Pagalvoju, jog pokalbis su žmogumi, turinčiu ilgametę profesinę patirtį ir nuoširdžiai besidominčiu skurdo problema, gali atstoti dešimtis knygų ar akademinių straipsnių. Kalbėjome apie skurdo problematiką, socialinę politiką Lietuvoje ir už jos ribų, apie vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų pastangas mažinti skurdą, skurde gyvenančių žmonių atstovavimą ir apie tai, kas „pakiša koją“.
Skirma Anna Kondratas užėmė aukštas pareigas JAV vyriausybėje ir dirbo Prezidento Valdo Adamkaus ir Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus socialinės politikos patarėja, taip pat ėjo socialinės apsaugos ir darbo viceministrės pareigas. Kaip valdybos narė ji taip pat dalyvavo įvairių nepelno siekiančių organizacijų veikloje, sprendžiant socialinės politikos tyrimų, skurdo mažinimo iniciatyvų, bendruomenių plėtros ir kitus socio-ekonominius klausimus. Šiuo metu Skirma Anna Kondratas yra Lietuvos Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos pirmininkė ir viena iš organizacijos „Community Action Lithuania“ steigėjų ir valdybos prezidentė, Vaikų paramos centro Vilniuje valdybos narė.
- Papasakokite, nuo ko prasidėjo Jūsų veikla skurdo mažinimo srityje Lietuvoje?
- Pradėsiu nuo nedidelės įžangos. 1995 m. pasaulio lyderiai pasirašė Kopenhagos deklaraciją, kuria kiekviena šalis įsipareigojo kovoti prieš skurdą. Mūsų tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas taip pat ją pasirašė, tačiau niekas Lietuvoje to nepastebėjo ir šioje srityje nieko nebuvo padaryta. Išrinkus prezidentą Valdą Adamkų, jo vidaus reikalų patarėjai suprato prisiimtų įsipareigojimų svarbą, tad buvo suformuotas Socialinis komitetas, o aš buvau pakviesta atstovauti jame Prezidentūrą.
Bandėme nuo pat pradžių veikti kitaip: socialinis komitetas buvo suformuotas iš aštuonių ministrų, nes darbas skurdo mažinimo srityje reikalauja bendradarbiavimo daugelyje sričių: švietimo, žemės ūkio, sveikatos, socialinių paslaugų ir kt. Taip pat pakvietėme prisijungti mokslininkus ir kelių nevyriausybinių organizacijų atstovus. Pirmosios skurdo mažinimo strategijos Lietuvoje rengimo darbas buvo finansuojamas ir remiamas JT Plėtros programos. Ši strategija buvo patvirtinta konservatorių vyriausybės, o ją pakeitusi socialdemokratų vyriausybė šią strategiją įtraukė į savo programą ir paruošė ketverių metų veiklos planą jai įgyvendinti.
Netrukus, deja, tapo aišku, jog papildomų pinigų strategijos įgyvendinimui niekas nenorėjo skirti. Ministerijos paprasčiausiai peržiūrėjo savo programas ir nurodė kaip viena ar kita jų vykdoma veikla jau ir taip prisideda prie vieno ar kito tikslo įgyvendinimo. Veiklų tarpusavio koordinavimas nebuvo vykdomas. Programos įgyvendinimas turėjo vykti nuo 2001 iki 2004 metų, tačiau iš esmės per šiuos metus niekas nepasikeitė. Išskyrus nebent tai, kad skurdo problema susilaukė daugiau dėmesio ir pirmą kartą Lietuvoje tapo politiniu klausimu.
- Matyt, dėl finansavimo, supratimo ir bendradarbiavimo stokos skurdo mažinimo srityje buvo ir tebėra daugybė iššūkių?
