Daugiau nei 200 metų skrudžų rojus buvo Šveicarija – kalnuota, neutralumą sugebėjusi išsaugoti šalis, bet kokia kaina sauganti finansines savo klientų paslaptis ir taip tapusi viena turtingiausių pasaulio valstybių. Tik atrodo, jog Šveicarijos bankų era gali baigtis. JAV ir Europa, pradėjusios skrudžų medžioklės sezoną, grasina atimti Šveicarijos pasididžiavimą – privačią bankininkystę, kuriai kliento paslaptys kelis šimtmečius buvo išskirtinės sėkmės pamatas.
Kodėl Šveicarija?
Kodėl būtent Šveicarija tapo privačios bankininkystės rojumi? Už tai jie turi dėkoti prancūzams, o konkrečiai – Karaliui Saulei, Liudvikui XIV. Šis baisiai nemėgo protestantų ir uždraudė jiems ne tik tarnauti valstybės tarnyboje, bet ir verstis daugeliu profesijų, pradedant gydytojais ir baigiant bankininkais. Iki XVII a. pabaigos iš Prancūzijos į Šveicariją emigravo per 400 tūkst. protestantų. Nekeista, kad pirmiausia spruko tie, kurie turėjo daugiausia turto – karalius nuolat rasdavo priežasčių turtingus protestantus apkrauti mokesčiais, kuo nors apkaltinti, viską atimti ir palikti be cento. Atvykę į laisvuosius Šveicarijos miestus (dažniausiai – į Ženevą), protestantai netruko savo kapitalą įdarbinti. Nuolat kariaujanti, ką nors didingo statanti ir lyg nebūtų rytojaus puotaujanti Prancūzijos karaliaus aplinka tapo nuostabiais greitai steigiamų bankų klientais.
Žinoma, karaliaus ir kitų katalikų dvarininkų bei dvasininkų prestižui būtų buvęs suduotas milžiniškas smūgis, jeigu visi būtų sužinoję, kad jie skolinasi iš taip nekenčiamų protestantų. Spaudos ir interneto tuo metu dar nebuvo, o karalius nebuvo atskaitingas visuomenei už dvaro ir valstybės finansus, informaciją buvo galima kontroliuoti labai griežtai, bet gandai ir tuomet sklido greičiau nei gaisrai vidurvasaryje perdžiūvusioje Kuršių nerijoje. Karalius negalėjo sau šito leisti, o naujieji Šveicarijos bankininkai negalėjo prarasti nuostabių klientų, mat jie laiku grąžindavo paskolas ir mokėdavo dideles palūkanas. Tam ir buvo sugalvotos banko bei jo klientų paslapties taisyklės.
Iš pradžių galiojo tik neoficialūs susitarimai dėl konfidencialumo, o 1713 m. buvo priimtos bankininkystės taisyklės. Jos įpareigojo bankininkus registruoti klientus ir jų operacijas, bet uždraudė perduoti informaciją apie juos tretiesiems asmenims. Neramiais XVIII ir XIX a. Šveicarija tapo kieno tik nori finansiniu prieglobsčiu: pinigus čia kaupė ir slėpė mokesčių nenorintys mokėti verslininkai, atgimstančių tautinių valstybių vyriausybės, visokio plauko revoliucionieriai ir t. t.
Dar labiau banko paslapčių taisyklės sustiprintos 1934 m., kai Šveicarija priėmė Federalinį bankininkystės įstatymą. Taip buvo įteisinta vietos bankų klientų apsauga laikantis šalies Baudžiamojo kodekso, t. y. bet kokią banko paslaptį atskleidusiam darbuotojui grėsė pakliūti į kalėjimą. Tokios griežtos taisyklės suteikė Šveicarijai teisę atsiriboti nuo kitų šalių reiškiamų pretenzijų, o vietiniai bankininkai, jų darbuotojai ir klientai buvo apsaugoti nuo nevalingo dalyvavimo nusikalstamoje veikloje – šveicarų bankai neklausė, kaip ir iš kokios veiklos juos pasiekia pinigai, o klientų, kurie sutiko mokėti nemažus mokesčius už šių paslapčių saugojimą, netrūko.
