Tačiau kai kalbama apie globalius procesus ir prisimenama, kad visą laiką pasaulis jaudinasi ir skundžiasi, kad vyksta kapitalo koncentracija, kad vis mažesnis procentas žmonių uždirba vis daugiau pinigų, reikia pripažinti, kad šioje koncentracijoje slypi ir pavojų, apie kuriuos kalba ne tik kaimo paranojikai, bet ir mokslininkai.
Visai neseniai apie iš naujo gimstančias monopolijas kalbėjo mums jau gerai žinomas JAV ekonomistas Paulas Krugmanas. Komentuodamos JAV kabelinės ir interneto bendrovės „Comcast“ ketinimus įsigyti „Time Warner Cable“, jis teigė, kad tokia koncentracija jau ir taip koncentruotame sektoriuje primena viduramžių valdovo siekį didinti savo galią ir apstatyti tvirtovę vis didesnėmis gynybinėmis sienomis. Ir nors pats „Comcast“ mėgino įrodyti, kad šis susijungimas konkurencijos nesumažins, nes bendrovių veikla skirtinga ir jos veikia skirtinguose regionuose, problema – ne sumažėjusi konkurencija vietos rinkoje, o „Comcast“ siekis turėti daugiau galios diktuoti sąlygas turinio tiekėjams. Tai gali trukdyti smulkesniems rinkos žaidėjams. Tačiau prieš šiuos žinomo ekonomisto verkšlenimus JAV primerkia akis, nes tokia koncentracija leidžia augti korporacijoms, kurios turi potencialo plėstis visame pasaulyje. Šiandien šios bendrovės susiurbia mažesnių JAV rinkos žaidėjų pelnus, o rytoj tos, kurios taps galingiausios, dominuos pasaulyje ir generuos pelną iš kitų valstybių rinkų.
147 dariniai valdo didelę dalį pasaulio ekonomikos
Analitikai nerimsta ne tik dėl galios koncentracijos rinkose, bet ir dėl galimybės, kad maža žmonių grupė kontroliuos visą pasaulio ekonomiką ir galop ją destabilizuos. Taip kalbėjo Londono universiteto makroekonomikos ekspertas Johnas Driffillas dalyvaudamas Ciuricho mokslininkų grupės tyrime, kuriame buvo skaičiuojama, kiek įmonių kontroliuoja pasaulį. Išanalizavę 37 mln. bendrovių ir investuotojų, mokslininkai sudarė modelius, kuriais korporacijos per akcininkų ryšius kontroliuoja kitas įmones. Atskleistas 1 318 korporacijų branduolys, kiekviena bendrovė susijusi su dar 20. Ir nors šios korporacijos atstovauja 20 proc. pasaulio pajamų, nustatyta, kad 1 318 korporacijų branduolys per akcijas valdo didelę dalį pasaulio finansiškai stabilių gamybos įmonių ir vis dėlto atstovauja net 60 proc. pasaulio pajamų. Tačiau šis branduolys turi ir vidinį 147 supersubjektų branduolį – jis valdo 40 proc. tinklo. Didžiausi jų: bankai „Barclays“ ir „JPMorgan Chase & Co“ bei „Goldman Sachs“ grupė.
Iš tikrųjų skaičius 147 skamba gana grėsmingai, nes tai mažiau, nei pasaulyje egzistuoja valstybių. Kita vertus, reikia sutikti su investicinės bankininkystės paslaugų įmonės „Summa Advisers“ partneriu dr. Artūru Gegužiu, manančiu, kad griežtai galvoti apie verslo konsolidavimąsi ir pasaulio užvaldymą negalima: „Technologinė pažanga ir naujų industrijų atsiradimas neleidžia kelioms korporacijoms dominuoti.“ Makroekonomikos lygmeniu susijungimas ir įsigijimas – tai su ūkio augimu susijęs daugialypis procesas, indikatorius, o ne į konkretų rezultatą nukreiptas veiksmas. Panašiai tyrimą komentuoja ir Ciuricho grupė. Vargu ar superobjektas yra tyčinis rezultatas arba sąmokslo valdyti pasaulį dalis. Tokios struktūros susikuria tarptautinėms korporacijoms perkant akcijas, todėl pinigai plaukia į tas korporacijas, kurios labiausiai susijungusios. Tai spontaniškas procesas, leidžiantis manyti, kad ekonomika organizuojama savarankiškai.
