Pakalbinome keletą graikų, kaip jie suvokia šiandienos situaciją.

- Pastaruosius mėnesius Graikija nenuginčijamai tapo populiariausia žiniasklaidos nagrinėjama tema. Ar, jūsų nuomone, žiniasklaidos pateikiama informacija apie Graikijos situaciją, yra tiksli ir teisinga?

Yorgo Limantzakis: „Žiniasklaida neužsičiaupia tarškėti apie Graikiją, bet ar žmonės supranta, kad problemos glūdi ne tik graikuose? Dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos sutarėme Mastrichto sutartimi dar 1991-aisias. Ir nors piniginį aspektą įgyvendinome priimdami vienodą valiutą, bet tikros ekonominės sąjungos taip ir nesukūrėme. Mano nuomone, problema ta, kad nė viena šalis (išskyrus Liuksemburgą) neatitinka sutartyje nurodytų kriterijų (kainų stabilumas, nacionalinio biudžeto deficito ir skolų procentas, valiutų keitimo kursų stabilumas).
Svarstau, kokia būtų Graikijos situacija, jeigu ji niekada nebūtų prisijungusi prie euro zonos… Manau, jeigu Graikija būtų pasilikusi savo nacionalinę valiutą, nebūtų buvę poreikio griežtoms taupymo priemonėms, taikomoms jau nuo 2010-ųjų. Žinoma, dėl krizės valiuta būtų nuvertėjusi 15-20 proc., tačiau iš tokios situacijos būtų įmanoma gana neskausmingai išbristi nepraradus 30 proc. BVP ir nenustūmus tautos į masinį nedarbą ir skurdą, be vilties apie šviesesnę ateitį.

Žinoma, žiniasklaida teisi sakydama, kad Graikija skolinasi milžiniškas sumas dar  nuo aštuoniasdešimtųjų, kurias tikrai ne visuomet investuoja į infrastruktūrą ar į produktyvius ekonomikos sektorius. Tiesa ir tai, kad Graikija yra pateikusi klaidingą informaciją apie šalies ekonominę padėtį. Ar Graikija yra vienintelė taip kada nors pasielgusi šalis? Tikrai ne, bet čia jau kita tema. Svarbiausia, kad žiniasklaida padėtų visiems suprasti dėl kokių priežasčių situacija yra tokia, kokia yra, ir kaip šią situaciją pakeisti.“

Yannis Iliopoulosas: „Manau, dėl žiniasklaidos jau visiems tapo aišku, jog dabar Graikijai nėra geriausias metas. Situacija sudėtinga, žmonės sunkiai suduria galą su galu.

Štai trys aspektai, kuriuos viešindama žiniasklaida neklysta: pirma, daugybei graikų  maistas tapo neįperkamas, tad dabar daug daugiau žmonių tarp išmestų šiukšlių ieško maisto ar daiktų, kuriuos galėtų iškeisti į maistą.

Antra, žiniasklaida teisi sakydama, kad Graikijos ekonomika žlunga. Šalis įklimpusi uždarame rate, iš kurio ištrūkti, be kitų pagalbos, nepavyks.

Trečia, jaunimo nedarbo Graikijoje statistika atrodo klaikiai. Tačiau negyvenantiems Graikijoje, ko gero, sunku įsivaizduoti, kad daugybė žmonių su bakalauro ir magistro diplomais, kalbantys keliomis užsienio kalbomis, su patirtimi ir įgūdžiais negali susirasti net ir padavėjo darbo… Bet žiniasklaida daug rečiau užsimena, kad kasdien apie 600 emigrantų mėgina kirsti Graikijos sieną ir tai daro įtaką tiek turizmo sferai, tiek pasienyje gyvenančiųjų kasdienybei.

