Dnepropetrovskas yra Rytų Ukrainos miestas, nutolęs apie 250 km nuo susirėmimais tarp separatistų ir Ukrainos kariuomenės garsėjančio Donecko. Tarptautinėje įmonėje Dnepropetrovske reklamos planuotojomis dirbančios Ira ir Ania pasakoja, kad jų miestas pasikeitė neatpažįstamai.
„Mes – iš Dnepropetrovsko, tai yra miestas Ukrainoje netoli Donecko. Į mūsų miestą suvažiavo daug žmonių iš Donecko ir Luhansko: pas kai ką atvyko giminės, pas kitus – draugai, bet iš esmės, jie visi – pabėgėliai. Labai dažnai aptarnavimo srityse sutinkame žmonių, kurie yra pas mus persikėlę iš karo zonų, nes jaudinasi dėl savo gyvybių, neranda darbo“, - pasakoja Ira.
Ji dėsto, kad gyvena netoli karo lauko ligoninės, todėl konfliktų stiprumą jaučia kiekvieną kiekvieną kartą.
„Kai pradedami kariniai veiksmai, girdžiu, kaip greitosios su sirenom lekia iki ligoninės, jų būna labai daug. Visi jaučia baimę, nes nėra šeimos, kuri neturėtų artimųjų, draugų arba pažįstamų, kurie tarnavo kariuomenėje arba gali būti ten pakviesti“, - kalbėjo mergina.
Tačiau ji sako, kad Ukraina yra didelė šalis ir joje vyksta ne tik karas.
„Didelė dalis miestiečių, kaip ir iki šiol, keliasi ir eina į darbus. Mes dirbame informacinių technologijų (IT) įmonių centre ir šis verslas Ukrainoje vystosi dideliais tempais nepaisant krizės ir neramumų. Bet iš principo Dnepropetrovskas yra metalurgijos ir pramonės regionas, kurio didelė dalis įmonių plėtojo verslą su Rusija. Šiose srityse žmonės praranda darbus ir algos mažėja, nes Rusija nutraukia prekybines sutartis“, - sako jos kolegė Ania.
„Karas yra dviejuose rytiniuose regionuose, o likusi šalies dalis bando stotis ant kojų ir vystytis, žmonės ir toliau dirba. Bet visi matome kainas: infliacija yra didžiulė. Ilgą laiką doleris kainavo 8 grivinas, o euras – 10, dabar tiek doleris, tiek euras kainuoja po 20-30 grivinų, apie 1,5 karto pabrango ukrainietiški maisto produktai, o tai, ką mes importuojame, brango 2-3 kartus. Beveik dvigubai pabrango vaistai, komunalinės paslaugos“, - vardija Ira.
Be to, Dnepropetrovske pakilo ir nuomos kainos.
Pasak jos, šiuo metu Ukrainoje vidutinė alga vidutinio lygio specialistui siekia 3-5 tūkst. grivinų (124-207 eurų).
„Žmonės, kurie algas gauna grivinomis, jaučia, kad įvyko katastrofa, nes už 3-5 tūkst. grivinų išgyventi yra sunku. Dėl to jauni žmonės dabar padeda savo tėvams ir seneliams“, - teigia Ira.
Ji pasakoja, kad ypatingai sunku gyvenantiems iš pensijos, kuri siekia 1 – 1,5 tūkst. grivinų (41-62 eurai), rečiau – 2 tūkst. (83 eurai).
„Anksčiau, kai ėjau lankyti močiutę, atsinešdavau sausainių ar ko nors prie arbatos, dabar su savimi atsinešu duonos, dešros, bulvių, sūrio - tai, ką močiutė gali kasdien valgyti. Leisti pinigus kažkokiems sausainiams ar šokoladams nėra prasmės“, - apgailestauja mergina.
Nesusikalba su artimaisiais
Prasidėjus karui rytiniuose šalies regionuose, konfliktai persikėlė ir į šeimas: vaikai nesusikalba su tėvais ir artimaisiais.
„Mano šeima 80 proc. yra rusiška, tai dabar mažai bendrauju su giminėmis iš Rusijos, daugiausiai dėl to, kad jiems yra kitaip pateikiama informacija. Mano mama yra kilusi iš Rusijos, bet ji nepritaria tam, kas vyksta Donecke ir Luhanske, bet yra žmonių, kuriems „praplovė smegenis“ Sovietų Sąjungos ilgesiu ir jie nori prisijungti prie Rusijos“, - pasakoja Ira.
Ania priduria, kad tokių istorijų – gausu.
„Turime kolegę, kuri atvažiavo gyventi į Dnepropetrovską iš Luhansko apskrities, o jos tėvai liko ir dabar gyvena „Luhansko liaudies respublikoje“ (LNR). Kolegė gyvena proukrainietiškomis nuotaikomis, rėmė Maidaną, pasisako už Ukrainos europėjimą, bet jos tėvų nuomonė yra visiškai priešinga, nors gyvenimas iš esmės pablogėjo: vyksta karas, jie nebeturi darbo. Visgi žmonės lieka ten, nes neturi kur važiuoti, bijo palikti visą gyvenimą statytus namus“, - paaiškina ji.
Anot jos, tas pats ir jos šeimoje: teta baigusi universitetą Sovietų Sąjungos laikais buvo paskirta dirbti Rusijoje, kur ir liko.
