Ne pyragai

Jeigu Rusija priklauso nuo pajamų iš naftos, tai Maskva nuo jų priklauso du kartus labiau. Palanki pasaulio konjunktūra lėmė, kad vieno Maskvos gyventojo pajamos drastiškai skiriasi nuo likusios šalies: jei 2005 metų pabaigoje skirtumas buvo 17 tūkst. rublių (210 Eur), tai 2009 metais atotrūkis siekė jau 31 tūkst. rublių (407 Eur). Dabar šie lengvi „naftos“ pinigai miestą palieka taip greitai, kaip ir jame atsirado. Remiantis turimais duomenimis, nuo 2007 metų spalio mėnesio iki 2008 metų spalio mėnesio šio miesto žmonių pajamos sumažėjo 48 proc., o atotrūkis su kitais šalies gyventojais sumažėjo iki 8,5 tūkst. rublių (111 Eur). Pajamų vidurkis vienam asmeniui už tą patį laikotarpį Rusijoje, priešingai, padidėjo 18 proc. Žinoma, kai 40 dolerių (34,5 Eur) už barelį naftos kaina laikosi keturis mėnesius, yra viena, o kai tokia situacija trunka ketverius metus – visai, kas kita. Mažai tikėtina, kad gyvenimas Maskvoje išliks toks pats, rašo kommersant.ru.

Pagrindinė makroekonomikos rizika – infliacija – jau pradėjo koreguoti įprastus Maskvos žmonių vartojimo modelius. Dėl didelės importinių prekių dalies krepšelyje ir prekybos centrų skverbimosi į rinką, remiantis 2014 metų duomenimis, infliacija Maskvoje lengvai viršijo Rusijos vidurkį –11,8 proc. Sankt Peterburgas nukentėjo dar stipriau: ten infliacija siekia 13,3 proc. Trumpalaikis devalvacijos poveikis – ne pirmo būtinumo prekių deficitas. Nacionalinio tyrimų universiteto „Aukštoji ekonomikos mokykla“ Rinkodaros ir verslo plėtros mokyklos dekanės Tatjanos Komisarovos nuomone, rublių atsikratymo paradigma (kuri būdingiausia būtent Maskvos gyventojams, nes jie turi ko atsikratyti) negali tęstis be galo. Pavyzdžiui, drabužiai pabrangs ne akimirksniu, bet sausį pasibaigus nuolaidų sezonui. Daugumos Maskvos parduotuvių, prekiaujančių importinėmis prekėmis, pakabos ir lentynos ištuštės, nes naujos kainos pirkėjams bus per didelės, niekas brangių daiktų nebepirks, tad įmonėms teks nutraukti bendradarbiavimą su partneriais užsienyje.

2015 metais darbo ieškos ne tik drabužių parduotuvių pardavėjai-konsultantai, bet ir paprasti bankų darbuotojai (ypač iš kreditų skyrių), automobilių pardavėjai, žurnalistai, viešųjų ryšių ir rinkodaros specialistai bei kitų „perteklinių“ profesijų atstovai, teigia „HeadHunter“ tyrimų bendrovės direktorius Glebas Lebedevas. Remiantis jo pastebėjimais, šiuo metu darbo pasiūlymų pastebimai mažėja. Be to, darbdaviai, jeigu vis dėl to ieško naujų darbuotojų, linkę samdyti naujus žmones už mažesnį atlyginimą.

Konkurencija dėl darbo vietų tik didės, o tai reiškia, jog parduoti save bus vis sunkiau ir sunkiau. Pasak „Headwork Analytics“ kompanijos vadovaujančios partnerės sociologės Jaroslavos Malcevos, vos tik krizė pradedama suvokti kaip krizė (tai įvyksta nuo jos pradžios praėjus beveik metams), priverstinio lojalumo lygis pradeda augti. Pagrindine Maskvos gyventojų viltimi, G. Lebedevo nuomone, vėl taps valstybinės įmonės, jų nuomone garantuojančios stabilumą, taip pat IT sektorius, dirbantis su užsakymais iš užsienio.

