Penkiasdešimties metų ribą perkopusiesiems rasti pragyvenimo šaltinį darosi vis sunkiau, o ilgėjant pensiniam amžiui ši problema aštrės.

Jaučiasi nereikalingi

Teigiama, kad vyresni darbuotojai, palyginti su X ar Y kartos atstovais, yra gerokai lojalesni darbdaviui, turi sukaupę nemažai žinių ir patirties, gali daugiau laiko ir energijos skirti darbui, nes nebereikia rūpintis nei būsto paskola, nei mažais vaikais. Tačiau realybė tokia, kad perkopus penkiasdešimties metų ribą įsidarbinti, ypač turint ne tokią paklausią profesiją, darosi vis sudėtingiau.

Kaip „Sekundei“ pasakojo tuoj šešiasdešimtmetį švęsiantis Antanas Keliuotis, didžiąją dalį savo gyvenimo jis dirbo „Ekrano“ gamykloje, tačiau šiai bankrutavus liko be pragyvenimo šaltinio. Ir iki šios dienos jam nepavyko rasti nuolatinio darbo. Vienintelis pragyvenimo šaltinis – 81 euro socialinė pašalpa, bet ji gali mažėti.

„Darbo biržoje registruotas jau seniai, darbo ieškausi ir savarankiškai. Bet kai paskambini potencialiam darbdaviui, atsimuši kaip į sieną: per senas, nespėsi su jaunais. Jeigu nesugebėčiau, neskambinčiau. Visi, su kuriais esu kalbėjęs ir kam per penkiasdešimt, susiduria su ta pačia problema. Jeigu darbdavys pasako, kad paskambins, vadinasi, esi nereikalingas“, – tvirtino A. Keliuotis.

Per visus šiuos metus jis turėjo galimybę šiek tiek užsidirbti pagal viešųjų darbų programą ir iš sezoninių darbų. Vyras nebesitiki, kad pavyks sukaupti minimalų 30 metų darbo stažą.

„Iki reikalingo darbo stažo man dar trūksta penkerių metų, bet vargu ar užsidirbsiu. Niekaip nesuprantu mūsų valstybės – visus šelpia, o savų nemato. Po konteinerius dar nereikia knistis, nes vasarą važinėju uogauti ir grybauti, bet kas bus žiemą“, – piktinosi vyras.

Darbo neranda ne tik veltėdžiai

Jau kelerius metus pensijoje esanti Stanislava pasakojo, kad darbo ji ieškojosi net vienuolika metų. Nuo pat jaunystės prekybos srityje pradirbusi moteris bedarbe liko 49-erių. Iki pat pensijos taip ir nepavyko rasti nuolatinio darbo.

Kaip tikino panevėžietė, darbo ji niekada nebijojusi ir Darbo biržoje prašiusi bet kokio. Tiesa, dirbti pagal profesiją ji negalėjo, nes įkandus erkei stipriai sušlubavo sveikata. Todėl ieškojosi kiek lengvesnio darbo – valytojos, budėtojos, pagalbinės darbininkės.

„Pirmą kartą iš Darbo biržos darbo mėnesiui pagal viešųjų darbų programą sulaukiau tik būdama 56 metų. Tiesa, konsultantė vis kartojo, kad nepadirbsiu, mat esu silpnos sveikatos, bet įrodžiau, kad dirbti galiu. Taip kasmet kelis mėnesius per metus eidavau šluoti gatvių, ir visi darbdaviai buvo labai patenkinti mano darbu.

Darbo ieškojausi ir per pažįstamus, draugus, ėjau per mokyklas, įstaigas. Negaliu sakyti, kad nesulaukiau pasiūlymų – per tuos metus prižiūrėjau du vaikus, eidavau pas pažįstamus ravėti daržų, buvau įsidarbinusi turguje, bet nuolatinio darbo rasti nepavyko“, – atvirai kalbėjo „Sekundės“ pašnekovė.

Anot moters, per tuos metus slėgė ne gyvenimas skaičiuojant paskutinius centus, o visuomenės požiūris. Neva tik tinginiai, girtuokliai ir nevykėliai negali rasti darbo. Po vieno spaudoje pasirodžiusio straipsnio, kuriame šiuos žodžius pasakė dabar jau buvęs Darbo biržos direktorius, Stanislava išdrįso praverti jo duris ir paprašyti darbo, nes ji nei tinginė, nei girtuoklė. Tačiau pažadai ir liko pažadai. Moteris net neabejoja, kad jeigu būtų buvusi jaunesnė, būtų emigravusi, nors ir labai myli savo šalį.

„Sunkiausia buvo psichologiškai. Todėl tik išėjus į pensiją tarsi akmuo nuo krūtinės nukrito, nes nebeliko to požiūrio, kad esi nevykėlis ir veltėdis, esą tik tokie nesugeba rasti darbo.