Finansinį prieglobstį XX a. čia rado dar margesnė publika: diktatoriai, ginklų prekeiviai, teroristai, spekuliantai, paprasčiausi vagys (bet stambūs). Tačiau pagrindine klientūra tapo milijonieriai, nenorintys savo šaliai rodyti viso savo turto ir mokėti mokesčių. Taigi, skrudžai.
Šveicarijoje bankininkystės paslaptis negali būti atskleista net ir tuo atveju, jeigu sąskaitos savininkas vengia mokėti mokesčius. Nei Šveicarijos vyriausybė, nei kitos šalys negali pareikalauti informacijos apie sąskaitas, nebent įtikins Šveicarijos teismus, kad banko klientas įvykdė didelį nusikaltimą. Tačiau net ir tokiu atveju šalia bankų veikia milžiniškos teisininkų kontoros, labai pasistengusios jos gali išsukti bankus ir jų klientus nuo bet kokių nemalonumų. Tikrų tikriausias rojus skrudžams. Bet atrodo, kad pastarieji metai ir įvykiai gali užbaigti jų saldų gyvenimą.
Bankų pamatus išjudino terorizmas
2001 m. rugsėjo 11 d. „Al-Qaedos“ atakos prieš JAV ir vėliau prasidėjęs karas su terorizmu paskatino JAV griežčiau bendrauti su Šveicarija ir jos bankais, nes daug terorizmo kelių prasidėdavo būtent čia. Logika paprasta – reikia kirsti per finansavimo šaltinius ir teroristų organizacijos turės daug menkesnes galimybes veikti stambiu mastu.
JAV politinė ir ekonominė galia – milžiniška. Galbūt todėl tai buvo vienintelė valstybė, galėjusi išsireikalauti informacijos iš privačių Šveicarijos bankų. Ieškodami teroristų pinigų Šveicarijos bankai mielai bendradarbiavo su Federaliniu tyrimų biuru (FTB) ir padėjo išgaudyti milžiniškas sumas, susijusias su „Al-Qaeda“ ir kitomis teroristinėmis organizacijomis. Tačiau bendradarbiavimas griežtai apsiribojo kova su terorizmu. Šveicarijai leisti save susieti su terorizmo rėmimu būtų buvęs per didelis smūgis savo prestižui.
Tačiau vos pamačius, kad Šveicarijos bankus įmanoma pajudinti, atsirado ir kitų priežasčių. 2008 m. pasaulinė ekonominė krizė daugelį valstybių paskatino aktyviau kovoti su mokesčių vengėjais, nes kiekvienas centas tapo svarbus.
2009 m. G-20 valstybių klubas apkaltino Šveicariją, kad ji vengia bendradarbiauti mokesčių vengimo klausimais, ir dėl šios priežasties ji buvo įtraukta į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pilkąjį sąrašą. Diplomatiniais kanalais buvo siunčiamas aiškus signalas – jeigu nebus pradėta bendradarbiauti, kitas žingsnis – juodasis sąrašas, o čia patekus nebelieka daug diplomatinių ir finansinių galimybių, prastėja skolinimosi reitingai ir t. t.
Diplomatinis ir lobistinis spaudimas Šveicarijos bankams pastaruosius kelerius metus yra milžiniškas. Reikalaudamas atskleisti bankų paslaptį, vienas Vokietijos socialdemokratų lyderių viešai net pagąsdino šveicarus – įspėjo juos pasisaugoti. „Anksčiau tai būtų buvusi dingstis įvesti kariuomenę“, – pareiškė jis. Šveicarijos užsienio reikalų ministerija jau ne kartą siuntė notas Vokietijos ambasadoriui už nuolat Vokietijos spaudoje pasirodančias „įžeidžiančias ir agresyvias formuluotes“. Tačiau dar daugiau notų atkeliavo į Šveicariją iš JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos su reikalavimais keisti bankininkystės taisykles.