Tiesą sakant, ir IT sektoriuje viskas ne taip paprasta: konkurencijai tarptautinėje rinkoje reikalingų specialistų Rusijoje beveik nebeliko. „Dėl iš naftos gautų pajamų algos Rusijoje buvo kaip reikiant išaugusios. Dėl devalvacijos specialistai iš Rusijos tapo prieinamesni. Tačiau mums reikalingi programų ir projektų vadovai, kurie gerai išmano rinką ir turi patirties, kuriant sėkmingus komercinius produktus, kurių Rusijoje beveik nėra, o esantys jau gerai įsitvirtinę. Todėl įdarbiname žmones iš Europos, o biurą atidarome Estijoje, kadangi į Maskvą jie važiuoti nenori“, – sako bendrovės „Parallels“ įkūrėjas Nikolajus Dobrovolskis.

Yra ir dar vienas posūkis: vertinant pagal dabartinį rusų algų kursą, šalies audėjų atlyginimai beveik susilygino su tą pat darbą dirbančių kinų pajamomis (400-500 dolerių (345-431 Eur) per mėnesį). Sklinda gandai, kad dalis iniciatyvių verslininkų iš Tailando jau pradėjo kuprinių, siuvamų iš senų marškinėlių, gamybą kelti į Rusiją – ir taip pasiūlyti alternatyvą importui. Po metų ar kelerių viešųjų ryšių ir reklamos specialistams, gyvenantiems Maskvoje, teks rimtai pagalvoti apie profesijos keitimą: audėjų Maskvoje taip pat trūksta. Tačiau šioje srityje Rusija turi stiprius konkurentus – Bangladešą, Vietnamą ir Pakistaną.

Foto: Vida Press

Liūdniausia tai, kad ekonominis Maskvos gyventojų mąstymas taip ir nepasikeitė. Tai reiškia, kad žmonės net morališkai visiškai nepasiruošę užsitęsiančiai ekonominei krizei. Tatjanos Komisarovos nuomone, iš tikrųjų požiūrį į vartojimą jie pradės keisti ne anksčiau kaip 2016 metais „Visi pamena, jog ankstesnė krizė truko daugiausia trejus metus. Dauguma tikisi, kad taip bus ir šį kartą“, – teigia ji. Rusijos vyriausybė ruošia rusus kaip tik tokiam scenarijui, o visai be reikalo.

„Išlieka bendras mąstymo stilius, būdingas „subsidijuojamiems“, „išlaikytiniams“, „esantiems tarnyboje“, o ne „versle“, „aktyvioje veikloje“, „komandoje“, „šalyje“. Rusijoje teko ir teks dirbti didelėse sistemose ir kolektyvuose, kur „nuo tavęs niekas nepriklauso“, – mano Jaroslava Malceva. Net menkai šalyje žinomas smulkus verslas įtraukiamas į vieną „maisto grandinę“ su stambiais verslais arba valstybiniais užsakovais. Įgūdžių dirbti lankstesnėse rinkos sistemose paprasčiausiai nėra. Jei tokių bendrovių (privačių, orientuotų į klientus, operatyviai reaguojančių į pokyčius) ir yra, darbuotojams jos ne itin patrauklios, nes negali užtikrinti šiuo metu Rusijos visuomenei svarbiausio dalyko – stabilumo. Apskritai, kaip ir visoje šalyje: ieškote apgaulingo stabilumo? Skatinate tą pačią stagnaciją, kuri ateityje suardys tiek jūsų asmeninį, tiek visos sistemos stabilumą.

Jeigu Maskvos žmonės vieną dieną ir sugrįš į protą, jiems teks ne tik atsisakyti kelionių į užsienį ir brangių drabužių, bet ir rečiau lankytis prekybos centruose, kavinėse ir restoranuose (remiantis VTB 24 duomenimis, 2014 metų lapkritį, lyginant su 2013 metų lapkričiu, sąskaita restorane sumažėjo –vidutiniškai nuo 1849 (24 Eur) iki 1600 rublių (21 Eur)), kirpyklose, grožio salonuose, taip pat valgyti mažiau sūrio bei vytinto kumpio. Pramogos persikels į namus, mano T. Komisarova: gimtadienių restoranuose niekas nebešvęs, užuot pirkusios tortą, šeimininkės pačios darbuosis virtuvėje, sugrįš mada vakarėlius rengti namuose.

