Praėjusiais metais Kinijos ekonomika augo 7,4 proc. ir tai buvo lėčiausias augimo tempas nuo 1990 metų. Atrodo, kad Kinijai bus sunku pasiekti ir šiems metams išsikeltą tikslą – augti 7 procentus. O kitais metais Kiniją jau turėtų pradėti lenkti kita Azijos milžinė – Indija.
Pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP), tenkantį vienam gyventojui, Kinija tik visai neseniai įžengė į vidutinių pajamų šalių grupę ir atsidūrė tarp tokių valstybių kaip Libija, Botsvana ar Turkmėnistanas. Patekti į šią grupę daug lengviau nei judėti aukštyn – tai vadinama vidutinių pajamų spąstais. Net jei Kinijai pavyktų pakartoti tokių sėkmingų šalių kaip Pietų Korėja ar Japonija augimo trajektoriją, jos augimas iki 2020 m. geriausiu atveju siektų 6 proc., o iki 2025 m. – jau tik 4,5 procento.
Norint, kad ekonomika nenustotų augti, reikia ją reformuoti. Šiuo metu Kinijoje vis dar labai svarbų vaidmenį vaidina valstybė, joje apstu ypatingųjų interesų, t. y. įvairių privilegijuotų asmenų ar grupių, turinčių glaudų ryšį su valdžia, o ekonomikoje vis dar dominuoja valstybės valdomos įmonės. Kainos reguliuojamos nuo vandens, energetikos ir nemažos dalies žemės ūkio produktų iki paskolų bankuose.
O darbo sąnaudos Kinijoje auga septynmyliais žingsniais. Jau dabar vidutinis atlyginimas sudaro beveik 600 eurų ir yra netoli Lietuvos atlyginimų lygio. Todėl gamyba Kinijoje tampa ne tokia patraukli. O be esminių reformų pereiti prie aukštesnę pridėtinę vertę kuriančios ekonomikos bus sunku.
Apie reformas Kinijoje kalbama jau ne vienus metus. Reformų būtinybę akcentuoja ir visai neseniai į valdžią atėjęs naujasis prezidentas Xi Jinpingas. Planuose – dar labiau skatinti urbanizacijos procesą, mažinti biurokratų ir ypatingųjų interesų įtaką, atleisti valdžios įtakos vadeles ir leisti laisviau veikti rinkai. Tačiau norint pamatyti, ar nuo kalbų bus pereita prie realių darbų, dar reikės palaukti.
Ir trumpuoju laikotarpiu Kinijos ekonomikos laukia pakankamai iššūkių. Turbūt didžiausias jų – pastaraisiais metais į viršų šovęs šalies skolos lygis. 2008 m. bendra valdžios, įmonių ir gyventojų skola siekė 150 proc. BVP, o 2014 m. šis santykis jau šoktelėjo iki 282 procentų.
Vertinama, kad maždaug pusė viso šio skolos kalno susijusi su nekilnojamuoju turtu. Valstybei skatinant, taip po krizės buvo bandoma pagyvinti ekonomiką ir kiekvienam Kinijos gyventojui suteikti galimybę įsigyti būstą. Dėl to nekilnojamojo turto kainos per pastaruosius dešimt metų Kinijoje išaugo keturis kartus, o statybos sektorius sudaro maždaug ketvirtadalį visos Kinijos ekonomikos. Tai daugiau nei JAV, Airijoje ar Ispanijoje prieš sprogstant šių šalių nekilnojamojo turto burbulams praėjusį dešimtmetį.
Pasaulio bankas vienoje iš naujausių savo ataskaitų pabrėžė, kad šio burbulo sprogimas gali sukelti didelę finansų krizę Kinijoje, kartu suduoti stiprų smūgį ir viso pasaulio ekonomikai. 2014 m. būsto kainos Kinijoje krito 4,3 proc., o šių metų pradžioje smukimas jau siekė 5,7 procento. Dabar klausimas belieka vienas – ar valdžia sugebės šį procesą suvaldyti ir burbulą sumažinti palengva, ar vis dėlto jis sprogs su visais to padariniais?
Žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, Kinijos valdžia savo rankose turi pakankamai priemonių, kad suvaldytų ekonominę situaciją. Pirma, Kinija turi pakankamai erdvės švelninti pinigų politiką (šiuo metu palūkanų norma yra 5,1 proc.). Antra, valdžia turi pakankamai finansinių išteklių ir fiskalinės erdvės skolų krizei suvaldyti, net jei tokia kiltų dėl nekilnojamojo turto burbulo. Trečia, net ir vidutinių pajamų šalių grupėje Kinijai vis dar yra nemažai erdvės judėti į priekį, todėl vijimosi procesas dar kurį laiką tęsis.
Taigi, bent artimiausiu metu labiau tikėtina, kad Kinijai pavyks suvaldyti ekonomikos lėtėjimo procesą. O ilguoju laikotarpiu kreivė neišvengiamai judės žemyn.