Apie Vilniaus įvaizdį mokslininkas daugiau kalbės per vyksiančią konferenciją „TEDx“. Prieš savo vizitą jis sutiko pasidalinti įžvalgomis, kaip Vilnių vertina iš jo išvykęs: L. Briedis Kanadoje gyvena daugiau nei 20-imt metų. Mokslininkas įsikūrė Vankuverio mieste.
„Esu užaugęs Vilniuje, bet didžiąją dalį savo gyvenimo esu ne Vilniuje, tad miestas man yra padalintas į tai, kokiomis sąlygomis augau, ir tai, kuo įsivaizdavau Vilnius gali būti - ne tarybiniu ir provincialiu miestu, o pasaulinio lygio sostine, kuris susijęs su kitomis tokio lygio sostinėmis: Maskva, Tokijumi ar Niujorku. Visiškai kitoks ryšys su miestu užsimezgė po to, kai pradėjau bendrauti su iš Vilniaus prieš karą ar iškart po jo išvykusiais žmonėmis. Dauguma jų – ne lietuviai, o žydai, lenkai“, - pasakojo L. Briedis.
Pašnekovas dėsto, kad bendraudamas su savo senelių kartos žmonėmis suprato, kad apie jiems rūpimus Vilniaus objektus nieko nežino.
„Suvokiau, koks miestas yra nelaimingas, kad kas 3-4 dešimtmečius jame viskas praktiškai nušluojama. Mums gal taip ir neatrodo, miestas lyg ir senas, bet iš tikrųjų, jis yra migrantų miestas ir visada toks buvo. Vilniuje trūksta santykio tarp dabarties, praeities ir ateities. Vakuumas yra ypatingai didelis kalbant apie karo ir pokario metus, taip pat ir tarybinę praeitį“, - mano pašnekovas.
Anot jo, Vilniuje nėra vienos ašies, kuri gyventojus vienytų.
„Vilnius visada pateikiamas kaip vienalytis miestas, bet jis niekada toks nebuvo ir turbūt, niekada nebus. Kai miestą imi analizuoti kultūriškai, istoriškai arba pagal kitas kalbas, pamatai didelius plyšius, kuriuos bandoma užpildyti naujais simboliais, bet iš tikrųjų jie įsiterpia į pasakojimus, kurie ir taip yra visiškai vilnietiški“, - dėstė L. Briedis.
Jis pateikia pavyzdį: vienas Vilniaus įvairovės atspindžių – žmonių daugiakalbystė.
„Man lakmuso popierėliu yra turgus: visada jį Vilniuje aplankau, ten nusivedu ir svečius ir ten atveria akys. Žmonės turguje gali susikalbėti 3-4 kalbomis ir tu girdi, kad yra diskursas, nesvarbu, apie ką jie kalba: dukters vedybas ar ridikėlių kainas. Šie procesai Vilniuje buvo ir yra tyrinėjami ir istorikų, pavyzdžiui, Davido Fricko iš JAV Kalifornijos Berklio universiteto, ir rašytojų, pavyzdžiui, literatūrologo Česlovo Milošo. Gatvė visada yra pagrindinis Vilniaus gyvenimas, o ne kažkokios uždaros erdvės“, - kalbėjo L. Briedis.
Nišos verslui
Anot mokslininko, Vilnius nuo seno buvo žinomas kaip daugiatautis ir tolerantiškas miestas, tokių miestų yra ir daugiau, pavyzdžiui, Kanados miestas Monrealis, kur kalbama ir angliškai, ir prancūziškai, Ukrainos miestai Lvovas ir Odesa, kurie taip pat žinomi dėl savo daugiakalbystės, ar, galiausiai, Jeruzalė. Deja, mokslininko nuomone, Vilniuje dar nėra bendro sutarimo dėl miesto ateities.
Visgi, jis sako, kad jauni ir veiklūs žmonės prie jos kūrimo gali iš esmės prisidėti, jei jiems bus leista.
„Pavyzdžiui, Vankuverio bruožas - daug imigrantų, bet jame yra labai didelis bendruomeninis suvokimas, ką miestas turi pasiekti. Suvoki, kad nori tu, ar nenori, miesto gyventojai kokie yra, čia nori būti ir bus. Dėl to visi bendrai turime siekti ateities, o ne kapstyti, kas ką kada pasakė ar padarė. Lietuvoje, manau, ko labiausiai trūksta, tai ateities“, - mano L. Briedis.
Jis apgailestauja, kad ir Vilnius po daugiau nei 25-erių nepriklausomybės metų atrodo skurdžiai.
Pašnekovo nuomone, Vilniuje nuolat planuojami grandioziniai projektai, kurie retai tampa tikrove.
„Palinkėčiau Vilniui mažiau vaikytis aitvarų, statyti ir kurti smėlio pilis, kurias neva visi atvažiuos, pamatys ir pasigėrės. Metas galvoti apie save, kas vilniečiams yra funkcionalu. Žmonės nori geresnių gyvenimo sąlygų ir į tai reikia investuoti, kurti daugiau miestiečiams tinkamų erdvių. Savireklamos ir taip pasaulyje daug, o sukurti sąlygas visuomenei yra būtina, kad žmonės jaustųsi vertinami bei gerbiami“, - mano pašnekovas.
Dar vienas mokslininko įspūdis apie Vilnių, kad žmonių iniciatyvos – ribojamos ir nepaaiškinama kodėl.
„Esu turėjęs reikalų su įvairiomis institucijomis ir man susidarė įspūdis, kad populiariausi žodžiai yra negalima ir nežinome. Retai kada vyksta derybos, bet gi natūralu, kad kiekvienas žmogus ateina su tam tikrais interesais. Manau, kad Lietuvoje jauniems žmonėms yra sunku įsijungti į veikiančią visuomenę, nes jie yra išstumiami, kaip nežinantys ir nesuprantantys. Jau atrodo, kad mano kartos žmonės viską žino ir supranta“, - juokiasi L. Briedis.
Mokslininkas daro prielaidą, kad veikiausiai tai ir skatina jaunus žmones galimybių ieškoti kitur.
„Lietuvoje trūksta jaunų žmonių. Tie, kurie pasilieka, neaišku, kodėl lieka, nes aš tikrai nelinkėčiau per daug pasilikti, - sako jis. - Lietuva senėja ir nežinau, ar vyresnio amžiaus žmonėms labai malonu gyventi, kai vien praeitis ir praeitis.“