Paskutinis smūgis Maskvos žmonėms – pingantis nekilnojamasis turtas. Butų ir nuomos kainos pradėjo mažėti ne tik doleriais, bet ir rubliais. Pajamos iš nuomos taip pat sumažės, atsiras tokių, kurie nebeišgalės mokėti įmokų už įsigytą būstą. Jau šiemet iš Azijos grįš ten lengvesnio gyvenimo ieškoję vietiniai, užsienyje be problemų pragyvenę iš paprasto vieno kambario buto prie geležinkelio Maskvoje nuomos. Ar jiems pavyks rasti Rusijoje? Vargu.

Sostinės mokesčiai

Jau nekalbant apie atpigusią naftą, Rusijos sostinės gyventojų pinigines kaip reikiant paplonins įvairios rinkliavos. Pavyzdžiui, jau šiais metais bus išplėsta mokama automobilių stovėjimo zona, neatmetama galimybė, jog jau labai greitai bus apmokestintas įvažiavimas į Maskvos žiedinę automagistralę ir miesto centrą, įvesta naudojimosi naujais greitkeliais rinkliava, o 2016 metų pabaigoje įsigalios naujas nekilnojamojo turto mokestis, kuris bus skaičiuojamas nuo būsto kadastro vertės. Vietos valdžios teigimu, už gyvenimo sostinėje pranašumus (o kol kas jų yra) būtina mokėti, kaip tai yra priimta daugelyje Vakarų miestų – Niujorke ar Londone.

Niujorko ir Maskvos gyventojų išlaidos gana panašios, skiriasi tik dvi sritys – transportas ir būstas. Vakaruose būstui ir transportui išleidžiama žymiai daugiau nei Maskvoje. Pavyzdžiui, JAV darbo rinkos statistikos biuro duomenimis, amerikiečiai, gyvenantys Niujorko metropolitene, būsto išlaikymui išleidžia vidutiniškai 23 tūkst.154 dolerius per metus (106 tūkst. 231 Eur) (2010-2011 metų duomenimis). Jeigu vienas doleris kainuotų 33 rublius, suma prilygtų 63 tūkst. rublių per mėnesį. Tokią sumą už būstą Maskvoje moka tik turintieji paskolą. Nuoma Niujorke yra žymiai brangesnė nei Maskvoje: studijos Kvinse (15-18 kilometrai nuo Manhatano) nuoma per mėnesį kainuoja 1500 dolerių (1293 Eur) (beveik 50 tūkstančių rublių), o vieno kambario butą Maskvos miegamajame rajone (nuo Kremliaus iki Maskvos žiedinės magistralės beveik 20 kilometrų) galima išsinuomoti už 30-35 tūkst. rublių (394-459 Eur).

Kaip teigia urbanistikos specialistas Piotras Ivanovas, tokiu būdu Maskvos valdžia nori pradėti gentrifikacijos procesą: miesto centre turi gyventi tik turtingieji, galintys sau leisti tokią prabangą, o neturtingieji turėtų glaustis miesto pakraščiuose. Prekybos mokesčiai, kurie taip pat diferencijuojami pagal rajonus (didžiausi centre), turėtų iš miesto centro išstumti ir smulkųjį verslą. Pirmiausia tokius pokyčius pajus mažos krautuvėlės, kurios jų savininkams – labiau malonus laisvalaikis, o ne rimtas verslas. Rezultatas – pensininkai ir varguoliai pasitraukia į miesto pakraščius, o turtuoliai iš Rubliovkos persikelia į Maskvos centrą.

Realybėje Maskva vien dėl nuomos kainų Londono tikrai nepavys. Pasak sociologo Simono Kordonskovo, Rusijos valdžia stengiasi išvengti klasių ginčų, prieštaraujančių visuotinai priimtoms socialinio teisingumo normoms (todėl bet kurio gyvenamojo namo komplekso langas gali atsiverti į šiukšlyną arba labai vargingą gatvę). Ostoženka – ryškus nepavykusio bandymo pakeisti Maskvos veidą pavyzdys, teigia P. Ivanovas: „ Dėl teisinio nihilizmo statybų srityje Maskvoje pastatyti elitinį ištaigingą rajoną praktiškai neįmanoma“.