- Taip. Aš atsimenu vieną labai juokingą susitikimą. Aš, kaip prezidento patarėja, kartu su JT Plėtros programos direktore (JT Plėtros programa tuo metu finansavo daugybę skurdo mažinimo iniciatyvų) bandėme įtikinti skirtingas ministerijas, jog skurdo mažinimas yra taip pat ir jų atsakomybė. Taigi, nuėjome į žemės ūkio ministeriją ir buvome tiesiog priblokštos. Jie mums tiesiai šviesiai pasakė, jog skurdas – ne jų problema. Buvo tiesiog neįtikėtina – tai sugebėjo pasakyti žmogus, atsakingas už kaimo politiką, kai Lietuvos kaimuose gyvena daugybė skurstančių žmonių. Manau, jog nuo tų laikų mes nuėjome ilgą kelią, ministerijos daug geriau suvokia savo atsakomybių ribas. Šiuo metu žemės ūkio ministerija kuruoja programą „Leader“, kitas iniciatyvas. Bet vis dėl to, kalbant ne tik su Žemės ūkio bet ir su kitų ministerijų įvairiais atstovais matai, kad yra labai mažai supratimo apie skurdo problemą ir kodėl jie turėtų ja rūpintis.
-Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas vienija apie 50 nevyriausybinių organizacijų. Kaip kilo mintis Lietuvoje įsteigti šį tinklą? Koks jo vaidmuo? Kaip vyksta bendradarbiavimas tarp organizacijų?
- 2005 m. Europos skurdo mažinimo tinklas organizavo susitikimą Rygoje, skatindamas tris Baltijos šalis suformuoti nacionalinius skurdo mažinimo tinklus. Martinas Žaltauskas, kuris, kaip ir šiuo metu, tuomet vadovavo NVO Informacijos ir paramos centrui Lietuvoje, buvo kertinis asmuo sutelkęs palaikymą šiai idėjai. Jis ir jo kolegos apvažiavo visą Lietuvą, susitiko su socialinę pagalbą teikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, besiaiškindami ar toks tinklas būtų aktualus. 2006 m. Seime buvo sukviestas susitikimas, kuriame susirinko apie tris šimtus žmonių iš visos Lietuvos – tai bylojo apie aukštą susidomėjimo lygį. Susirinkusieji buvo skurdo mažinimui labai pasišventę žmonės. Tai buvo jaudinantis momentas, nes jaučiau, jog pagaliau šioje srityje pradedama veikti. Tą patį rudenį buvo įsteigtas nacionalinis tinklas, kuris iš karto buvo priimtas į Europos skurdo mažinimo tinklo sudėtį.
Mūsų Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas neturėjo jokio finansavimo. Absoliučiai jokio. Jei tinklas nėra finansuojamas vyriausybės ar kokio nors fondo, jis dažniausiai būna išlaikomas narių įnašais. Bet mes jautėme, jog negalime savo narių prašyti mokėti narystės mokesčių, kadangi daugelis jų patys vos sudurdavo galą su galu, tačiau vis tiek iš paskutiniųjų stengėsi padėti skurstantiems ir dažnas dirbo savanoriškais pagrindais. Taigi, finansavimo trūkumas buvo rimta kliūtis sutelktam veikimui. Kita problema buvo ta, jog mūsų nariai buvo išsiskaidę po visa Lietuvą, o tai apsunkino komunikaciją ir bendrų veiksmų koordinavimą bei įgyvendinimą.
Kai tam nėra jokio finansavimo ir jokio personalo yra ypač sunku vykdyti advokacijos (angl. advocacy) veiklą – atstovauti skurstančiųjų interesams. Daugelis organizacijų, dirbančių su nepritekliuje gyvenančiais žmonėmis, žino kuri vyriausybės vykdoma politika ar įstatymai neveikia ir nėra tinkami, tačiau nežino kaip tai keisti. Juk dirbantys organizacijose nėra teisės ekspertai. Be to, kiekviena pavienė organizacija atskirai dažnai neturi laiko ar išteklių užsiimti advokacija. Štai, tik praėjusiais metais gavome mūsų tinklą sustiprinusį projektą iš Norvegijos ir EEA fondo. Galėjome nukeliauti į regionus su mokymais mūsų nariams apie skurdą, advokaciją, lėšų pritraukimą ir sutelktą bendrą darbą. Stengėmės paskatinti organizacijas, dirbančias su skurde gyvenančiais asmenimis, siūlyti rekomendacijas politikos pokyčiams.
