Tai, kad Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų departamente, kuris koordinuoja nepaprastosios humanitarinės pagalbos teikimą, dirbanti G. Eidimtaitė nedalyvaus „TEDx Vilnius“ renginyje, DELFI patvirtino organizatoriai. G. Eidimtaitė išvyko į Ramiojo vandenyno salų valstybę Vanuatu, kurią nusiaubė ciklonas „Pam“.
Mergina pasakoja, kad Lietuvoje humanitarinių krizių rizika Lietuvoje yra labai maža, tačiau yra socialinių problemų, kurias šalies verslas padėtų spręsti.
„Pasauliniu lygiu, verslo potencialas yra labai labai didelis, ir jau naudojamas: tiek pasaulinės įmonės, tiek vietinės. Filipinuose vietiniai verslininkai buvo vieni aktyviausių ir svarbiausių veiksnių šalies atstatymui. Jie turi resursus ir labai gerai supranta vietinius poreikius ir kontekstą“, - kalbėjo G. Eidimtaitė.
Problemos, apie kurias ji ketino kalbėti konferencijos Vilniuje metu, ir dabar opios Lietuvai: šalyje yra beveik 4 tūkst. žmonių, kurie neturi jokios pilietybės, tiesa, Latvijoje jų apie 250 tūkst., Estijoje – apie 90 tūkst.
Tokie skirtumai tarp Baltijos valstybių susiklostė dėl priimtų politinių sprendimų.
„Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, teisiniais būdais ieškota priemonių, kaip gyventojų pilietybę susieti su prieš okupaciją gyvavusiomis nepriklausomomis respublikomis. Lietuvoje piliečiais tapo tie, kurie turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba čia gyveno prieš Sovietų Sąjungos okupaciją, taip pat jų vaikai ir anūkai. Žmonės, gimę Lietuvoje okupacijos metais ir nuolat čia gyvenę taip pat automatiškai tapo nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Jeigu šių sąlygų nebuvo, kiti nuolatiniai gyventojai turėjo dvejus metus apsispręsti, ar jie nori Lietuvos pilietybės. Latvijoje ir Estijoje šis klausimas spręstas kitaip: etniniams gyventojams, kurie turi saitų su prieš okupaciją egzistavusiomis respublikomis, šalies pilietybė atkurta tuo pagrindu, kitais atvejais reikėjo natūralizuotis“, - kalbėjo ji.
Norintys natūralizuotis gyventojai turi toje šalyje gyventi ir mokėti mokesčius, išlaikyti konstitucijos ir kalbos egzaminus.
„Latvijoje tautinės kalbos egzaminas buvo itin sunkus, dėl to daug žmonių pilietybės negavo. Estijoje ši problema taip pat labai opi, tačiau pernai imtasi itin sveikintinų ir drąsių žingsnių ją spręsti. “, - palygino G. Eidimtaitė.
Lietuvoje pilietybės neturi ir pasiturintys žmonės, verslininkai
Atlikdama tyrimą, G. Eidimtaitė Lietuvoje susitiko su 19-a asmenų be pilietybės.
„Nustebino pašnekovų įvairovė: vieni jų – pasiturintys verslininkai, kiti – gyvenantys labai sudėtingomis sąlygomis ir neturintys dokumentų. Dauguma kalbintų žmonių save laikė lietuviais. Kai kurie jautėsi turintys dvi Tėvynes, kitų vienintelė šalis – Lietuva. Kai kurie niekada gyvenime nebuvo išvykę iš Lietuvos. Pilietybės neturėjimas dar nereiškia, kad jie – nelietuviai. Tad įdomu, kad mūsų šalies teisinė sistema juos traktuoja kaip užsieniečius“, - pastebėjo G. Eidimtaitė.
Viena iš svarbiausių problemų, su kuria susiduria asmenys be pilietybės yra negalėjimas balsuoti šalies rinkimuose. Be to, neturintiems pilietybės asmenims yra sudėtingiau keliauti, dirbti, įsigyti žemės, tuoktis, naudotis sveikatos apsaugos sistema, tačiau yra būdų, kaip tai išspręsti, jei žmogus turi pinigų papildomiems leidimams ir dokumentams.
„Žmonėms, kuriems Lietuvos pilietybės labiausiai reikia, ji dažnai yra finansiškai nepasiekiama, nes procedūros yra sudėtingos ir kainuoja. Reikia mokėti už socialinį draudimą, įvairius pažymėjimus ir nors mums keli eurai nėra daug, žmonėms, kurie gyvena gatvėje, tai yra nepasiekiama“, - dėstė G. Eidimtaitė.
Skaičiuojama, kad iš viso pasaulyje yra apie 10 mln. žmonių be pilietybės.
