėje ar Kanadoje, nori tiek uždirbti, bet nenori, kad čia būtų sudarytos sąlygos, leidžiančios išeiti į tokio augimo trajektoriją. Aš manau, kad žmonės nepakankamai informuoti apie strateginius kelius valstybei sėkmingai vystytis“, - dėstė R. Rudzkis.
Tačiau čia pat jis pridūrė: yra nemaža sprendimų, kurie yra ekonomiškai nenaudingi, bet ir potikų pasipriešinimo jiems – mažai.
Pašnekovas įsitikinęs, kad jeigu būtų pateiktas valstybės veiksmų planas ir atitinkamai prognozė, ką tokios permainos lems per 2-3 metus, galima tikėtis palankios gyventojų nuomonės.
„Jeigu žmonės matytų, kad BVP augimas nuo 1 proc., kas, matyt, bus šiemet, padidės iki 5-6 proc., o atlyginimai augs dar sparčiau, žmonės gal kitaip ir pažiūrėtų. Jų galima paklausti: ar verta pasirinkti sprendimus, kai nedarbas sumažėtų, atlyginimai pakiltų, ar paliekame, kaip yra dabar, turėdami omenyje, kad po kelerių metų pateksime į nuosmukį? O dabar teigiama taip: žmogų suvaržys, bet greičiausiai nieko neduos“, - mano R. Rudzkis.
Krūmai užstoja mišką
„Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas laikosi nuomonės, kad gyventojams iki šiol yra neaiškus naujojo Darbo kodekso tikslas, nes pasipiktinimą kelia nuostatos, kurių dabar nebūtina imtis.
Ekonomistas sako, kad kai kurie naujajam Darbo kodeksui pateikti pasiūlymai primena medžius arba krūmus, kurie užgožia gražaus miško vaizdą. Vienas tokių pavyzdžių, jo nuomone, yra siūlymas numatyti neribojamą darbuotojo materialinę atsakomybę, net jei žalą įmonei jis padarė netyčia – apie tai skelbė DELFI.
„Keletas sprendimų man neatrodo ekonomiškai racionalūs, pavyzdžiui, didelę materialinę naštą uždėti darbuotojams. Jeigu rizika bus didesnė nei darbuotojas gali potencialiai prisiimti, tai yra neracionalu, nes žmonės nenorės dirbti. Turi būti arba aiški draudimo sistema, kaip, pavyzdžiui, su automobilių civiliniu draudimu, arba kol kas tokių siūlymų atsisakyti. Kam darbuotojui uždėti tokią atsakomybę, jei jis jos vis tiek nepakels?“, - klausė Ž. Mauricas.
Pasak jo, jei bus siūloma keisti daugiau, nei reikia pagrindiniam tikslui pasiekti, rizikuojama pasiekti blogiausią scenarijų – jokio susitarimo nebus ir kentės tiek darbdaviai, tiek darbuotojai.
„Krizė parodė, kokios dabar yra garantijos: žmonės tikėjosi, kad sunkmečiu visiems mažės algos, o ėmė ir visus atleido. Be to, dar sumažino nedarbo išmokas. Tai kokia čia socialinė apsauga? Galiausiai, išaugo emigracija. Dabar mes turime tokią sistemą“, - kalbėjo Ž. Mauricas.
Ekonomisto nuomone, pagrindinis naujojo Darbo kodekso tikslas turėtų leisti lanksčiau kurti darbo vietas, o tai reiškia ir lanksčiau atsisakyti darbuotojų, kas turėtų pritraukti papildomų investicijų į Lietuvą ir leistų didėti darbo užmokesčiui.
Specialistas dėsto, kad ir dabar darbdaviai ir darbuotojai rizikuoja ir dėl papildomo atlygio yra priversti tartis neoficialiai, nes Darbo kodeksas ne visus darbus leidžia atlikti, bet juos padaryti reikia. Jo minimi darbai: didesni nei leidžiama viršvalandžiai, darbas iš namų ir panašiai.
Primena Airijos pavyzdį
Dabartinės Lietuvos ekonomikos problemos – ne naujiena, mano Ž. Mauricas. Anot jo, tokia problema buvo sprendžiama ir Airijoje, kai šaliai prisijungus prie Europos Sąjungos pirmtako, valstybės BVP beveik 14 metų neaugo, palyginti su kitomis ekonominio bloko narėmis.
Ekonomistas vardija, kad susitarimo esmė buvo mainai: valstybė didino darbo sąlygų lankstumą, kas nepatinka darbuotojams, bet naudinga verslui, pastarasis mainais didino darbo užmokestį, ką įvertina darbuotojai ir neemigruoja – ilguoju laikotarpiu tai duoda naudos ir verslui. Ž. Maurico nuomone, valstybė prie geresnių darbo sąlygų verslui ir darbuotojams galėtų prisidėti ir mažindama mokesčius darbui.
„Pavyzdžiui, galima susitarti, kad minimali alga būtų pakelta iki 350 ar 400 eurų, dar geriau – nustatyti planą, kaip ji bus pakelta iki 500 eurų, kas Lietuvai būtų ganėtinai normalus dydis, jeigu iš šešėlio pavyktų viską ištraukti. Tik kartu reikėtų sumažinti mokesčius, kad darbdaviui darbo vietos kaina tiek neišaugtų. Visi žinotų, ko tikėtis“, - kalbėjo jis.
Pašnekovas įsitikinęs, kad norint stabdyti emigraciją, darbuotojams būtina viltis, kad darbo užmokestis augs ir primena, kad Airijoje emigracijos srautai iš esmės sumažėjo jau kitais metais po susitarimo.
„Kartu valstybė turėtu darbuotojams suteikti ir didesnę socialinę apsaugą, kad žmonės nebijotų būti atleidžiami. Gerovei būtinas pasitikėjimas: jeigu žmogus moka mokesčius, jis turi už tai turi gauti naudą, negalima į prašančius pagalbos žmones žiūrėti kaip į norinčius pasipelnyti, nors ir bus piktnaudžiaujančių. Sąžiningi žmonės turi jausti už ką moka“, - priminė Ž. Mauricas.
Pasak jo, verta prisiminti, kodėl apskritai pradėta kalbėti apie socialinį modelį.
„Lietuvoje dabar emigracija vėl auga. O kodėl? Nes Jungtinė Karalystė ir Airija atsigauna, ten yra darbo, tad mums reikia, kad Lietuvos ekonomika augtų dar sparčiau nei iki šiol, ką šis susitarimas ir leistų pasiekti“, - apibendrino ekonomistas.
Labai Darbo kodekso nepeikia
Apklausos metu gyventojų buvo klausiama, kiek jie sutinka su nuostata, kad darbo santykiai Lietuvoje yra reguliuojami per griežtai. Nuomonės priešingose stovyklose pasiskirstė apylygiai, bet neturinčių nuomonės buvo daugiausia.
Su tokia nuostata visiškai arba greičiau sutiko 25,4 proc. apklaustųjų, o priešingos nuomonės liko 30 proc. respondentų.
„Su nuostata, kad darbo santykiai reguliuojami per griežtai dažniau sutinka aukštąjį išsimokslinimą turintys, aukštesnių pajamų atstovai, didmiesčių gyventojai“, - pastebi tyrėjai.
Visgi didelė dalis šiuo klausimu nepasisakė arba nurodė, kad neturi nuomonės 44,6 proc.
Reprezentatyvią visuomenės nuomonės apklausą atliko bendrovė „Spinter tyrimai" šių metų 2015 metų birželio 18-26 dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu.
