Šis instrumentas investuotojams suteikia daugiau informacijos ir leidžia tiksliau nuspėti centrinių bankų veiksmus ateityje ir kartu užkerta kelią “netikėtumams”. Tokią komunikavimo politiką, angliškai vadinamą forward guidance, adaptavo visi pasaulio centriniai bankai.
Kaip visišką tokios komunikacijos politikos priešingybę būtų galima pavadinti Šveicarijos nacionalinio banko (ŠNB) apsisprendimą, šių metų sausio 15-ą dieną, atsisakyti Šveicarijos franko susiejimo su euru. Iškyla klausimas, kodėl taip skubotai buvo atšauktos valiutų kurso lubos, kurias nustatė ŠNB 2011-ais metais, kai įsisiūbavus euro zonos krizei, investuotojai puolė pirkti Šveicarijos frankus kaip saugios valiutos ikoną?
Prasidėjus finansų krizei ir įsisiūbavus euro zonos krizei, daugelis investuotojų pradėję panikuoti dėl baimės, jog euro zona gali žlugti, puolė parduoti eurus ir pirkti Šveicarijos frankus. Išaugusi franko paklausa lyginant su euru, didino ir franko kainą. Nuo 2008-2009 vyravusios 1,5 frankų už vieną eurą pakilo ir 2011 metų rugpjūčio 9-ą dieną pasiekė 1,05 frankų už vieną eurą kursą. Taip brangstant frankui, Šveicarijos ekonomika, kuri yra stipriai priklausoma nuo prekių ir paslaugų eksporto, kuris 2011 metais siekė net 65% BVP, tapo vis mažiau ir mažiau konkurencinga. Tad 2011 metų vasaros pabaigoje Šveicarijos nacionalinis bankas pranešė, jog nustato valiutos kurso lubas: 1,2 eurų už vieną franką. Tam kad garantuotų stabilų kursą, ŠNB pradėjo spausdinti pinigus ir už juos pirkti užsienio valiutą (devizus) – eurą. Taip ŠNB balansą išpūtė keliolika kartų ir 2014 metų pabaigoje pasiekė 476 mlrd. Šveicarijos frankų, tai atitinka apytiksliai 70 proc. Šveicarijos BVP.
ŠNB atsisakė valiutos kurso lubų dėl kelių priežasčių. Visu pirma, vis dar yra baiminamasi, jog toks pinigų spausdinimas, gali vieną dieną atsigręžti prieš pačią Šveicariją. Egzistuoja tikimybė, jog milžiniškas prispausdintų pinigų kiekis galėtų tapti hiperinfliacijos priežastimi. Taip pat, pernai metų lapkritį, jau buvo bandyta referendumo būdų įpareigoti ŠNB 20 proc. savo turto laikyti auksu. Tąsyk rinkėjai atmetė tokį siūlymą. Tačiau jeigu toks referendumas pasikartotų ir kitąkart nebūtų atmestas, ŠNB išlaikyti susiejimo su euru taptų nebeįmanoma. Kita priežastis, tai šį ketvirtadienį vyksiantis ECB posėdis, po kurio tikimasi sulaukti žinių apie euro zonos valstybių skolų supirkimą. Toks sprendimas pabrangintu Šveicarijos franką lyginant su euru ir priverstu ŠNB spausdinti dar daugiau frankų siekiant išlaikyti kursą ties 1,2 frankų už eurą. Tačiau yra ir dar kita priežastis: kadangi frankas de facto buvo pririštas prie euro, o euras 2014-ais metais atpigo kitų valiutų atžvilgiu, tad ir frankas kartu atpigo kitų valiutų atžvilgiu. Frankas per 2014 metus atpigo 8 procentais lyginant su JAV doleriu ir su Indijos rupija (pagrindinės Šveicariškų prekių eksporto rinkos po ES ). Taigi, argumentuoja ŠNB, kadangi Šveicarijos frankas nebėra pervertintas kitų valiutų atžvilgiu, nebėra būtina išlaikyti pririšimo prie euro.
Kokią įtaką šis ŠNB sprendimas padarys Šveicarijos ekonomikai, sunku pasakyti, tačiau pranešus šią žinią, frankas iškart pabrango euro atžvilgiu. Šveicarijos eksportuotojai artimoje ateityje susidurs su didesne konkurencija eksportuojant į euro zonos šalis, o dėl lėtėjančių besivystančių šalių ekonomikų augimo tikėtinas visuminis eksporto augimo lėtėjimas reiškiantis galimą stagnaciją Šveicarijoje.
Po ŠNB sprendimo atsieti franką nuo euro, investuotojų dėmesys atsisuko į Daniją, kuri irgi yra susiejusi savo kroną su euru. Visgi tikėtis jog Danija atsilaikys šio susiejimo, trunkančio jau daugiau kaip 3 dešimtmečius (pirma susijimas prie Vokietijos markės nuo 1982-ųjų metų, o tada prie euro) - neverta. Kur kas labiau tikėtinas sprendimas būtų tolimesnis bazinių palūkanų normų mažinimas, kaip atsakas į ŠNB veiksmus ir ECB ketinimą pradėti kiekybini skatinimą.