„Čia jau artos dirvos, verslui padaryta gera terpė, yra traukos centrai. Tokių metų niekas nebenori arti, nori iškart grūdą sėti“, - paklaustas, kodėl būtent Druskininkuose atidarė restoraną ir šakočių cechą, atsakė „Romnesa“ vadovas R. Spulis.
Verslininkas prisipažino, kad vietos antrai šakočių kepimo vietai ieškojo apie porą metų. Apsižvalgė tiek Utenos, tiek Anykščių, tiek Visagino, tiek Vilniaus apylinkėse, tačiau geriausios sąlygos verslui plėsti jam pasirodė Druskininkuose.
Restoranas kartu su šakočių kepimo cechu šalia Druskininkų iškilo per pusę metų. R. Spulis tai vadina stebuklu. Per aštuonis mėnesius šalia iškilo sodyba „Ignė“, kuriai vadovauja viena iš dukrų.
„Labai pavargome, statėme ūkiniu būdu“, - prisipažino verslininkas. Naujas restoranas bei sodyba pareikalavo apie 4 mln. Lt asmeninių investicijų, dar dalis buvo investuota gavus ES paramą.
Kepti šakočius privertė konkurencija
Žemės ūkio akademijoje inžinieriaus-mechaniko specialybę įgavęs verslininkas savo karjerą pradėjo kolūkyje, rūpinosi technikos priemonėmis, jų detalėmis. Teko daug keliauti.
Savo verslą vyras pradėjo 1994 m., tačiau tuomet viskas prasidėjo nuo duonos kepimo. Deja, susiklosčiusi konkurencinė aplinka privertė verslininką ieškoti kitų alternatyvų ir tam buvo pasirinktas šakotis.
„Iš karto patekome į užgimstančius prekybos tinklus, ko nepavyko padaryti su duona“, - prisiminė pašnekovas.
Paklaustas, kas pastūmėjo naujai besikuriančios ekonomikos sąlygomis pradėti verslą, R. Spuris teigė, kad pinigų ir laisvės troškimas.
Verslo sezoniškumas privertė permąstyti veiklą
Nors verslas pirmaisiais metais judėjo su geru pagreičiu, R. Spuris suprato, kad situacija rinkoje keičiasi ir reikia galvoti kažką naujo.
„Šakočio gamyba labai sezoninis dalykas. Tais laikais reikėdavo „sprogti“ per Naujuosius metus ir Kalėdas: pagaminti šakočių reikėjo 7-10 kartų daugiau nei įprastais mėnesiais. O čia kyla problema su žmonėmis, juos reikėdavo apmokyti. Jie sezoną padirbdavo, tekdavo atleisti, o jie laukdavo, kol vėl pakviesime. Bet laikas atėjo toks, kad paskambindavome, o jie sakydavo, kad emigravę. Turėjome išspręsti šią problemą“, - pasakojo R. Spulis.
Šiuo metu bendrovėje dirba apie 80 žmonių, vasaromis jų skaičius išauga iki 90.
„Dabar planuose – optimizuoti gamybą, kitus verslus, gal sumažinti sritis, kurios nėra tiek pelningos, o plėtros pagal savo amžių neplanuoju“, - prisipažino verslininkas.
Konkurencijos R. Spulis nebijo – tiki, kad lyderiauja šioje rinkoje, o tvirtumo suteikia mintis, kad verslas yra pakankamai sunkus, nelabai pelningas ir reikalauja daug rankų darbo. Rekordiniais metais bendrovėje per metus buvo iškepta 170 t šakočių, vien gruodžio mėnesį parduota – 70 t.
„Romnesa” eksportuoja iki 5 proc. šakočių. R. Spuris teigė anksčiau daug investavęs į užsienyje vykstančias muges, šakočių propagavimą tarp užsieniečių.
„Padaryti to, ką italai padarė su pica ar turkai su kebabu, man nepavyko ir tai yra sudėtinga. Buvome patekę į Vokietijos „Lidl“, „Aldi“ tinklus. Dabar turime šiek tiek eksporto į Ameriką, Airiją ir kitas šalis, kur lietuviai išvažiavę, bet užsieniečiams jie (šakočiai – red.) nėra labai priimtini“, - prisipažino verslininkas.
Neištveria karščio
Per pamainą gaminant šakočius pramoniniu būdu vienas kepėjas iškepa apie 120 kg šakočių.
Šiuo metu vieną iš pagrindinių tikslų verslininkas mato sistemos montavimą, kuri leistų temperatūrą prie krosnių sumažinti bent 10 laipsnių.
Druskininkuose restorane šakotį sukanti Agnė teigė įmonėje „Romnesa“ dirbanti jau aštuonerius metus. Kepa šakočius – jau trejus metus.
Moteris prisipažįsta – kepant šakotį tikrai reikia iškentėti didelį karštį.
„Pirmas tris dienas tiesiog save verčiau dirbti. Labai kankinausi“, - apie savo pirmąsias dienas kepant šakočius pasakojo Agnė.
Moteris teigė, kad tarp šakočių kepėjų yra mačiusi tik kelis vyrus, visgi karštį labiau ištverti pavyksta moterims.
Portalas DELFI Druskininkų raj. lankėsi Valstybinio turizmo departamento kvietimu informacinėje kelionėje po Dzūkiją ir Suvalkiją.