- Ar jūsų pastangos skatinant aktyvesnį skurstančiųjų interesų atstovavimą Lietuvoje atnešė rezultatų?
- Viena iš problemų, kurią mūsų tinklo nariai išsakė seminarų metu – skurstantys skolininkai. Pavyzdžiui, vienišos mamos su vaikais, kurios negalėjo apmokėti komunalinių išlaidų sąskaitų arba buvę kaliniai, grįžtantys iš įkalinimo įstaigų su skolomis ir labai menkomis darbo perspektyvomis. Esama palūkanų skaičiavimo tvarka bei papildomi antstolių mokesčiai reiškia, jog net labai mažos skolos labai greitai pavirsta astronominėmis sumomis, kurias skurde gyvenantys asmenys vargu ar kada nors galės padengti. 40 litų skola gali nesunkiai pavirsti 1000 litų skola per vos kelerius metus. Tokia tvarka, viena vertus, veikia prieš skurstančiuosius, kita vertus, neišpildo ir kreditorių lūkesčių, kadangi skolos grąžinamos labai lėtai, jeigu apskritai jos būna grąžinamos.
Mėgindami išspręsti minėtą problemą, kartu su mūsų tinklo nariais, dirbančiais su skurstančiomis mamomis ir buvusiais kaliniais, surengėme darbo grupę. Aptarėme taisytinus įstatymų trūkumus ir neatitikimus. Parašėme laišką atsakingoms institucijoms. Ir… gavome keturių lapų raštą, su nuorodomis į įvairius teisinių aktų straipsnius ir konstatavimu, kad viskas yra gerai taip, kaip yra. Pradiniame etape tokia reakcija yra labiausiai tikėtina, tad ji neturėtų stebinti. Tereikia nesustojant eiti toliau – nuolatos rodyti problemą, siūlyti sprendimus, akcentuoti problemos sprendimo svarbą, užsiimti lobizmu. Būtent tai ir ketiname toliau daryti.
Taip pat imamės ir kitų problemų, pavyzdžiui, neadekvačios socialinės paramos vienišiems skurde gyvenantiems asmenims ir vienišiems pensininkams. Tačiau pastarųjų problemų sprendimas yra labai komplikuotas. Problemos kyla iš netobulų įstatymų – deja, kartais įstatymai kuriami žmonių, neturinčių visuminio matymo ir neišmanančių kaip žmonės iš tikrųjų gyvena. Įstatymai atrodo teisingi tik popieriuje, bet praktikoje jie neveikia ir todėl turėtų būti taisomi. Tokia ir bus mūsų veikla ateinančiais metais.
- Įsivaizduoju, jog tikrai nėra paprasta siekti pokyčių tokioje sudėtingoje srityje kaip skurdo mažinimas. Visgi gal turite sėkmės istorijų, kuriomis gali pasidžiaugti Lietuvos skurdo mažinimo tinklas?
- Atsakymas priklauso nuo to, ką vadinsime sėkme. Jei sėkme vadinsime skurdo mastų mažinimą, tuomet rezultatų – nulis. Tačiau reikia turėti mintyje tai, kad nuo 2006 metų iki dabar finansavimą, iš esmės, turėjome tik vienerius metus. 2010-taisiais – Europos metais prieš skurdą – Socialinės apsaugos ministerija skyrė mums iš Briuselio gautą finansavimą skurdo problemos viešinimui.
Vietiniu lygiu yra daugybė pavyzdžių kaip mūsų tinklo nariai padėjo žmonėms išeiti iš skurdo. Bet didžiosios politikos ar nacionaliniu lygiu negalime pasigirti rezultatais. Iš esmės, nevyriausybinės organizacijos pačios savaime negali sumažinti skurdo. Tai – vyriausybių uždavinys, būtent jos, bendradarbiaudamos su privačiu sektoriumi ir NVO, turėtų mažinti skurdą. Tikimės, jog mes galime motyvuoti, padėti ir mokyti – būti ta rakštimi, kuri neleistų užmigti. Juk gera advokacija skurdo mažinimo srityje užsiimančios organizacijos visuomet būna rakštimi. Ne veltui sakoma, jog pirmiausia tepalas skiriamas girgždantiems ratams. Taigi reikia kelti triukšmą, nes kitaip žmonės nemato problemų. Paprasčiausiai jų nepastebi. Būtent čia mes ir matome savo vaidmenį: išryškinti konkrečias problemas ir pasiūlyti konkrečius sprendimus, galinčius inspiruoti teigiamą pokytį.
