Tam kad atsakyti į šį klausimą, jį reikia skaidyti į dvi dalis. Visų pirma yra svarbi trumpalaikė perspektyva, kuri jau dabar liečia mumis kasdieniniame gyvenime ir gali trukti 6 - 12 mėnesių, o antroji – ilgalaikė perspektyva, jei defliacija nebus įveikta ir įsitvirtins ilgesniam laikotarpiui.
Trumpalaikėje perspektyvoje efektą suprasti yra labai paprasta. Kiekvieną savaitę lankydamiesi degalinėje labai aiškiai suprantame, kas yra defliacija. Viena iš svarbiausių išlaidų krepšelyje sudedamų dalių yra kuras ir energija.
Anot „Eurostat“, energijos kainos per gruodį sumažėjo kiek daugiau nei 6 proc., kai lapkritį pigimas sudarė 2,6 proc. Visa tai susiję su dramatiškai, pusiau per metus laiko, kritusios naftos kainos. Sumažėjus energijos kainoms kurui, dujoms ir kitiems energijos šaltiniams, kurie susiję su nafta, mūsų kišenėse lieka papildomų pinigų, kurie buvo išleidžiami anksčiau. Trumpu periodu tai prilygsta padidėjusiam žmonių norui kažką papildomai įsigyti, kai atsirado tam galimybės. Tai gerina vartotojų nuotaiką – kitaip sakant, jaučiam kad gyvenam geriau.
Dėka pigusios naftos mes galime sau leisti daugiau ir greičiausiai tai dauguma darys – didins vartojimą. Tai bus teigiama įtaka ekonomikoms ir skaičiuojama, kad toks vartotojų elgesys šiais metais ekonomikas gali paskatinti kilti papildomus 0,8 – 1,5 proc.
Ilgainiui kuro kainų mažėjimas leis piginti ir kitas prekes, nes mažėja energijos sąnaudų kaštų dalis. Tai reiškia, kad ir kitos prekės dėl sumažėjusios savikainos ir veikiant konkurencijai pradeda pigti. Vartotojai, kurie didino savo išlaidavimą ilgainiui pradės suvokti, kad po mėnesio kito brangesnės prekės gali kainuoti pigiau. Tai supratus daugumai vartotojų įpročiai gali keistis ir iš didesnio vartojimo pereiti į didesnį taupymą.
Pradėjus daugiau taupyti ir nukeliant didesnius pirkinius ateičiai prasideda ilgalaikės defliacijos poveikiai. Skirtingai nuo teigiamų trumpalaikių, ilgalaikiai efektai jau darosi pavojingi. Pinigų vertei didėjant žmogus nenori jų atsikratyti, nes po kiek laiko už tuos pačius pinigus gali nupirkti daugiau arba geresnės kokybės prekę.
Paimkime pavyzdį su nekilnojamu turtu, kas Lietuvoje laikoma itin didele vertybe ir net statuso ženklu. Jei manau, kad po pusmečio esant defliacijai aš galėsiu nupirkti namą pigiau, tai jo tikrai nepirksiu dabar. Tada statybininkas, kuris jį pastatė ir laukia pirkėjo papuola į žabangas, nes jis neparduoda būsto dabar ir turi laukti, taip patirdamas papildomus kaštus ir negaudamas pinigų.
Galiausiai statybininkas gali parduoti būstą pigiau dabar arba laukti. Tiek vienu tiek kitu atveju jo pelnas mažėja, nes reikia išlaikyti darbuotojus, mokėti paskolos palūkanas. Pagaliau skolintis, nes negavus pajamų, neturi kapitalo kitam objektui vystyti. Jei toks procesas išsitempia laike, nekilnojamo turto kūrėjui nelieka kito, kaip atleisti darbuotojus. Atleidus darbuotojus pastarieji negauna pajamų ir dar labiau sumažina savo vartojimą. Tada įsisuka defliacijos neigiama spiralė – vartotojai taupo, nes pinigų vertė auga, verslininkai negauna pajamų. Verslo pelnas mažėja ir prasidėjus nuostoliams yra atleidžiami darbuotojai, kurie yra tie patys vartotojai. Vartotojų nuotaikos dar labiau pablogėja ir jie dar mažiau vartoja daugiau taupydami, ir vėl viskas iš naujo spirale žemyn.
Taigi paskelbta defliacija yra gera žinia trumpu periodu, nes pingant prekėms mes galėsime sau leisti daugiau, tačiau jei tai užsitęs susidursime su problemomis. Būtent jas Europos centrinis bankas ir ketina spręsti naujomis paramos programomis, kurios susijusios su pinigų masės didinimu.
Defliacija nenaudinga ekonominiu požiūriu, tad ja reikia džiaugtis dabar bet stebėti ir baimintis, kad ji neužsitęstų. ECB veiksmai gali būti raktas, nes padidinus pinigų masę, jų vertė pradeda mažėti ir vartotojai nori greičiau įsigyti prekių. Lietuvai būnant euro zonos dalimi šis procesas itin aktualus, nes mūsų pagrindiniai prekybos partneriai taip pat yra euro zonos nariai.