O iki pensijos likus porai metų Darbo biržos tarpininkė nebesiūlydavo jokio darbo, tik kartodavo, kad turėčiau išeiti į išankstinę pensiją, nes tikrosios galiu nesulaukti“, – kalbėjo Stanislava.

Amžius – ne rodiklis

Tokių kaip Stanislava ir Antanas yra daugiau. Tikriausiai ne vienas vyresnis nei 50-ies darbo ieškantysis galėtų papasakoti istoriją apie prieš nosį užtrenktas darbdavių duris: tėvai savo atžaloms pageidauja jaunų, bet turinčių patirties auklėtojų ir mokytojų, kavinėje taip pat reikia žavių ir greitų padavėjų, netgi rinkdamiesi darbuotoją gamykloje prie staklių darbdaviai pirmenybę teiks minimalią patirtį turinčiam jaunuoliui nei po kelerių metų į pensiją išeisiančiajam.

2015 m. liepos 1 d. duomenimis, Panevėžio teritorinėje darbo biržoje įregistruoti 14457 bedarbiai, tai sudaro 10,1 proc. darbingo amžiaus Panevėžio regiono gyventojų: 7637 vyrai ir 6820 moterų. Jaunimo iki 25 metų nedarbas sudarė 4,2 proc. (1225), o vyresnių nei 55-erių bedarbių buvo registruota kone du su puse karto daugiau – 3040 asmenų: 38 proc. neturintys išsilavinimo, 36 proc. įgiję profesinį išsilavinimą ir 26 proc. – aukštąjį.

Tačiau Panevėžio teritorinės darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Audronė Biguzienė įsitikinusi, kad amžius nėra svarbiausias kriterijus. Gerokai sunkiau rasti darbo ilgalaikiams bedarbiams negu vyresniems, bet darbo patirtį ir kvalifikaciją turintiems darbuotojams. Kas kita, jeigu žmogus neturi kvalifikacijos.

„Viskas priklauso tik nuo paties žmogaus ir jo turimos kvalifikacijos. Aišku, daug kas priklauso ir nuo darbdavio, bet jeigu jis galės rinktis – kvalifikuotą penkiasdešimtmetį ar vos kelių mėnesių darbo patirties turintį jaunuolį, jis pasirinks vyresnį. Tiesa, per krizę vyresnių žmonių įdarbinimas buvo gerokai sudėtingesnis, bet tada niekam nebuvo lengva“, –„Sekundei“ teigė A. Biguzienė.

Kitas dalykas, kad vyresni žmonės nebegali dirbti tam tikrų darbų dėl sveikatos. Ir kuo arčiau pensinis amžius, tuo nusiskundimų daugiau.

„Dažnai žmonės prašo: duokite bet kokio darbo, bet pradėjus gilintis, kokį galėtų ir norėtų dirbti, atsiranda ilgas pageidavimų sąrašas, o jo pradžioje – jokio sunkaus darbo ar tokio, kurio negalėtų dirbti dėl vienos ar kitos ligos. Tad darbų, tinkamų vyresniems žmonėms, gerokai sumažėja“, – sakė A. Biguzienė.

O sulaukus pensinio amžiaus, darbo pasiūlymų praktiškai nėra. Kartais būna skelbimų, kad reikalinga pensinio amžiaus moteris prižiūrėti vaiką ar ligonį, bet tokių vienetai.

Nuvertinti negalima

Kiek geresnė padėtis išsilavinusių, kelias užsienio kalbas mokančių, kompiuterinio raštingumo įgūdžių turinčių bedarbių. Vienos personalo atrankos įmonės partnerė-vyriausioji konsultantė Kristina Rokaitė-Podvorotnikovienė teigė, kad amžius nėra svarbiausias rodiklis, jeigu kalbama apie specialistus ar aukštesnės grandies vadovus. Penkiasdešimtmetis, laisvai kalbantis anglų ir rusų kalbomis, yra lygiavertis kandidatas trisdešimtmečiui. O kai kuriais atvejais net už jį pranašesnis.

„Amžius tikrai nėra lemiamas veiksnys. Aišku, darbininkiškose profesijose, kur reikia geros sveikatos, kiek kitaip. Bet vėlgi, kalbame ne apie amžių, o apie sveikatą. Aukštos kvalifikacijos specialistams amžius svorio neturi. Tokių žmonių privalumas – branda, patirtis. Vaikai jau užauginti, buitis sutvarkyta, tad jie gali visas jėgas atiduoti darbui, jeigu tik yra sveikatos, energijos, teisingo požiūrio“, – kalbėjo K. Rokaitė-Podvorotnikovienė.