Prie viso to dar prisidėjo garsusis Bradley Birkenfeldo, vidaus informatoriaus, skandalas. Jis padėjo į dienos šviesą ištraukti paslėptus 20 mlrd. JAV dolerių, už kuriuos JAV negavo mokesčių. Paskutinis smūgis Šveicarijos bankų prestižui buvo vieno seniausių šalies bankų „Wegelin & Co.“ griūtis 2012 m. po to, kai JAV teismai bankui skyrė beveik 58 mln. dolerių baudą už pagalbą JAV piliečiams slepiant mokesčius. Banko atstovams pripažinus savo kaltę ir atskleidus daugiau nei 4 tūkst. savo klientų sąskaitas, per porą mėnesių bankas neteko 3,25 mlrd. eurų – beveik visų savo indėlių. Neliko nieko kito, kaip tik užsidaryti. O pasaulyje buvo sukurtas naujas precedentas, kaip pasinaudojant politinėmis priemonėmis galima priversti kapituliuoti net tokius finansinius bastionus kaip Šveicarijos bankai.
Skrudžams tapo visiškai riesta, kai 2013 m. spalį Šveicarijos parlamentas priėmė politinį sprendimą priartinti savo bankų teisinį reguliavimą prie Europos Sąjungos (ES) lygio. Nors niekur atvirai tai neįvardyta kaip besąlyginio konfidencialumo atsisakymas, visiems jau tada tapo aišku, kad einama būtent prie to.
Viskas supaprastėja, kai tenka rinktis – mokesčiai ar cypė
Nors patikimų duomenų nėra, „Bloomberg“ skaičiuoja, kad 2014 m. Šveicarija neteko apie 50 mlrd. eurų indėlių. Šiemet šis skaičius gali būti dar didesnis. Galbūt šaliai, valdančiai per 2 trln. JAV dolerių neapmokestinamų pajamų, tai ir nėra didelė suma, tačiau tokie procesai gali greitai baigti Šveicarijos privačios bankininkystės viešpatavimo erą, nes nelikus teisinės apsaugos mokesčių vengėjai ir turto slėpikai iš karto išsilakstys.
Šveicarija kiek įmanoma tempia visą procesą, bet po truputį įgyvendina EBPO nustatytas taisykles, teisinės procedūros nuolat derinamos su ES. Šveicarija įsipareigojusi pateikti informaciją EBPO, ES ir JAV pagal tam tikrus paklausimus, bet sutartas ribotas jų skaičius. Iš esmės Šveicarija balansuoja ties tuo, kad informaciją ji teikia tik tada, kai iškyla reali grėsmė patekti į juodąjį sąrašą. Tai leidžia laimėti laiko, bet tik tiek.
Skrudžų dalią apsunkina ir tai, kad ir patys bankininkai yra tokie patys skrudžai, kai kalba pasisuka apie jų pinigus. JAV nedominuotų pasaulyje, jeigu nemokėtų tobulai valdyti diplomatinių ir teisinių įrankių. Pakako FTB pradėti vos kelis tyrimus dėl kai kurių bankininkų veiklos ir šie kaipmat suskubo gelbėti savo kailį – ėmė bendradarbiauti. Šveicarijos bankai puikiai supranta, ką reiškia užsitraukti FTB nemalonę. Kelionės po pasaulį tampa apsunkintos, nes bet kurioje šalyje, kur JAV turi didelę įtaką, gali būti suimtas ir nugabentas teismui į JAV. Gali būti, kad byla bus per silpna ir ją laimėsi, tačiau kelios dienos ar savaitės areštinėje tokių žmonių nevilioja. Baimės prideda ir tai, kad JAV teismai gali įšaldyti savo šalyje ar – su diplomatų pagalba – kitose šalyse esantį bankų turtą tam laikui, kol vyks tyrimas.
Naujų precedentų pradėti tyrimus ne tik JAV, bet ir ES suteikia informacinės technologijos. „Wikileaks“ atskleisti Šveicarijos bankų dokumentai leido Vokietijos ir Prancūzijos teismams pradėti kelias dešimtis bylų, kuriose bankininkai kaltinami padėję nuslėpti mokesčius. Naujoji taktika pateikti kaltinimus bankų valdytojams ar darbuotojams pasiteisina – visi suskumba gelbėti savo kailį.
