Vis dėlto jis pastebi ir teigiamų pokyčių. Vienas jų – Klaipėdos suskystintų dujų terminalas. Būtent nuo to ir prasidėjo mūsų pokalbis.
- Graikija – puikus pavyzdys, kaip suskystintų dujų terminalas pakeičia žaidimo su Rusija taisykles. Vien tik sukurdama teorinę galimybę atsivežti dujas jūra Graikija sugrąžino Rusiją prie derybų stalo ir sugebėjo ženkliai sumažinti dujų kainą. Ir tai tik su teorine suskystintų dujų terminalo galimybe.
Taigi šis pavyzdys rodo, kad suskystintų dujų terminalas ženkliai paveikia rinką dar gerokai prieš tai, kai pirmas kubinis metras dujų pradedamas pumpuoti. Tai gerai ir tai mes dabar pamatysime Lietuvoje.
- Bet skalūnų dujų išgavimo projektas Lietuvoje praktiškai žlugo, pasitraukus amerikiečių „Chevron” kompanijai...
- „Chevron” pasitraukimas buvo pralaimėjimas Lietuvai. Skalūnų naftos ir dujų išgavimas yra kontraversiška tema. Bet skirtingai nuo Europos, mes, amerikiečiai, žinome rizikas, žinome, kaip jas suvaldyti ir žinome, kaip pasidalinti nauda.
Ir jūs turite puikią galimybe pasinaudoti mūsų patirtimi, naujausiomis technologijomis bei nekartoti tokių klaidų, kurias mes padarėme.
- Ar manote, kad dar kokia nors JAV kompanija išreikš susidomėjimą skalūnų dujų gavyba Lietuvoje po “Chevron” pasitraukimo?
- Pasakysiu labai tiesiai: Lietuva, kaip ir dauguma kitų šalių regione, turi rimtą problemą – jūs nekonkuruojate su Rusija, jūs konkuruojate su Pensilvanija dėl skalūnų dujų investicijų. Lietuva, Lenkija, Rumunija – visos gali būti įmonės investicijų sąraše, bet įmonei lengviau investuoti namuose – JAV.
Tai reiškia, kad jūsų teisinė bazė turi būti konkurencingai patraukli. Mokesčių sistema turi būti konkurencinga. Tai ir visai nereiškia, kad Amerikos kompanija vogs Lietuvos išteklius, nes toli gražu taip nevyksta Pensilvanijoje.
Būtina suprasti, kad konkurencija dėl investicijų yra labai didelė. Jei jūsų šalis nori išgauti savus išteklius, diversifikuoti savo energetiką ir atsisakyti priklausomybės nuo Rusijos, tuomet pirmas žingsnis turi būti nuosekli, pastovi įstatyminė bazė.
- Ne paskutinį vaidmenį “Chevron” pasitraukimo istorijoje suvaidino ir žiniasklaida...
- Mes įdėmiai stebime Rusijos įtaką Baltijos šalių žiniasklaidai. Žinau, kad yra padaryta daug analizių šiuo klausimu, ypač Latvijoje, bet ir žinoma kitur. Šiuo metu Vašingtone gajus klausimas, kiek įtakos transatlantiniams santykiams turi Rusijos įtakojama Baltijos šalių žiniasklaida. Ir labai neramina, kad atsakymas yra: didelę arba ženklią.
Nekalbu apie atskirus atvejus – vieną televizijos kanalą arba laikraštį. Rusija puikiai naudojasi savo įtaka žiniasklaidai, skirtingai nei JAV. Tai yra didelė problema, kurios sprendimas – sunkus klausimas. Gal sugrįžti prie Šaltojo karo laikų praktikos, kai buvo skiriamas didelis finansavimas Amerikos balsui? Bet vėlgi, dabar didžioji dalis finansavimo išleidžiama biurokratijai Amerikos balse. Todėl kyla klausimas, kiek tai efektyvu.
- Tai tikriausiai ne vienintelis JAV galvos skausmas?