Vyresniems žmonėms, ypač sovietmečio kartai, kartais pritrūksta pozityvumo, tačiau ši 50-mečių karta toli gražu nebėra tokia pati, kokie jų bendraamžiai prieš dvidešimt metų. Šiuolaikiniai 50-mečiai yra visuomeniški, gana aktyvūs, lankstūs, gebantys greitai prisitaikyti prie gyvenimo ir darbo sąlygų, nemažai matę pasaulio.

„Tikrai negalime dėti lygybės ženklo tarp to, kokie 50-mečiai yra dabar ir kokie buvo prieš du dešimtmečius. Visiškai pasikeitė mąstymas. Tai darbinga, veikli, išsilavinusi ir turinti reikalingų įgūdžių karta, todėl jos jokiu būdu negalima nuvertinti“, – įsitikinusi pašnekovė.

Apie diskriminaciją vis dar linkstama nutylėti

Valdas Dambrava

Valdas Dambrava, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas viešiesiems ryšiams

Pagal skundų statistiką dažniausiai žmonės vis dar diskriminuojami dėl lyties, antroje vietoje – dėl socialinės padėties, o amžius lieka trečioje pozicijoje, toliau rikiuojasi rasinė neapykanta. Jeigu imtume du polius – jauni ir vyresni, arba brandaus amžiaus žmonės, be abejo, daugiau skundų gauname iš vyresnių.

Galbūt tai galima paaiškinti tuo, kad jaunystėje yra kitų galimybių ir alternatyvų: mokytis, savanoriauti, keliauti po pasaulį, jaunuoliai gali sau leisti nedirbti, nes juos išlaiko tėvai. Vyresniame amžiuje tokių alternatyvų nėra.

Dažnai diskriminacija dėl darbo yra darbo skelbimuose, ypač internetiniuose. Spausdintoje žiniasklaidoje pasitaiko gana retai, nors vis dar būna. Pavyzdžiui, ieško vadybininko iki 40 metų, arba skalbėjos-valytojos iki 50-ies.

Bet nesu matęs skelbimo, kad reikalingas darbuotojas iki 58-erių metų – visada tos ribos yra palankesnės jaunesniems žmonėms. Čia akivaizdi tiesioginė diskriminacija, kai nurodomos pageidaujamos ar nepageidaujamos amžiaus ribos. Bet yra ir netiesioginė diskriminacija: pavyzdžiui, siūlo darbą jaunatviškame kolektyve. Tačiau čia daug sunkiau įrodyti.
Gana dažnai būna, kad darbo skelbimas suformuluotas korektiškai, bet jeigu paskambina vyresnis žmogus, jam atsakoma, jog vieta užimta. Nors paskambinus kitam potencialiam kandidatui ta vieta stebuklingai tampa laisva.
Tendencija tokia, kad skundų su tam tikrais pakilimais ir nuosmukiais daugėja.

Žmonės šiek tiek laisvėja, didėja teisinis išprusimas, be to, karta, nepatyrusi sovietinių represijų, daug drąsesnė, daug įtakos tam turi ir žiniasklaidos dėmesys. Nepriklausomybės pradžioje iš užsienio atvykusieji stebėdavosi, kad žinias televizijoje veda vos dvidešimties su trupučiu jaunuoliai, o orus praneša „olia lia“ mergaitės.

Pas juos šis darbas būdavo patikimas tik brandaus amžiaus žmonėms. Dabar ir pas mus situacija po truputį keičiasi.
Viena yra statistika, bet realybė – visai kas kita. Diskriminacija gerokai didesnė nei oficialus skundų skaičius, nes žmonės vis dar bijo skųstis. Pasiteiravimų ir skambučių sulaukiame penkis kartus daugiau nei oficialių skundų.

Dažnai pasirenkama apie patiriamą diskriminaciją nutylėti ir niekur nesikreipti, nes baiminamasi pasmerkimo. Vis dar yra nuo sovietmečio likęs atspalvis, kad skundikas yra negeras žmogus. Dar viena problema – visi skundai tik iš Vilniaus ir Kauno.

Mažesnių miestelių gyventojai baiminasi, kad jeigu parašys ir anoniminį skundą, bus nesunku atspėti jo autorių. Būtų gerai, kad situacija keistųsi. Pavyzdžiui, Vokietijoje niekas nesmerkia tų, kurie praneša apie deginamas šiukšles, skriaudžiamus gyvūnus ar vaikus, apie nemokančiuosius mokesčių ar kitaip neleistinai besielgiančiuosius.

O jeigu kalbėtume apie idealią ateitį, Švedijoje vietiniai ne tik kad nepatiria amžiaus diskriminacijos, bet ir juos, pensininkus, darbdaviai kviečia grįžti į darbo rinką. Jie neturi tų problemų, kurias turi mūsų karta – tai yra puikiai moka anglų kalbą ir dirbti kompiuteriu. Reikia tikėtis, kad tokia optimistinė ateitis laukia ir Lietuvos.