Prezidentės Dalios Grybauskaitės komentaras po šalių vadovų susitikimo netryško optimizmu: „Matėme, kaip per sudėtingą laikotarpį ir krizę tvarkėsi Portugalija, Ispanija, Airija, Latvija. Taigi susitvarkyti galima. Lietuva taip pat sugebėjo krizės laikotarpiu susitvarkyti. O dabar matome pavyzdį ir valstybę, kuri norėtų, kad ji galėtų puotauti, o tai puotai turi susimesti finansus kiti“, – LRT radijui pirmadienį sakė D. Grybauskaitė. Visgi, dalinai paviešintas Graikijos vyriausybės pasiūlymas yra, ko gero, vienas iš realistiškiausių pateiktų per paskutines kelias savaites. Šiuo pasiūlymu Graikijos vyriausybė labai stipriai priartėjo prie TVF ir EC reikalavimų, sąlyginai neatsisakydama ištesėti duotus pažadus savo rinkėjams.
Ko reikalauja TVF ir kiti skolintojai?
Pirminis biudžeto perteklius, t.y skirtumas tarp biudžeto pajamų (daugiausiai mokesčių) ir nepalūkaninių išlaidų viešosioms paslaugoms teikti ar pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms mokėti, turėjo būti teigiamas ir siekti 2015-ais metais 3%, o 2016-ais metais 4,5% bendrojo vidaus produkto. Tačiau, atsižvelgiant į esamą situaciją Graikijoje, tarptautiniai donorai sutiko sumažinti šiuos tikslus iki 1% pirminio biudžeto pertekliaus šiais metais ir palikti 2 metus Graikijai skirto laiko pasiekti 3,5%. Tam, kad būtų pasiekti šie tikslai, Graikijos vyriausybė turėtų imtis rimtų reformų. Dauguma Graikijos kreditorių mano, jog be PVM ir pensijų sistemos reformų, tai būtų neįgyvendinama.
Šiuo metu Graikijos pensijų išmokos siekia 16% BVP ir kartu net 75% pirminių biudžeto išlaidų. Vienas pagrindinių reikalavimų – vienu procentiniu punktu (iki 15% BVP) sumažinti išlaidas pensijoms, tam, kad būtų pasiekti keliami tikslai. Taip pat TVF reikalauja valstybinių įmonių privatizavimo, tačiau prieš tai piestu stoja dauguma Syriza partijos parlamentarų. O prieš kitą TVF reikalavimą – dalies skolų nurašymo, piestu stoja euro zonos šalių finansų ministrai, išskyrus pačius Graikus, suprantama.
Ką siūlo graikai?
Graikų vyriausybė atsiuntė siūlymą, kuriame pateikta 21 galima priemone. Kelios iš jų:
Sumažinti paskatas išeiti anksčiau į pensiją, stipriau sumažinant pensijų išmokas ankstyviesiems pensininkams;
Palaipsniui iki 2025-ųjų metų padidinti amžių, kad į pensiją būtų išeinama sulaukus 67 metų;
Padidinti sveikatos draudimo įmokas pensininkams;
Padidinti įmokas į pensijų fondą;
Sumažinti išlaidas gynybai 200 mln. eurų;
Įvesti solidarumo mokestį ir padidinti mokesčių progresyvumą;
Padidinti pelno mokestį nuo 26% iki 29%;
Papildomai apmokestinti įmonių pelną, viršijantį 0,5 mln. eurų, 12% tarifu;
Elektrą ir maistą restoranuose apmokestinti 23% PVM (TVF reikalavo abi išlaidų grupes apmokestinti 23% PVM);
Valstybinių įmonių privatizavimas nėra numatytas A. Tsipras plane.
Graikijos vyriausybės skaičiavimais, tai papildomai įneštų 2,69 mlrd. Eurų mokestinių pajamų 2015-ais metais ir 5,2 mlrd. Eurų 2016-ais metais, kas atitiktų 1,51% ir atitinkamai 2,87% BVP.
Kokie šio plano trūkumai?
Visų pirma, didžiausias trūkumas yra tai, jog Graikijos vyriausybė vis dar siekia užkaišyti skolas mokesčių didinimu vietoj to, jog labiau orientuotųsi į išlaidų mažinimą. Nors politiškai tai atrodo ir teisingiau, labiau apmokestinti daugiau turinčius, visgi, graikai savo iždui ir taip jau skolingi virš 75 mlrd. eurų mokesčių ir jų surinkimas yra dvejotinas. Papildomo ir didesnio apmokestinimo apčiuopiama nauda, tikėtina, bus kvestionuojama per sekantį euro grupės susitikimą. Tai patvirtina ir trečiadienį pačio Graikijos premjero A. Tsipras pasisakymas, jog tam tikra institucija (TVF- aut.) stoja piestu prieš tokius Graikijos vyriausybės planus, nes baiminasi dar labiau lėtėsiančios Graikijos ekonomikos.