„Nors mes su ja bendraujame per „Skype“, jos mūsų nuomonė nedomina, ji sako, kad mums meluoja ir viskas“, - teigia Ania.
Geros baigties nesitiki
Merginos sako nesitikinčios, kad ginkluotas konfliktas greitai baigsis, tačiau jos sako nesmerkiančios Donecko ir Luhansko gyventojų, kurie nori atsiskirti nuo Ukrainos.
Paklausta, kaip dabartinis karas galėtų baigtis, Ira sako, kad veikiausiai, kad ir koks sprendimas bus priimtas, jis Ukrainoje bus pristatytas kaip pergalė, nors kas iš tiesų bus nuspręsta žmonės žinos miglotai.
„Esu pesimistiškai nusiteikusi, tiesiog noriu, kad kuo greičiau baigtųsi karas, nes kiekviena mergina turi vaikiną, vyrą ar brolį, kuris gali būti pakviestas tarnauti ir neaišku, ar sugrįš. Tie, kurie nori ginti Ukrainą ir paskui grįžta sužeistais, pasakoja, kad į mūšį išvyksta neapmokyti ir ne visada pakankamai ginkluoti. Kartu Donecko ir Luhansko gyventojus bandoma įtikinti, kad jiems visgi reikia likti su Ukraina, bet po karo žmones įtikinti kuo nors yra labai sunku, nes jie turi savo nuomonę. Nėra bendrumo, kuris mus suvienytų“, - apibendrina Ira.
„Mano manymu, Doneckas ir Luhanskas jau niekada nebus Ukraina, žmonės ten iš tiesų nekenčia Ukrainos armijos ir juos galima suprasti. Yra daug baisių įvykių, pavyzdžiui, visai neseniai ukrainiečių tankas suvažinėjo 5 metų mergaitę. Manau, geriausiu atveju tai bus kaip Abchazija Gruzijoje. Galbūt Ukraina toliau galės vystytis, bet be Donecko, Luhansko ir, aišku, Krymo, - sako Ania. - Pritariu nuomonei, kad Rusijai Krymas be Ukrainos Rytų yra nelabai reikalingas, todėl provokacijos vyksta Chersone, Zaporožėje, Odesoje“, - kalbėjo Ania.
Vardija skirtumus tarp Rytų ir Vakarų
Ukrainietė Ania sako, kad didžioji dalis šalies gyventojų yra palyginti toli nuo karinių konfliktų.
Ji sako, kad nors rusiškai kalbantys ir nekariaujantys Rytų Ukrainos miestai nerimauja dėl ateities, visgi tiek rusakalbiai, tiek kalbantys ukrainietiškai dažniausiai save vadina ukrainiečiais.
„Pasikeitė ir nepriklausomybės dienos minėjimas, jei anksčiau tai tiesiog buvo dar vienas laisvadienis, kurio metu galima išeiti pasivaikščioti, pasilinksminti ar išgerti alaus, tai pernai per nepriklausomybės dieną visi jautė patriotinį pakylėjimą, žmonės išėjo į paradą, dainavo ukrainietiškai, apsirengė tautiniais drabužiais ir taip toliau“, - sako Ania.
Tai, kad Dnepropetrovske separatistai dar neatėjo į valdžią, ji sieja su proukrainietiško oligarcho - Ihorio Kolomoiskio - atėjimu į valdžią.
„Pas mus yra daug rusakalbių, daug pensininkų, kuriems komunizmas – svarbus, o Sovietų Sąjunga, partija – brangūs. Atsirastų norinčių už papildomus 200 grivinų (8 eurai) dalyvauti mitinguose ir šaukti „už Rusiją“, „už vienybę“, nes pensijos yra labai menkos. Ukrainos bėda ta, kad valstybė - didelė, o ryšiai viduje - per silpni. Šalis visą laiką buvo suskaldyta: kai vakarų ukrainiečiai kovojo prieš sovietus, banderovcai buvo įvardyti kaip pagrindiniai priešai nacionalistai. Aš neneigiu karo nusikaltimų ir armijos UPA baisybių, bet ilgainiui banderovcas apaugo mitais, nors neaišku, kas jis toks“, - sako Ania.
Ji prisimena kaime užaugusios mamos pasakojimus, kaip ją gąsdino banderovcais: neva jie grobia ir žudo kūdikius, o įtarimus stiprino tai, kad perkeltieji iš Vakarų Ukrainos gyveno uždaromis bendruomenėmis, nes visas kaimas jų šalinosi.
„Ukrainiečiai po Ukraina nekeliauja, traukiniai – brangūs. Vadinasi, gyvenantys rytuose nežino, kaip gyvenama Ukrainos vakaruose, kaip atrodo sostinė. Dėl to sukurstyti konfliktą yra lengva, kad ir priminus fašistus – banderovcus“, - mano Ania.
Paklausta, ką žmogus gali įsigyti už 200 grivinų Ania vardija: duona kainuoja 4-5 grivinas, vidutiniška dešra – apie 80 grivinų, pienas – 10 grivinų, sūris apie 30-40 grivinų.
„Manau, kai žmonių paklausi, ar jie nori išvažiuoti, visi sakys taip, bet, iš tiesų dauguma žmonių liks, nes išvykti - ne taip paprasta. Kur kas lengviau išvykti IT specialistams, kurių kitose šalyse stinga“, - apibendrina ji.