Analogų neturinti istorija nutiko ir 2013 m. balandį. Vokietijos Reino žemės valdžia paskelbė, kad iš neįvardyto šaltinio (spėjama, kad tai programišiaus darbas) už 4 mln. eurų įsigijo kompaktinį diską su daugiau nei 1 tūkst. Vokietijos piliečių finansine informacija Šveicarijos bankuose. Tai leido pradėti uždarų teismų maratoną ir jis vis dar tęsiasi. Žurnalo „Der Spiegel“ duomenimis, bendra išvengtų mokesčių suma – apie 500 mln. eurų, juos norima susigrąžinti iš Šveicarijos bankų.
Akivaizdu, kad kiekvieno kliento atskleisti duomenys mažina pasitikėjimą Šveicarijos bankais, o juk būtent dėl to pasitikėjimo bankai ir tapo tokie, kokie yra. Dingus pasitikėjimui, dings ir klientai. Britų laikraščio „The Guardian“ žiniomis, pastaraisiais metais Šveicarijos bankai intensyviai nebeieško naujų klientų, nes nežino, ką gali jiems žadėti ir kiek informacijos bus priversti atskleisti netolimoje ateityje.
O pinigus nuo savo šalių mokesčių inspektorių slepiantys milijonieriai neskuba, jie po truputį tuština savo sąskaitas ir perkelia jas į Honkongą arba Singapūrą. Galbūt šios šalys taps naujausiais mokesčių rojais, nes bent jau kol kas dar sugeba garantuoti slaptumą ir siūlo mažesnius mokesčius už sąskaitas bankuose negu Šveicarija. Tik vargu ar ilgam, nes jei JAV ir ES pavyks palaužti Šveicarijos bankininkystę, greitai ginklai bus nukreipti ir prieš kitus slapukus, todėl šioje žemėje mokesčių slėpimas nebeprimins šventinių išvykų slidinėti į Šveicarijos Alpes su vizitu pas ištikimą bankininką palūkanų.
B. BIRKENFELDAS – ŠVEICARIJOS IŠDAVIKAS
Nuo 2007 m. tebesitęsiančiame teismų maratone B. Birkenfeldo parodymai padėjo įrodyti, kad UBS skyrė labai daug dėmesio turtingiems JAV klientams ir padėjo išvengti mokesčių. Tyrimas atskleidė, kad tai buvo ne pavieniai atvejai, o banko politika, į ją aktyviai buvo įsitraukusi banko valdyba. Dideli kaltinimai buvo pareikšti UBS valdybos nariui Raouliui Weilui – vienam garsiausių ir turtingiausių Šveicarijos bankininkų.
Galop 2012 m. UBS buvo priverstas pripažinti savo kaltę, įsipareigojo nebeteikti privačių bankininkystės paslaugų JAV klientams ir atskleidė kitų šios šalies klientų duomenis. Tai buvo milžiniškas smūgis banko pajamoms, klientai pradėjo masiškai atsiimti indėlius. Negana to, UBS JAV grąžino pinigus, kurie buvo nuslėpti, – per 780 mln. JAV dolerių.
Pačiam B. Birkenfeldui 2013 m. JAV mokesčių inspekcija išmokėjo 104 mln. JAV dolerių premiją. Tai paskatino kitus banko darbuotojus tapti informatoriais. Dar bent dvi dešimtys informatorių rado prieglobstį JAV, kur jau kuriamos naujos bylos prieš Šveicarijos bankus. 2015 m. vasarį pradėta dar viena byla prieš UBS, jam ir vėl gresia šimtamilijoninės baudos, o mokesčius šiame banke galbūt slėpė pasaulinio garso žvaigždės Davidas Bowie, Tina Turner ir Philas Collinsas.
„WEGELIN & CO.“ PAKILIMAS IR NUOSMUKIS
„Wegelin & Co.“ įkurtas 1741 m. ir pretendavo į seniausio ir turtingiausio Šveicarijos banko titulą. 2010 m. jis dar valdė daugiau nei 26 mlrd. JAV dolerių turtą, bet jau 2012-aisiais buvo paskelbtas jo bankrotas. Taip JAV dar kartą pademonstravo, kas laukia tų, kurie slepia mokesčius nuo Dėdės Semo.