- Kokius matote pagrindinius iššūkius nevyriausybinių organizacijų dalyvavimui skurdo mažinimo politikoje Lietuvoje?
- Pilietinė visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos turėtų būti įgalintos, o tam reikalingas finansavimas. Pirmuosius dešimt atkurtos nepriklausomybės metų reikalai nevyriausybinėms organizacijoms Lietuvoje klostėsi labai gerai, nes šis sektorius buvo gausiai finansuojamas tarptautinių organizacijų. Todėl nevyriausybinis sektorius taip gerai startavo. Bet vėliau kilo finansinė krizė ir įsivyravo požiūris, jog Lietuva jau yra pajėgi pati išlaikyti savo nevyriausybines organizacijas. Todėl beveik visos tarptautinės organizacijos, kurios padėdavo NVO, pasitraukė iš šalies. Liko nedaug kas – nežymus Europinis ir nacionalinis finansavimas projektams atskiroms skurdo mažinimo veiklos sritims. Daugiausia – tiesioginių paslaugų teikimui.
Kai kurios organizacijos sėkmingai adaptavosi, telkdamos lėšas tiesioginei pagalbai skurstantiems iš privačių šaltinių. Bet daugelis veiklos sričių, būtinų aktyviai pilietinei visuomenei Lietuvoje palaikyti, merdi. Pavyzdžiui, yra neįmanoma pritraukti lėšų skurstančiųjų interesų atstovavimui, nevyriausybinių organizacijų efektyvesniam įsitraukimui į socialinės politikos sprendimus. Kaip kontrastas, Amerikoje lėšų rinkimas advokacijai yra santykinai paprastas dalykas, visi žino kas tai yra ir kodėl tai reikalinga, siekiant užtikrinti veiksmingą demokratiją. Toks supratimas čia taip pat turi būti ugdomas.
- Kas, anot Jūsų, yra tie kertiniai akmenys, galintys užtikrinti stabilų progresą skurdo mažinimo srityje?
- Žinau, kas veiktų, nes mačiau geras programas, duodančias gerus rezultatus įvairiose šalyse. Pirmiausia, reikėtų užtikrinti glaudų tarpusavio bendradarbiavimą vyriausybiniame lygmenyje. Reiktų siekti bendrų tikslų ir skurdo problemos suvokimo vietiniame ir nacionaliniame lygmenyje. Bet pasikartosiu, yra labai sunku užtikrinti glaudų vyriausybės ir skirtingų įstaigų tarpusavio bendradarbiavimą, jei nėra žmogaus su atitinkamais įgaliojimais, kuris asmeniškai užtikrintų, jog toks bendradarbiavimas veiktų. Bendradarbiavimo tarp ministrų užtikrinimas turėtų būti ministro pirmininko prioritetu. Tik sutelktų pastangų ir lyderystės dėka galima pasiekti sėkmingo skirtingų institucijų bendradarbiavimo. Taigi, reikia ugdyti mūsų nacionalinius lyderius, kad žmonės, užimantys galios pozicijas, priimtų kaip savo pareigą tinkamo dėmesio užtikrinimą skurdo problemai.
Ir galiausiai, reikia pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų. Jei kalbame apie lobizmą ir advokaciją, kol kas tai yra silpnoji Lietuvos vieta, palyginus su, pavyzdžiui, JAV. Amerikoje yra daugybė labai gerai finansuojamų organizacijų, kurios užsiima išskirtinai skurstančių žmonių atstovavimu. Jeigu mūsų pilietinė visuomenė galės tapti tokiu partneriu, galima bus sėkmingai įgyvendinti skurdo mažinimo programas ir pasiekti gerų rezultatų.