Kinija neleis dominuoti JAV korporacijoms
Visiškas tam tikrų korporacijų dominavimas negalimas ir dėl to, kad dažnai konkuruoja ne tik korporacijos, bet ir už jų stovinčios valstybinės sistemos. Tikriausiai dar niekada neteko girdėti, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel priimtų sprendimą, nenaudingą šalies ekonomikos varikliui – automobilių pramonei. Natūralu, kad tiek gyventojų skaičiumi, tiek ekonomine plėtra bei pramonės ir technologijų laimėjimais galinčios pasigirti valstybės prisideda prie tinkamų sąlygų sudarymo, siekiant išlaikyti ir didinti įtaką sektoriuose, užtikrinančiuose nacionalinių ūkių gyvybingumą, pajamas iš eksporto ir augimą. Pavyzdžiui, Kinija jau seniai elgiasi kaip viena didelė korporacija. Nors šios šalies prezidentas Xi Jinpingas pažadėjo neuždaryti durų užsienio investicijoms ir pagerinti verslo aplinką, šalies protekcionizmas vis dar klesti. Nuo to laiko, kai Kinija atvėrė duris išoriniams automobilių gamintojams, ji siekė sukurti savo čempionų ir verčia užsienio bendroves jungtis su vietos automobilių dalių gamintojais. Tačiau viltys, kad kiniški prekių ženklai aplenks užsienio partnerius, žlugo. Bet čia nesustota. Kinija pradėjo antimonopolinius tyrimus prieš užsienio bendroves – šie tyrimai ir priverstinis automobilių dalių kainų mažinimas pastarosioms pridarė milžiniškų nuostolių. Kinijos tikslai leidžia manyti, kad ji siekia sukurti pasaulyje konkurencingą automobilių pramonę. Apskritai Kinija stengiasi vadovautis principu, kad kiekvienai JAV korporacijai reikia pagaminti po konkurentą. Tiesmukai jie to nedeklaruoja, viskas daroma subtiliau, bet ne visada labai sėkmingai. Pavyzdžiui, kaip rašėme ankstesniuose žurnalo numeriuose ir šio numerio tendencijoje, draudimas Kinijos valstybės įstaigose naudoti „Apple“ gaminius nepasiekė rezultato, nes „Apple“ pardavimas labiausiai augo būtent Kinijoje.
O Japonija apskritai panaši į užsienio investicijoms nelaidžią struktūrą, kuri teoriškai investicijas turėtų praleisti, tačiau šios kažkodėl neprateka. Tai labai įdomu, nes juk pačios Japonijos pramonė eksportuoja apie 50 proc. visos viduje pagaminamos produkcijas. Šiame kontekste nevertėtų užmiršti ir JAV, kurios taip saugo savo korporacijų interesus, kad, bet kuriai valstybei pradėjus antimonopolinį tyrimą prieš „Apple“, „Google“ ar „Amazon“, pasigirsta prezidento sekretoriaus kalbos apie neteisėtą tokių valstybių veiklą. Apskritai JAV toleruoja verslo bendrovių dominavimą savo rinkoje, jei jos dominuoja ir pasaulio rinkoje.
Europa pirmauja kovoje su pasaulinėmis korporacijomis
Kai kalbama apie pasaulines korporacijas, kurios taikosi dominuoti ir primesti savo valią, tokias kaip „Google“ ar „Gazprom“, būtent Europa yra pagrindinė ir principingiausia kovotoja su jų dominavimu. Ir tai nėra atsitiktinumas – tai susiję su tuo, kad Europa vis dar išgyvena integracijos procesą, todėl joje nespėjo susiformuoti galingos įvairiuose žemyno ekonomikos sektoriuose dominuojančios korporacijos, kurios galėtų užimti lyderio pozicijas ir pasaulio rinkoje. Vienintelė industrija, kuri tarsi formuoja taisykles, yra Vokietijos automobilių pramonė. Tačiau šioje rinkoje per daug žaidėjų, kad būtų galima teigti apie išskirtines pozicijas, kokias turi, pavyzdžiui, „Google“. Tuo labiau kad nauji pasauliniai žaidėjai rimtai susiruošę kibti į atlapus. Pavyzdžiui, Indijos „Tata Motors“, nusipirkęs Didžiosios Britanijos „Jaguar“ ir „Land Rover“, ar kinai, įsigiję „Volvo Car Corporation“.