Jeigu mokesčiai padidės, o turtingieji taip ir nepersikėlus į miesto centrą, kokia bus Maskvos gyventojų reakcija į tokią iniciatyvą? Jie gali niekur nesikelti, išnuomoti būstą, o mokesčių naštą perkelti ant nuomininkų pečių. Teigti, kad recesija nesumažins paklausos būstų nuomai, per drąsu – tokiu atveju išlaidas tektų dalintis pusiau. Antras variantas –sabotažas. „Niujorke ir Londone šie mokesčiai buvo įvesti ramesnėmis sąlygomis. Niekur pasaulyje valdžia nepasitikima aklai. Vienur tas pasitikėjimas didesnis, kitur – mažesnis. Štai mes visai nepasitikime. Todėl ir žlugdysime viską, ką tik galime sužlugdyti. Ne todėl, kad mes blogi ar pikti, o todėl, kad nepasitikime valdžia. Valdžios principas tas, kad pasitikėjimas jai visai nesvarbus, todėl ji ir nesistengia jo užsitarnauti. Ji nebando įgyti pasitikėjimo, nes funkcionuoja nepriklausomai nuo to, ar žmonės ja pasitiki, ar ne. Jei ir yra koks megapolis, kurio valdžia žmonės pasitiki, tokiu atveju ten kalbėtume apie visai kitokius santykius“, – teigia advokatų kontorą „Mastavoj, Mirzojev i partniory“ konsultuojanti psichologė Olga Lobač.

Ilgainiui Maskva pavirs labai nervingu miestu, kankinamu sunkiai pakeliamų išlaidų, dėl kurių kompensavimo teks nuolat sukti galvą. Ėmus įgyvendinti sveikatos apsaugos reformas, padaugės žmonių, privalėsiančių mokėti už gydymo paslaugas. Malšindami stresą, vieni pramogaus, kiti – užsidarys savyje, o likusieji, galvodami apie ateitį, kaups grikių atsargas. „Prognozuoti visuomenės elgesio praktiškai neįmanoma, jis dirbtinis ir kontroliuojamas iš išorės. Jeigu aš, pavyzdžiui, reklamoje pareikšiu, kad viskas aplinkui eina velniop, o pas mane gausite to, kas ateityje padės sutaupyti, žmonės bėgs pas mane. Tie, kas naudojasi įtampa ir baime, skaičiuoja pelną“, – paaiškina O. Lobač.

Miestas vargingiesiems

Užsitęsusios krizės atveju Maskva neišvengs demografinių pokyčių. Pirmiausia iš miesto išsikraustys šešėlyje dirbantys atvykėliai – konkrečiai kalbama apie prekybos sektorių, automobilių remonto dirbtuves ir pan. Pavyzdžiui, 2008 metais pastebimai sumažėjo žmonių, besinaudojančių metro, skaičius. Maskvą jau paliko imigrantai iš NVS šalių, ir taip mažus jų atlyginimus dar apkarpė rublio problemos (jie algą doleriais siųsdavo namo). Maskvoje daugėja neplautų laiptinių – valymo paslaugas teikiančios įmonės neberanda darbininkų. Rusijos federalinės migracijos tarnybos duomenis, nuo sausio pradžios į Rusiją atvyko tik 250 tūkst. žmonių iš NVS šalių – net 70 proc. mažiau nei pernai. Nepaisant anksčiau paminėtų priežasčių, pokyčius lėmė ir sugriežtinti imigracijos įstatymai. Greičiausia pasikeitimai laikini, ir imigrantai grįš dirbti į Maskvą. Jeigu ne, mieste bus žymiai daugiau purvo.

Ateities tendencija aiški – gyventojai sens, jauni, perspektyvūs specialistai važiuos dirbti į užsienį, o jų vietas užims menkiau išsilavinę rusai, atvykę iš regionų, tokių kaip Kaukazas. Jeigu nafta nepabrangs, Maskvai realiai gresia liumpenizacija ir islamizacija, daugės nusikaltimų. Sumažėjus nuomojamų butų paklausai, garbingo amžiaus maskviečiai bus priversti atidėlioti pensiją (nuoma atnešdavo papildomas pajamas), todėl augs jaunimo nedarbo lygis. Esant tokiai situacijai, etniniai susirėmimai – tik laiko klausimas. Kitaip tariant, realių Maskvos gyventojų disponuojamų pajamų sumažėjimas padidins socialinę nelygybę.