„Žmogaus teisės turi būti užtikrintos visiems, ne tik pasiturintiems žmonėms, lietuviams, geriems mokiniams ir pavyzdingiems piliečiams, esminis dalykas, kad visi turėtų galimybę oriam gyvenimui, - sako G. Eidimtaitė. - Pastebėjau, kad visur žmonės nori to paties: saugumo, galimybės išgyventi, pamaitinti ir į mokslus išleisti vaikus, turėti stogą virš galvos.“
Atvykėliai – būtini
Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybės jos neturi dėl kelių priežasčių. Vieni nespėjo, nenorėjo ar negalėjo pasikeisti dokumentų per numatytą pereinamąjį laikotarpį. Dauguma jų asmenų turi nuolatinius leidimus gyventi Lietuvoje, tačiau kasmet vis „atsiranda“ žmonių, kurie neturi jokių galiojančių tapatybės dokumentų, be kurių jų gyvenimas Lietuvoje yra neteisėtas. Mažiau asmenų be pilietybės į Lietuvą atvyko siekti prieglobsčio nuo karo ar persekiojimo, dirbti ar dėl šeimos priežasčių jau po nepriklausomybės.
„Paprastai didesni migracijos srautai fiksuojami tuomet, kai iškyla grėsmė laisvei, gyvybei arba ekonominė situacija neleidžia išlaikyti savo šeimų ir oriai gyventi. Mažuma vyksta kitur dėl patirties ar žinių. Iš patirties esu pastebėjusi, kad dauguma žmonių nenori vykti į kitas šalis ir klajoti, ieškoti galimybių. Kur kas daugiau norinčių kurti savo bendruomenėms, gyventi su šeima“, - mano pašnekovė.
Pati 2004 m. išvykusi mokytis į Italiją ir dabar gyvenanti Šveicarijoje, G. Eidimtaitė savęs emigrante nevadina: Lietuva yra Europos Sąjungos, euro zonos narė, o Europos kultūriniai skirtumai „telpa“ į suvokimo ribas.
„Man atrodo, kad tiek emigracijos, tiek imigracijos problema Europoje nėra didelė, ypač kai galvojama apie demografiją: kas dirbs, mokės mokesčius bei pensijas? Jeigu klausyti ekonomistų, jie sakys, kad imigracijos reikia, nekenkia ir emigracija, nes tai – natūralu, bet politikai kalbės kitaip. Manau, tikroji problema yra ne įvardijamas darbo vietų stygius, o rasizmas, ksenofobija, žmonių baimės, kad atvykėliai atrodys kitaip ir užgoš vietos gyventojus“, - kalbėjo G. Eidimtaitė.
Lietuvoje dešimtmetį negyvenanti mergina sako dabar galinti lengviau Lietuvą vertinti iš šalies.
„Kai pagalvoju, kiek mes pasiekėme per pastarąjį dešimtmetį, žaviuosi. Suprantu, kad būnant Lietuvoje perspektyvą pamatyti sunku, bet iš šalies matosi, kad Lietuva - teisingame kelyje, - teigia ji. - Žinoma, Lietuvos negalima palyginti su šalimis, kur man tenka dirbti su krizėmis, negalima kalbėti net apie išsivystymo lygio skirtumus, nes Lietuva – kur kas aukštesnėje lygoje.“
G. Eidimtaitė yra dirbusi Jungtinių Tautų misijoje Pietų Sudane, praėjus metams po jo atsiskyrimo 2011-aisiais, taifūno nusiaubtuose Filipinuose, Jordanijoje teikė pagalbą Sirijos krizės metu ir Liberijoje prisidėjo suvaldant atsaką į Ebolos viruso epidemiją.
Darbas Lietuvoje – galbūt vėliau
Pašnekovė dėsto, kad atvykus į Lietuvą jai į akis krenta progresas: tiek žmonės, kurie gražiai susitvarko sodybas, išasfaltuoja kelius, suremontuoja pastatų fasadus, tiek ir naujos galimybės Lietuvoje. Tačiau kol kas ji neplanuoja grįžti čia gyventi ir dirbti.
„Kol dar turiu sveikatos, noriu važiuoti ten, kur manęs labiausiai reikia. Dabar esu Ženevoje, o iš čia išvykstu į krizes, - sako mergina. - Lietuvoje su humanitarinėmis krizėmis nėra labai daug darbo, visgi šalis galėtų labiau prisidėti reaguodama į pasaulio nelaimes. Nors jau turime vieną pasauliniu lygmeniu klasifikuotą komandą, kuri po žemės drebėjimų ieško žmonių, estai ir čia mus lenkia. Jie aktyviau padeda ir Jungtinėms Tautoms, ir nukentėjusioms valstybėms.“
Paklausta, kur norėtų dirbti Lietuvoje, jei apsispręstų grįžti, pašnekovė sako, kad Lietuvoje yra keletas žmogaus teises ginančių organizacijų, kurių darbu ji žavisi. Jei Lietuva nuspręstų stiprinti paramą pasaulinėms vystymosi ir humanitarinės pagalbos iniciatyvoms, ji norėtų savo patirtį panaudoti.