2010 m. JAV buvo iškelta byla. Prokurorai kaltino banką per 10 metų padėjus daugiau nei 100 JAV piliečių nuslėpti 1,2 mlrd. JAV dolerių mokesčių. Bankas gynėsi, kad negali būti teisiamas, nes JAV neturi atstovybių ir dėl to jam negali būti taikoma JAV teisė, tik Šveicarijos. JAV teismams tai buvo nė motais. Kai jie pradėjo kviesti duoti parodymus banko valdybą ir nesutikimo atveju grasino skelbti tarptautinį arešto orderį bei įšaldyti jų turtą svetur, bankininkams savo kailis tapo svarbesnis nei jų klientų.
2012 m. bankas pripažino savo kaltę ir sutiko sumokėti 58 mln. JAV dolerių baudą. Taip pat įsipareigojo atskleisti apie 4 tūkst. savo klientų informaciją. Rezultatas – per porą mėnesių bankas neteko 3,25 mlrd. eurų – kone visų savo indėlių. Nebelikus finansų aktyvų, bankas paskelbė restruktūrizaciją, vėliau – bankrotą. Pasaulyje buvo sukurtas naujas precedentas, kaip pasinaudojant politinėmis priemonėmis galima priversti kapituliuoti net Šveicarijos bankus. Panaši taktika šiuo metu taikoma prieš HSBC.
KINIJOS KOMUNISTUS IR ŠVEICARIJOS BANKININKUS VIENIJA PASLAPTYS
Gana įdomų žaidimą šiandien pradėjo Kinija. Atrodo, kad susidariusią situaciją ir bendradarbiavimą su Šveicarija ji stengiasi išnaudoti savo naudai. Abi šalys jau kurį laiką bičiuliaujasi: 2007 m. Šveicarija pripažino Kiniją kaip rinkos ekonomiką, o 2013 m. pasirašė laisvosios prekybos sutartį. Šveicarija tapo pirmąja žemyno valstybe, turinčia tokią sutartį su Kinija. Tokią bičiulystę galima paaiškinti.
Šveicarijos bankai taip pat seniai vilioja ir Kinijos turtuolius. „Boston Consulting“ skaičiavimu, nuo 2001 iki 2011 m. Šveicarija priglaudė daugiau nei 1,8 trln. (!) JAV dolerių, kurių kilmės šalis – Kinija. Didelė dalis šių pinigų yra nelegalūs, įvairiais būdais išplauti ir nuslėpti. Jų savininkai – mafijos atstovai, verslininkai ir netgi Komunistų partijos grietinėlė. „Wikileaks“ nutekinti dokumentai parodė, kad net 5 tūkst. aukštų Kinijos komunistų partijos pareigūnų ten turi sąskaitas.
Nuo 2012 m., po „Wegelin & Co.“ griūties ir UBS pralaimėjimo JAV, iš Šveicarijos milijardai investicijų pavidalu pradėjo vis dažniau teleportuotis į Kiniją. 2013 m. Šveicarija pateko tarp 10 daugiausia į Kiniją investuojančių šalių. Šveicarijos bankų asociacija skelbia, kad jų šalis atsakinga už 5 proc. visų darbo vietų Kinijoje.
Ranka ranką plauna. Bent dalis išplautų pinigų iš Kinijos grįžta investicijomis, todėl kinai nepersistengia klausinėdami apie pinigų prigimtį, o Šveicarijos bankininkai ir jų klientai Kinijoje jaučiasi saugesni, atsidūrę šėlstančių JAV mokesčių inspektorių taikinyje.
Beje, oficialiai Kinija palaiko spaudimą Šveicarijos bankams, tačiau aktyvių veiksmų nesiima. Tokį neveiksnumą galima aiškinti įvairiai – ne tik ekonomine nauda, bet ir baime, kad oficialus tyrimas galėtų atskleisti, kiek milijardų mokesčių yra nuslėpę komunistinio elito atstovai. Tokia informacija galėtų sudrebinti Kinijos pamatus. Taigi, paslaptys Šveicarijos bankininkus ir Kinijos komunistus daro gerais ir labai patikimais partneriais.