Galiausiai norėčiau paminėti, kad, kaip bebūtų, gyvenimas Graikijoje tęsiasi. Žmonės vis dar deginasi paplūdimiuose, sėdi kavinėse, mėgaujasi draugų kompanija, šmaikštauja apie politinę situaciją ir ginčijasi apie galimus sprendimo būdus…“

Eleftheria Vlasopoulou: „Kaip žiniasklaida ir teigia, situacija Graikijoje sunki, ypač dideliuose miestuose, tokiuose kaip Atėnai ar Salonikai. Ekonominių problemų turime jau pastaruosius šešerius metus, bet šiuo metu, kai bankai uždaryti, o iš bankomatų galima išsiimti ne daugiau kaip 60 eurų per dieną, gyvenimas nebepakeliamas.

Jeigu tikėsime žiniasklaida, referendume nubalsavus „ne“, šalis turėtų bankrutuoti, o Graikijai bankrutavus ar palikus euro zoną, šalį ištiks katastrofa. Tikrai? Juk niekas nežino, kas nutiks dabar! Tai tik įrodo, kad žiniasklaida nėra nešališka. Televizijos ekranuose matome eiles žmonių,išsirikiavusių prie bankomatų, bet niekas nekalba apie žiemą mirusiuosius Atėnuose, nes viskas, ką jie turėjo, buvo megztinis ir skara, o ne stogas virš galvos. Nekalbama apie staiga išaugusį savižudybių skaičių ir kad nepaisant daugybės savanorių dalinančių maistą vargstantiems, badaujančių skaičius nemažėja. Kaip ir nekalbama apie vaikus mokyklose, alpstančius iš bado. Štai kur mus nuvedė taupymo priemonės…“

- Kaip į besiklostančius įvykius reaguoja Graikijos jaunimas? Ar galima atrasti bent kruopelę optimizmo?

Yannis Iliopoulosas: „Aš pats asmeniškai kitąmet žadu bent keliems metams išvykti gyventi į Vokietiją. Esu ir anksčiau ten buvęs ir esu įsitikinęs, kad Vokietijoje manęs laukia geresni darbo pasiūlymai ir galimybė susikurti tokį gyvenimą, kokio aš noriu. Dauguma jaunų žmonių su universitetiniu išsilavinimu ryžtasi palikti Graikiją, nes neturi kitos išeities, nėra perspektyvų. Graikijos jaunimui nedarbas, neišgalėjimas susimokėti už nuomą, gyvenimas su tėvais ir bevertiškumo jausmas tapo kasdienybe. O dalis net neišgali nusipirkti lėktuvo bilieto tam, kad „evakuotųsi“. Baisiausia tai, kad mes esame karta, kuri nepamena geresnio gyvenimo, kuri niekada nebuvo finansiškai nepriklausoma, tad šviesesnio rytojaus nelabai ir įsivaizduoja.“

Yorgo Limantzakis
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Yorgo Limantzakis: „Prieš krizę daugybę jaunuolių buvo apolitiški ir vargiai sugebėdavo išreikšti poziciją šalies valdymo ir vystymosi klausimas, tačiau dabar situacija pasikeitė, nes kiekvienas pajuto politikos įtaką savo ar savo šeimos kasdienybei. Žmonės buvo praradę viltį, kad situaciją pasikeis, kol sausį „Syriza“ ir Alexis Tsipras prižadėjo, kad taupymo priemonės pasibaigs. Ir nors nei mes, nei, ko gero, pati partija nėra įsitikinusi tokių užmojų realumu, valia ir noras keistis gražino viltį. Manau, kad jaunoji karta yra Graikijos viltis. Taip, mes dar neturime sprendimo, taip, mes vis dar įklimpę iki kaklo, bet mes bent jau turime balsą. Ir nors Graikijoje tvyro įtampa ir baimė, kitos pasaulio šalys, institucijos, bankai ir trečiosios šalys neturi teisės įžeidinėti ir žeminti mūsų suverenios šalies. Mes turime ir nuoširdžiai norime ištaisyti savo klaidas ir vėl atsistoti ant kojų, bet ne dėl kitų, ne dėl skolintojų, bet dėl mūsų pačių siekių ir interesų.“

Eleftheria Vlasopoulou: „Tiesą pasakius, nuotaikos tarp jaunimo nėra labai optimistiškos, dauguma mano draugų planuoja arba bent jau svajoja apie emigraciją. Daugybė žmonių kraustosi atgal į tėvų namus (net keturiasdešimtmečiai), tam, kad sumažintų išlaidas ir išgyventų. Jeigu nepavyks išvykti, aš taip pat būsiu priversta grįžti į tėvų namus.“

Ką manote apie referendumą? Kokia buvo jūsų pozicija?

