Silpnėjanti Kinija galėtų vėl įstumti pasaulį į recesiją. Kadangi Kinija yra stambi žaliavų (grūdų, metalo, degalų) pirkėja, jų kainos liks mažos. Pagrindinių pramoninių prekių, pavyzdžiui, plieno perteklius Kinijoje vis dažniau bus eksportuojamas, o tai irgi smukdys kainas. Tai užkirs kelią atsigavimo galimybėms pasauliniame investicijų versle, nukentės pasitikėjimas.
Kokios gali būti politinės pasekmės? „Kinijos vyriausybė išsaugojo savo teisėtumą, žadėdama ekonominę pažangą“, - sako Cornello universiteto ekonomistas Eswaras Prasadas. Jei pažadas atrodys sulaužytas, sunku numatyti, kaip reaguos Kinijos masės. Arba Kinijos lyderiai. Ar jie taps nacionalistiškesni ir agresyvesni, kad atitrauktų dėmesį nuo nusivylimo ekonomika?
Amerikiečiams įtakos gali turėti visi šie potencialūs išsiliejimai per kraštus. E. Prasadas abejoja, ar įvyks pats blogiausias scenarijus. Su juo sutinka daugybė kitų ekspertų. Kinijos lyderiai ne kartą paneigė niūrias prognozes. Be to, yra daugybė priežasčių, kodėl ekonomika gali klestėti. Akivaizdžiausia iš jų susijusi su tuo, kad vartojimo išlaidos 2014 metais sudarė tik 37 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (JAV duomenys: 68 proc. BVP). Jeigu kinai imtų šiek tiek daugiau išlaidauti, jų ekonomika galėtų klestėti.
Nepaisant to, turime Japonijos pavyzdį. 9-ajame dešimtmetyje Japonija buvo laikoma pačia dinamiškiausia pasaulio ekonomika, pralenkusi net Jungtines Valstijas. Tačiau netrukus Japonijos perspektyvos žlugo. Naujos Azijos konkurentės (Taivanas, Pietų Korėja) ir pabrangusi valiuta sunaikino jos ekonominį augimo modelį, paremtą eksportu. Taip ir nesugebėjusi sukurti naujo modelio, Japonija nuo to laiko pradėjo smukti žemyn.
Kinijoje šiuo metu yra panaši padėtis. Daug kas sutinka, kad jos ekonomikos modelis yra atgyvenęs. Jis pabrėždavo eksportu paremtą augimą ir dideles išlaidas investicijoms (kurios papildo silpną vartotojų išlaidavimą). 2008 – 2009 metų finansinė krizė išryškino šių abiejų principų ribotumą.
Eksporto apimtys smuko, nes didžiausias Kinijos klientes – Jungtines Valstijas ir Europą – ištiko recesija. Kad sustiprintų ekonomiką, Kinija 2008 metų pabaigoje paskelbė apie 586 mlrd. dolerių stimuliavimo paketą, sudariusį beveik 13 proc. BVP. Tačiau kitaip negu Jungtinių Valstijų 2009 metų stimuliavimo planas, kuris tapo federalinio biudžeto dalimi, didžioji dalis papildomų Kinijos išlaidų buvo nukreipta per valstybinius bankus ir vietos vyriausybes.
Tokio sprendimo pasekmė buvo kreditų bumas, dėl kurio dabar liko daug neparduotų būstų, pramoninių pajėgumų pertekliaus ir abejotinų skolų.
Būstai labiausiai smukdo Kinijos augimą, nes jie sudaro apie 25 proc. šalies BVP, įskaitant tokias stambias tiekimo sritis kaip plieno, cemento ir stiklo pramonės, sako E. Prasadas.
Pasiūlai viršijant paklausą, lėtėja ir statybos. Palyginus su apogėjumi, būsto kainos yra sumažėjusios maždaug 6 proc. Šios kainos mažės iki 10 proc., sako ekonomistas Yukonas Huangas iš organizacijos „Carnegie Endowment for International Peace“.
Prie šio silpnumo prisidėjo ir vangus vietos vyriausybių finansavimas infrastruktūros projektams (keliams, oro uostams, ligoninėms). Kad galėtų finansuoti šiuos projektus, vietos vyriausybių skolos nuo maždaug 6 proc. BVP 2008 metais šoktelėjo iki 33 proc. BVP 2013 metų viduryje, rodo pasaulinio banko UBS duomenys. Centrinė vyriausybė dabar mėgina sulėtinti šių skolų augimą.
Y.Huangas sako, kad dabar 2008 metų ekonomikos stimuliavimo paketas atrodo per didelis. „Jie persistengė, - teigia jis. – Pernelyg daug skolino ir pernelyg daug pinigų nutekėjo būstams ir nekilnojamojo turto statyboms“.
Nė vienas iš šių dalykų dar nenulemia didelio masto finansų krizės. Egzistuoja švelninantys veiksniai. Už būstus Kinijoje paprastai mokama didesne grynųjų pinigų dalimi, negu Jungtinėse Valstijose. Daugumoje Kinijos miestų nėra nekilnojamojo turto mokesčio. Šios praktikos riboja išlaikymo išlaidas ir spaudimus įsipareigojimų nevykdymui. Kalbant apie vyriausybės skolą, Kinijos skola pagal pasaulinius standartus yra vidutinė, nors pastaruoju metu ir didėjo.
Kinijos ekonominiai nemalonumai primena Jungtinių Valstijų. Jai reikia tvaraus augimo formulės, kuri nepriklausytų nuo pasikartojančių dirbtinio stimulo proveržių, ar tai būtų deficitinės išlaidos, ar ilgalaikiai, lengvi kreditai.
Įdomu tai, kad Kinijos politikai ir užsienio ekonomistai paprastai sutaria dėl žingsnių, kurie leistų nuo išlaidų investicijoms (kurių dabar per daug) pereiti prie išlaidų vartojimui (kurių dabar per mažai). Reikėtų sustiprinti socialinės apsaugos tinklą, kad žmonėms nereikėtų tiek daug taupyti asmeninėms nelaimėms. Taip pat reikėtų peržiūrėti bankų veiklą, kad dirbtinai sumažintos palūkanų normos nesubsidijuotų verslo atstovų indėlininkų sąskaita.
Nors kelias į priekį atrodo aiškus, jis yra nusėtas politinėmis ir psichologinėmis kliūtimis – asmeniniu suinteresuotumu ir giliai įsišaknijusiais įpročiais. Taigi tenka pagrįstai būgštauti, kad Kinija nesugebės iš čia nueiti ten be smarkaus sukrėtimo.