Taigi šiandien būtent Europa yra didysis akmuo pergalingame korporacijų kelyje į pasaulinį dominavimą. Europos Sąjunga (ES) jau sugebėjo laimėti bylą prieš „Microsoft“. Kvietimą į teismą jau gavo ir „Google“ bei kelios telekomunikacijų bendrovės, o „Gazprom“ auklėjamas visais įmanomais būdais, pradedant Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimu ir baigiant įvairiais tyrimais. Taip Europa tampa dar vienu veiksniu, kuris neleis korporacijoms įsitvirtinti pasaulyje. Taigi tuo metu, kai Kinija lipdys JAV korporacijų klonus, Europa ir toliau priims direktyvas ir sieks visus priversti žaisti pagal bent kiek sąžiningesnes rinkos taisykles.
Vis dėlto kai kalbama apie konkurencinę aplinką ir dominavimą pasaulinėje rinkoje, tokia sąvoka kaip laisvoji rinka yra gana subjektyvi, nes nepaisant įvairių susitarimų didelė dalis valstybių nuolat ieško būdų, kaip daryti įtaką rinkai. Brandžiose valstybėse šiam procesui daugiausia įtakos daro viena nerašyta taisyklė: jei verslas konkuruoja globaliai, pro pirštus žvelgiama į jo vykdomą koncentraciją šalies viduje, nes konkurenciją garantuoja išorės tiekėjai, o verslas, kuris orientuojasi į vidaus rinką ir kurio dominavimas gali ilgainiui didinti kainas vartotojams, kontroliuojamas daug ryžtingiau.
Mažų valstybių silpno stuburo pavojai
Nėra jokios abejonės, kad sukurti ir išsaugoti pasaulinę korporaciją mažoje valstybėje nėra lengva, kai konkurentai turi galingesnių valstybių ir didesnių rinkų užnugarį. Naujausias įkvepiantis pavyzdys – Suomijos „Nokia“ – jau nuleido bures prieš galingesnių valstybių gamintojus. Daug lengviau užsiauginti bendrovių, kurios dominuotų vidaus rinkoje. Nes pasaulyje dominuoti ketinančias korporacijas gali stabdyti skirtingų valstybių, į kurių rinkas nusitaikyta, interesai, o vienos valstybės rinkoje, jei nėra stipresnio stuburo turinčios politinės sistemos, kuri kontroliuotų konkurencinę aplinką, tai padaryti – juokų darbas. Beje, dažnai į šį procesą politikai ir priežiūros institucijos numoja ranka. Ir pasiteisina populistiniu požiūriu: „Geriau savas.“ O pasaulinėje rinkoje iš esmės geriausia, kai namų rinkoje konkuruojama garantuojant žemiausias kainas vartotojams, investicijas nukreipiant ir išskirtines sąlygas sudarant tam verslui, kuris gali garantuoti didžiausią naudą tiek aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo, tiek didesnių darbuotojų atlyginimų prasme. Dažnai toks verslas būna susijęs su paslaugų ar prekių teikimu toms pačioms pasaulinėms korporacijoms. Nes jei mažai valstybei sunku sukurti savo korporacijas, tai dar nereiškia, kad negalima pabandyti atsiriekti dalį joms būtinų geriau mokamų darbo vietų – šiandien Lietuvai tai daryti sekasi gana gerai. O leidus tam tikroms verslo grupėms, orientuotoms į vidaus rinką, augti ir įgyti dominuojančią įtaką tam tikrame verslo sektoriuje, vėliau gali prasidėti nesustabdomas procesas. Nes jei dominuojanti bendrovė nesiplečia pasaulio mastu, dėl rinkos kontrolės gaunamą stabilų pelną dažniausiai nukreipia dar vienam potencialiai pelningam rinkos segmentui užvaldyti, o šis po tam tikro koncentracijos laipsnio tampa ne potencialiai, bet stabiliai pelningas. Tada būtų kvaila nepabandyti perimti ir dar vieno sektoriaus. Dėl to visa valstybė gali atsidurti kelių korporacijų ar, švelniau sakant, šeimų rankose. Beje, esant tam tikram ekonomikos užvaldymui, kelių šeimų kontroliuojamos ekonomikos modelio išardyti nebeįmanoma dėl milžiniškos jų įtakos ekonomikai ir politikai. Todėl dažniausiai tokių valstybių piliečiai būna skurdesni, o kelios šeimos visame regione išsiskiria savo turtais.