Yannis Iliopoulosas: „Referendume balsavau „ne“. Man pikta dėl politinės situacijos. Norisi tikėti, kad sugrįžus prie savos valiutos, mes turėsime galimybę pradėti viską iš naujo, nors suprantu, kad tai, ko gero, neįmanoma. Matydama, kad taupymo režimas per penkerius metus nedavė naudos, tauta dėl pokyčių yra pasiryžusi stipriai rizikuoti. Kalbama, kad po referendumo pateikiamas Graikijos pasiūlymas bus kone identiškas pastarajam, su kuriuo referendume balsavusieji nesutiko. Aš asmeniškai manau, kad referendumas buvo daugiau teatrinis pasirodymas, politinis triukas, organizuotas tikrai ne vardan Graikijos žmonių gerovės.“

Yorgo Limantzakis: „Referendumo klausimu turėjau prieštaringų nuomonių ir atviriausiai viešinau požiūrį, kad tauta nėra tinkamai informuota ir brandi, kad priimtų sprendimą tokiu lemtingu klausimu, kaip šalies ekonomikos valdymas. Buvo akivaizdu, kad Tarptautinis valiutos fondas bei Europos institucijos neleis A.Tsiprui įgyvendinti jo priešrinkiminės kompanijos programos „Thessaloniki Agenda“ (siekusios sušvelninti taupymo režimą).

Negalėdamas įgyvendinti šios programos, vardan „saugumo“ euro zonoje A. Tsipras būtų priverstas tęsti ankstesnį taupymo režimą, mes prarastume viltį, o jis – mūsų pasitikėjimą. Aš suprantu, kad referendumas buvo A. Tsipro atsigręžimas į tautą, klausiant, ko nori žmonės. Išmintinga ir demokratiška. Graikai vėl pajuto, kad turi įtakos savo šalies valdyme. Graikai nėra nusiteikę prieš Europą. „Europa“ – žodis kilęs iš graikų kalbos ir be Graikijos nebus Europos (visomis prasmėmis). Tačiau graikams nepatinka tokia Europa. Sąjunga, kurioje narės šantažuoja, puola demokratiškai išrinktą valdžią, primetinėja savo taisykles, pelnosi iš kitų nelaimių. Šiandieninė Europa yra labai toli nuo jos įkūrėjų idėjos ir vizijos. Nepaisant visos „propagandos“, 62 proc. graikų išreiškė, kad daugiau nebegali gyventi tokioje Europoje, tokiu režimu.“

Eleftheria Vlasopoulou
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Eleftheria Vlasopoulou: „Referendumas padalino graikus į dvi priešingas stovyklas, kelia daug ginčų tarp draugų ir šeimos narių. Tačiau tai buvo laikas Graikijai parodyti, kad tokia situacija nebegali tęstis. Jeigu Europos centrinis bankas ir ES nori mums padėti, jie galėtų asistuoti sezono metu, juk turizmas yra šalies pagrindinis pajamų šaltinis, o ne atbaidyti turistus sustabdydami bankų veiklą. Aš asmeniškai balsavau „ne“, nes mano karta negali kurti ateities sukaustyta taupymo.“

Kokios asociacijos kyla jums išgirdus vardus Yannis Varoufakis ir Alexis Tsipras?