PROGNOZĖ – LIETUVIŠKI SKRUDŽAI RUOŠIASI DAUGINTIS
Pasak mokesčių ekspertės Rūtos Bilkštytės, didžiausi pokyčiai ES bankų gyvenime lauks nuo 2017 m. sausio 1 d.: „Šiandien Lietuvos mokesčių administratorius gali kreiptis į kitos ES šalies narės mokesčių administratorių, kad šis pateiktų informaciją apie Lietuvos rezidento bankų, kurie yra toje kitoje valstybėje, sąskaitų duomenis. Tokią tvarką numato ES direktyvos. Nuo 2017 m. jos bus papildytos naujais punktais, kurie iš esmės panaikins bankinės paslapties teisę.“
Ar Šveicarija vienaip ar kitaip taip pat prisijungs prie šios tvarkos? „Sunku atsakyti. Šveicarija nėra ES narė, todėl direktyvos tiesiogiai jai negalioja, tačiau Šveicarija nuolat spaudžiama atskleisti daugiau informacijos ir tas spaudimas labai didelis, todėl gali būti, kad ji bus priversta tai daryti viena ar kita forma“, – teigia R. Bilkštytė.
Tad ką daryti Lietuvos skrudžams, kurie dar neįsigudrino slėptis po Šveicarijos ar kitos šalies įstatymais? Tiesa, tokių gali būti likę labai mažai. R. Bilkštytė pasakoja, kad iki 1999 m. sausio 1 d. įsigytos akcijos buvo vadinamos auksinėmis, nes jas pardavęs, nesvarbu už kokią sumą, buvai atleidžiamas nuo bet kokių mokesčių. Aukso vertę įgaudavo ir akcijos, kurios buvo išlaikomos bent dvejus metus – parduotos jos taip pat būdavo neapmokestinamos. Taip pat lietuviai niekada nemokėjo mokesčių ir už iš palūkanų gaunamas pajamas. Situacija pasikeitė nuo 2014 m., kai šios lengvatos buvo panaikintos ir pritaikytas gana nemažas (lyginant su tuo, kad jo visai nebuvo) – 15 proc. – mokestis už pajamas, gautas pardavus akcijas.
„Anuomet tos taisyklės neatrodė neteisingos, nes tikrai turtingų žmonių Lietuvoje buvo labai mažai ir buvo siekiama, kad jie tuos pinigus reinvestuotų, toliau kurtų darbo vietas ir pridėtinę vertę“, – sako R. Bilkštytė ir spėja, kad po to, kai mokesčiai padidėjo, turtingi žmonės, turintys gerų pasyvių pajamų šaltinių, taip pat labiau susidomėjo galimybėmis reziduoti kitose valstybėse, rinktis tas vietas, kurios mažiau apmokestina. „Galimybės jiems rinktis Šveicariją ar kitą šalį visuomet buvo, bet manau, kad dabar ta paskata persikelti yra didesnė“, – sako ji.
Kiek lietuvių jau išsikraustė ar išsikraustys į didžiąsias pinigų saugyklas, atsakyti nelengva. Tačiau gali būti, jog sumos bus didelės, nes tam, kad pinigai netekėtų, reikėtų, kad verslo elitui įtaką darytų tam tikri veiksniai. Visų pirma visuomenė, kurioje mokesčių nemokėjimas būtų suvokiamas kaip labai didelė nuodėmė, galinti paveikti ne tik verslininkų politines ambicijas, bet ir jų verslo įvaizdį. Taip pat svarbu, kad ir už mokesčius atsakingos institucijos sugebėtų bent kartą per keletą metų sužvejoti stambesnį mokesčių slėpiką užjūriuose, nes tai ir vėl veiktų kaip puiki auklėjamoji priemonė. Tačiau jei Valstybinės mokesčių inspekcijos rankos trumpos, o visuomenės moralė pakrikusi, mokesčius ilgai ir laimingai galima slėpti Šveicarijoje, Singapūre ar dar kur nors. Kol įvyks stebuklas ir susivienijusi ES sugebės priversti atskleisti visų savo piliečių sąskaitas tam tikroms institucijoms.