Kita problema – tai, jog kai kurie Syriza partijos narių viešai pasisakė, kad jie nepalaikys tokių reformų Graikijos parlamente. Visgi, labai tikėtina, jog didžioji dauguma opozicijos narių palaikytų tokias reformas. Tačiau jeigu nutiktų taip, jog tik su opozicijos pagalba pavyktų „prastumti“ būtinas reformas, tai galėtų reikšti ir naujus parlamento rinkimus Graikijoje dar šiais metais.
Kokios perspektyvos šiam ketvirtadieniui?
Akivaizdu, kad abiejų lagerių pozicijos yra stipriai priartėjusios viena prie kitos. O kai kurie Syriza partijos nariai jau viešai pareiškė nepalaiką tokių vyriausybės programų, nes jos jiems atrodo kaip visiškas kapituliavimas kreditoriams.
Manau, galima tikėtis, jog susitarimas šį ketvirtadienį galėtų būti priimtas. Tačiau reiktų neatmesti ir tokio varianto, jog Graikijos vyriausybė sieks dalinių susitarimų, tokiu būdu užsitikrinant dalinį finansavimą, bei stengsis išsilaikyti virš vandens iki rudens, kol prasidės dialogas dėl trečiojo Graikijos gelbėjimo paketo ir kartu, tikėtina, pakartotinio Graikijos vyriausybės skolų nurašymo. Taigi, manau, realistiškiausias scenarijus bus toks, jog visus 2015 metus vyks pastovūs euro grupės susitikimai, paskutinės minutės susitarimai ir gaisrų gesinimai: mirė karalius - tegyvuoja karalius ir t.t.
Na, o kas jeigu ne?
Kas būtų, jeigu nutiktų taip, jog, iš tikrųjų, Graikijos vyriausybei nepavyktų susitarti dėl tolimesnio finansavimo ir graikai nesumokėtų TVF? Sunku pasakyti, tačiau nesumokėjimas TVF nebūtų toks pražūtingas, kaip skolos nepadengimas Europos Centriniam Bankui liepos viduryje, kada Graikija turi pervesti virš 6 mlrd. eurų. Nors, techniškai žiūrint, tai nebūtų traktuojama kaip Graikijos „bankrotas“ privačių investuotojų ir reitingavo agentūrų akimis, visgi, ECB gali nutraukti Graikijos bankų finansavimą ir taip de facto galėtų atjungti Graikiją nuo euro zonos. Iš euro zonos ir Europos Sąjungos, „išmesti“ Graikijos kaip ir neįmanoma. Tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu Graikijos parlamentas nubalsuotų už tai, jog Graikija pati pasitrauktų iš ES ir iš euro zonos.
Kokius padarinius toks scenarijus sukeltų finansų rinkoms?
Šiuo metu matyti, jog euro ir dolerio kurso svyravimas yra labiau priklausomas nuo JAV centrinių bankų sistemos (FED) sprendimų, susijusių su palūkanų didinimu, nei nuo politinio neaiškumo euro zonoje. Tai lemia kelios priežastys. Graikija yra tiesiog nykštukinė valstybė ir jos finansinių problemų dydis, lyginant su euro zonos mastu, atrodo juokingas. Graikijos skola, kuri šiuo metu siekia apytikriai 320 mlrd. eurų, atitinka 3,1 proc. euro zonos BVP. Be to, Graikijos skolą dalinasi nebe privačios institucijos, kaip 2011 - 2012 metais, o valstybinės (paskolinusios lėšas pirmam ir antram Graikijos gelbėjimo paketui įgyvendinti). Taigi jeigu Graikija nuspręstų išstoti iš ES ir euro zonos bei atsisakytų grąžinti skolas, nukentėtų ne privatus sektorius, o kitos euro zonos valstybės ir jose gyvenantys mokesčių mokėtojai. Tai paaiškina tam tikrą jaučiamą ramumą finansų rinkose.
O politinė rizika?
Politinė rizika kur kas didesnė nei ekonominė. Kadangi iki šiol buvo manoma, jog palikti euro zoną yra neįmanoma, tai privertė Portugaliją, Airiją, Italiją ir kitas šalis griežtai taupyti, siekiant sureguliuoti vyriausybės išlaidas. Įsivaizduokite, kas galėtų nutikti, jeigu graikai paliktų euro zoną, įsivestų drachmą kaip valiutą ir po kelerių metų, atsigavus ekonomikai, pradėtų gerokai geriau gyventi? Toks scenarijus galėtų paskatinti kitas šalis imtis panašių priemonių: vietoj vidinės devalvacijos, kuri yra ypač skaudi, pasirinkti išstojimą iš euro zonos, vietinės valiutos nuvertėjimą, konkurencingumo atstatymą ir, galbūt, geresnį gyvenimo lygį nei su euru. Ir visa tai vien dėl to, jog būtų išvengta politiškai nemalonių priemonių taikymo. Tai reikštų ne ką kitą, o euro-projekto žlugimą.