Yannis Iliopoulosas: „Daugelis graikų Yanį Varoufakį ir Alexį Tsiprą mato kaip Graikijos gelbėtojus. Aš taip pat manau, kad jie gali pakeisti Graikiją. Kairiųjų mentalitetas ir pasiryžimas  rekonstruoti Graikiją yra puikus receptas pokyčiams. Jie pirmieji išreiškė ambiciją atleisti skurstančiuosius nuo didelių mokesčių, o apmokestinti turtinguosius. Yanio Varoufakio pasitraukimas daugeliui tarsi auka vardan susitarimo. Jie jauni, jie kalba žmogiškai ir, regis, kad jiems nuoširdžiai rūpi vargstantieji. Kaip ir didžioji dalis graikų, esu įsitikinęs, kad ši vyriausybę turi potencialą, tačiau baugu, kad Europos politikai nesuteiks jiems progos įrodyti, ką jie galį.“

Yorgo Limantzakis: „Derybų metu institucijos ir kai kurių šalių vyriausybės išreiškė norą, kad Yanis Varoufakis paliktų savo postą. Aš nežinau, kaip Y.Varoufakis elgėsi ir kodėl tapo nemėgiamas, bet, mano nuomone, jie neturi teisės nurodinėti nei mums, nei Graikijos vyriausybei, koks atstovas yra tinkamas ar netinkamas šiai pozicijai. Vienintelis Graikijos ministras pirmininkas Alexis Tsipras įgalus priimti tokį sprendimą. Situacija delikati ir, vardan Europos gerovės, visi turėtų elgtis atsargiai.“

Eleftheria Vlasopoulou: „Tiek Yannis Varoufakis, tiek Alexis Tsipras ligi šiol nepadarė nieko, dėl ko turėtų būti kritikuojami. Jie neatstovauja senai korupcinei politinei sistemai. Per pastaruosius penkis mėnesius jie nepaliaujamai ieškojo sprendimo Graikijai. Aš manau, kad Yannis Varoufakis atsistatydino palankesnio susitarimo vardan. O konservatoriškų pažiūrų politikai jo nemėgo, nes jo idėjos buvo naujos, netradiciškos ir radikalios.“

- Kokia jūsų nuomonė apie Graikijos ir ES santykius dabar ir ateityje?

Yannis Iliopoulosas: „Graikijos ir Europos Sąjungos santykiai mane domina mažiausiai. Aš noriu, kad mano valstybė vėl atsistotų ant kojų, nepaisant to, ar tai vyks Europos Sąjungos sudėtyje, ar ne. Suprantu, kad Graikijos pasitraukimo pasekmės būtų žiaurios tiek pačiai valstybei, tiek visai Europai. Akivaizdu, kad Graikijos bankrotas sužalotų visą Europos ekonomiką. Iš tiesų sąjungos yra neišvengiamos ir būtinos, tačiau Europa nėra vienintelė išeitis: Graikija galėtų kolaboruotis su Rusija, Kinija, Turkija ar Balkanų šalimis. Graikijos atveju radikalios reformos yra neišvengiamos, tačiau jei dėl jų darbą praradę žmonės žudysis negalėdami įpirkti duonos savo vaikams, tuomet Graikijai geriau bus likti Europos Sąjungos pašonėje.“

Yorgo Limantzakis: „Dabartinė krizė yra ir problema, ir iššūkis, ir galimybė. Mes arba liksime suvienyti skirtumų, kaip kad ES moto teigia, arba sutarsime, kad kiekvienas turi savo asmeninių užmojų (kaip pavyzdžiui, „Vokietijos Europa“ vietoj „Europietiškos Vokietijos“) ir išsiskirstysime kas sau. Visgi antruoju atveju, niekas net negali įsivaizduoti scenarijaus pabaigos… Aš asmeniškai tokiam variantui nepritariu, ir tikiuosi, kad bus dedamos visos pastangos vieningai Europai atstatyti.“

Eleftheria Vlasopoulou: „Akivaizdu, kad tiek „Troika“, tiek ES suinteresuota susigrąžinti pinigus, o ne padėti mūsų šaliai. Tai nebe sąjunga, o verslas. Tie, kurie turi pinigų, nustato taisykles, tad lygybė bei solidarumas tėra utopinės idėjos. Man liūdna, kad dėl įsišaknijusių tradicijų, įpročių bei hierarchijos novatoriški sprendimai atmetami… Manau, kad Graikijai net ir likus ES sudėtyje, santykiai nebegrįš į senas vėžias…“