Mes turėjome strategiją – sukurti taikią Europos tvarką. Ši strategija numatė ES, NATO plėtrą, bet ši strategija, deja, nėra tinkama Vidurio ir Rytų Europai. 1989 m. sukurta strategija jau paseno. Krymas buvo lūžio taškas parodęs, kad mums reikia naujos, dabartinį geopolitinį klimatą atitinkančios strategijos.
- Bet tik tapęs prezidentu Barackas Obama turėjo tam tikrą strategiją – taip vadinamą “perkrovimo” politiką santykiuose su Rusija?
- JAV ir Rusijos santykių “perkrovimas” buvo klaida. Ši klaida buvo vedama gerų norų ir iš pradžių atrodė, kad ji gali suveikti. Be to, buvo ir gerų dalykų, kuriuos atnešė “perkrovimas”. Vienas tokių – vėl atnaujinti pokalbiai su rusais. Paskutiniais George’o W. Busho kadencijos metais santykiai buvo labai paaštrėję.
Problema, kad “perkrovimą” Rusija suprato, kaip galimybę gauti labai daug iš mūsų ir kad mes nusileisime jiems Vidurio ir Rytų Europoje. “Perkrovimas” žlugo, nes V.Putinas ciniškai pasižiūrėjo į tai ir užsinorėjo daugiau, nei gali gauti iš “perkrovimo”, bei pasiėmė tai jėga. “Perkrovimas” buvo klaidingas požiūris į Rusiją ir jis visiškai buvo sutriuškintas Kryme bei Rytų Ukrainoje.
- Kas toliau?
- Mes neturime kitos strategijos. Tikriausia ši tema bus diskusijų objektas kitų prezidento rinkimų kampanijos metu.
Aš manau, kad dabar mes sukursime atgrasymo ir sankcijų mechanizmą, bet paliksime atviras duris kalbėtis po to, kai Rusija atstatys status quo Krymo klausimu. Taip pat įgyvendinsime skatinimo iniciatyvas už gerą elgesį.
Bet kol kas nematome nieko panašaus.
- Tai reiškia, kad artimiausiu metu didelių pokyčių neišvysime JAV strategijoje ir užsienio politikoje?
- Kaip ir minėjau, mes neturime jokios strategijos. Mes šokinėjame nuo vienos krizės prie kitos. Nesvarbu, kas laimės prezidento rinkimus po dvejų metų, aš labai norėčiau matyti, kad naujoji administracija sukurs strategiją, kaip suvaldyti krizes Vidurio ir Rytų Europoje. Be šito, mes ir toliau blaškysimės, kaip akla višta.
- Kaip tokios šalys, kaip Lietuva, turėtų elgtis esant tokiam neapibrėžtumui?
- Nebus lengva pafrontės valstybėms ir JAV sąjungininkėms. Lietuva – tai pafrontės sąjungininko apibrėžimas.
Jungtinės Valstijos turi turėti aiškų mechanizmą, kuris užkirstų kelią ir apgintų sąjungininkus nuo Rusijos spaudimo grėsmės. Rusija parodė naują kariavimo technologiją, kurią mes matėme Kryme ir Rytų Ukrainoje ir kuri yra labai veiksminga.
NATO tam nepasiruošusi. NATO pasiruošusi pasenusiam Trečiojo pasaulinio karo stiliaus karui. Mes nepasiruošę scenarijui, kai protestuotojai sustabdo traukinį, vykstantį iš Baltarusijos į Kaliningradą, ir niekas nežino kas vyksta, nes tai ne valstybės inicijuotas incidentas. Mes nepasiruošę Krymo stiliaus provokacijoms rytų Estijoje. Kaip mes į tai atsakytume?
Kita vertus tokia terpė kartu suteikia labai daug vietos naujoms idėjoms ir klausimams. Pavyzdžiui, kodėl Baltijos valstybėse vis dar nėra JAV bazių? Kodėl mes vis dar laikomės susitarimo su Rusija šiuo klausimu, nors kaip matome realybė yra visiškai kitokia?