Taigi, pasauliui kelių korporacijų valdžia artimiausiu metu tikrai negresia, nebent tos korporacijos vadintųsi Kinija, JAV ir ES. O tokiose valstybėse kaip Lietuva kelios vietinės korporacijos gali nesunkiai įgyti lemiamą įtaką. Todėl mažose valstybėse nepaisyti taisyklės „Remti veikiančiuosius globaliai ir griežtai kontroliuoti veikiančiuosius lokaliai“ gali tik politikai ir tam tikros institucijos, kurioms verslo grupės jau sulaužė stuburą.
SUSIJUNGIMO IR ĮSIGIJIMO RINKOS TENDENCIJOS
Sandorių vertės atžvilgiu susijungimo ir įsigijimo rinkoje 2014 m. pasaulyje dominavo energetikos ir komunalinių paslaugų, farmacijos ir biotechnologijų, vartojimo prekių pramonės ir telekomunikacijų sektoriai. Aktyviausiai sandoriai vyko apdirbimo pramonės, verslo paslaugų, technologijų ir energetikos bei komunalinių paslaugų sektoriuose.
„Iš dalies skirtingi dominuojantys sektoriai pagal vertę ir sandorių skaičių gali būti siejami su skirtinga rinkos konjunktūra tuose sektoriuose. Pavyzdžiui, technologijų ir verslo paslaugų sektoriuje daugiau įmonių, tačiau jos mažesnės, o tokiame sektoriuje kaip telekomunikacijos labai svarbi masto ekonomija, todėl dažniausiai susiformuoja oligopolijos“, – teigia investicinės bankininkystės paslaugų įmonės „Summa Advisers“ partneris dr. Artūras Gegužis. Tokį procesą skatina siekis didinti pajamas, ypač perspektyviuose sektoriuose, ir mažinti išlaidas. Tam galima būtų priskirti labiau reguliuojamus ir technologinės pažangos veikiamus infrastruktūros sektorius, kuriuose būtinos reikšmingos periodinės investicijos: telekomunikacijų, energetikos ir komunalinių paslaugų.
Bendra susijungimo ir įsigijimo sandorių vertė 2014 m. augo daugiau nei 45 procentais. Taigi, artėjama prie prieš krizę pasiektų rekordų. Vadinasi, investuotojų apetitas ir įmonių vadovų pasitikėjimas didėjo. Patraukliausiu regionu tapo JAV – čia sandorių vertė buvo didžiausia ir jai teko per 40 proc. sandorių rinkos. Pasauliniu lygiu minėtini šie megasandoriai: „Comcast“ už 68,5 mlrd. JAV dolerių įsigijo „Time Warner Cable“ (telekomunikacijos), JAV telekomunikacijų milžinė AT&T už 65,5 mlrd. JAV dolerių įsigijo turinio kūrėją ir transliuotoją „DirecTV“ (telekomunikacijos), JAV farmacijos milžinas „Abbvie Inc“ už 54 mlrd. JAV dolerių įsigijo Airijos farmacijos bendrovę „Shire“ (farmacija, medicina, biotechnologijos).
LIETUVOS VIETA PASAULIO KONTEKSTE
Investicinės bankininkystės paslaugų įmonės „Summa Advisers“ partneris dr. Artūras Gegužis teigia, kad Lietuvoje susijungimo ir įsigijimo rinka neveikia taip, kaip turėtų: „Vyrauja požiūris, kad verslas yra visam gyvenimui, taigi jei parduodi verslą, tai kažkas su juo negerai. Daugeliu atvejų, susidarius sąlygoms vykti sandoriui, Lietuvos verslininkai stengiasi viską atlikti vieni, be finansinių patarėjų, todėl pridaro daug klaidų, kurios kainuoja daug brangiau nei finansų patarėjai.“ O Vakarų pasaulyje verslo pardavimas yra įprastas reiškinys, ten taip pat įsigalėjusi praktika samdyti finansų patarėjus.
Nors Lietuvoje jau kiek kitaip žiūrima į susijungimo ir įsigijimo sandorius, atsilikimą nuo Vakarų pasaulio galima sieti su verslo savininkų struktūra: Lietuvoje daugiausia verslo savininkų yra privatūs asmenys, o Vakaruose – korporacijos. Pastarosios į susijungimo ir įsigijimo sandorius žiūri pragmatiškiau, neturi papildomo psichologinio motyvo. Jos suvokia, kad pasaulinės konkurencijos sąlygomis susijungimas ir įsigijimas – efektyvi priemonė stiprėti.
