„Jaučiuosi keistai viešėdamas jūsų šalyje ir jums duodamas patarimus, nes jūs šiose srityje esate didesniais ekspertais, tad jauskitės laisvai juos ignoruodami, - kalbėjo E. Lucasas. - Tačiau, manau, kad pirmasis yra nepanikuokite, Rusija nori, kad jūs panikuotume. Paprastai, kai žmonės panikuoja jie priima blogus sprendimus arba nepriima jokių.“
Kitaip tariant, anot E. Lucaso, verslininkai jaučia psichologinę įtampą ir žmonės ima abejoti savo galimybėmis: mano, kad turimos armijos – per mažos, politikai – korumpuoti, neaišku, ar Vakarų partneriai ateis į pagalbą ištikus bėdai ir kokia tikimybė puolimą atlaikyti. Galiausiai imama ruošti asmeninė atsitraukimo strategija.
„Rusija nori, kad taip galvotume, tad geriau taip negalvokime, taigi – nepanikuokite. Tačiau, žinoma, ruošis reikia. Ir planai naudos turi tik tada, jei planuojama su sąlyga „kada“, o ne su sąlyga „jeigu“. Taigi, reikia turėti realistinį ir puikiai resursais pagrįstą planą“, - vardija E. Lucasas.
Pasak jo, verta galimam Rusijos elgesiui pasiruošti iš anksto ir tai daryti valstybiniu mastu.
„Vagiui atidarytos durys kelia didžiausią pagundą, o Rusijai gundančiai atrodo nedidelė kaimyninė šalis, kuri atrodo šiek tiek abejojanti ir sutrikusi, kaip save gins“, - kalbėjo E. Lucasas.
Įspėja apie provokacijas
„Net neaišku, ar tai buvo Rusijos provokacija, nes traukiniai iš tiesų genda, bet panašu, kad nerimą kelia ne faktas, kad toks įvykis buvo, o tai, kad jis sukėlė nerimą. Tokiems atvejams turi būti paruošti išankstiniai veiksmų planai, kas turėtų vykti tranzitiniam traukiniui sugedus, tarkime, 18 procedūrų“, - siūlė E. Lucasas.
Šios procedūros turėtų numatyti ne tik tai, kaip elgiamasi su traukiniu, bet ir tai, kaip yra informuojama Lietuvos visuomenė ir partneriai.
„Tada Rusijai bus kur kas sunkiau jus nestebinti, žinoma, tai nereiškia, kad jie negalės daryti šlykščių dalykų. Antras svarbus dalykas – paruošti vieningą atsaką. Dažnai tai labai sudėtinga padaryti vadovaujantis vakarietišku teisės viršenybės principu, nes tarp skirtingų mūsų visuomenių dalių yra pastatyta labai gera Kinų siena: yra aišku, kas yra valstybės paslaptys, ir ką žino žurnalistai, bet neatskleidžia“, - vardijo E. Lucasas.
Pasak jo, atskirta ir daugiau gyvenimo sričių, t. y. verslo bendruomenė, teisingumo sistema, finansų priežiūros tarnybos, policija ir t.t. Tačiau E. Lucasas mano, kad esant tokiam dideliam konfliktui kaip dabar tarp Vakarų ir Rusijos, įvairių institucijų ir įtakos grupių jėgos turi būti suvienijamos.
„Kai nagrinėjau Annos Chapman, neraminančiai sėkmingos Rusijos šnipės Jungtinėje Karalystėje atvejį, radau pavyzdį išryškinantį problemą. Ji įsteigė priedanga tapusią bendrovę „Southern Union“, kurią naudojo, įtariu, korumpuotų jos tėvo draugų pinigams išplauti. Žinoma, kad jos tėvas ėjo atsakingas pareigas Rusijos saugume. Tai yra klasikinis pinigų plovimo, korupcijos, žvalgybos, sistemos išnaudojimo pavyzdys, o jam buvo panaudota britų elektriko tapatybė“, - pasakojo E. Lucasas.
Jis vardija, kad kai A. Chapman buvo sulaikyta JAV, Jungtinės Karalystės saugumo tarnybos MI5 agentai pasibeldė į jo duris ir paklausė, kada jis paskutinį kartą buvo Rusijoje.
„Tačiau jo tapatybė buvo pavogta, jis tebuvo elektrikas ir galiausiai jis tai įrodė. Tačiau jo vardas taip ir liko bendrovės dokumentuose, o juose rašoma, kad jam buvo paskolintos didelės sumos pinigų iš A. Chapman bendrovės „Southern Union“. Kai paskutinį kartą tikrinau, bendrovė net nebuvo išregistruota“, - dėstė E. Lucasas.
Jis pasakojo, kad kreipėsi į Jungtinės Karalystės bendrovių registrą ir jiems pranešė, kad ši bendrovė buvo įkurta šnipinėjimu kaltinamos Rusijos pilietės, tačiau ji registre vis dar egzistuoja kaip veikianti bendrovė, tuo labiau – jos dokumentuose yra niekuo dėto žmogaus pavardė.
Tačiau registro atstovų argumentai nepašalinti bendrovės ar minėto žmogaus tapatybės buvo sunkiai paveikiami, anot E. Lucaso, jam paaiškinta, kad norint atlikti pakeitimus, reikia papildomo tyrimo. Policijai reikėjo išsiaiškinti, ar nėra daugiau žmonių su tokia pavarde, o saugumo tarnyba nurodė, kad neturi pakankamai resursų nagrinėti jau išspręstoms byloms, be to, jie nedirba su galimais sukčiavimo atvejais, o tik su nusikaltimais šalies saugumui.
„Taigi, šis atvejis įkrito į vieną iš sistemos plyšių ir tapo „niekieno reikalu“. Kai jūs turite reikalų su Rusijos hibridinio karo ataka, viskas yra visų reikalas. Jeigu nedirbsite kartu, įstrigsite kiekvienas po vieną. Todėl yra reikalingas jungtinis atsakas, o tai reiškia ir neformalų, žmogišką bendradarbiavimą, kuris yra pakankamai sudėtingas ir kartais reikalauja taisyklių ar net įstatymo pakeitimo“, - teigė E. Lucasas.
Pasak jo, tai svarbu žinoti ir verslo bendruomenei: jei pastebimi procesai, kurie yra žalingi, nesvarbu, kad ar konkrečiai verslui, ar valstybei, verta imtis veiksmų ir užkirsti jiems kelią.
Siūlo susirasti daugiau draugų
„Jeigu mes norime, kad mums pasisektų, turime padėti Ukrainai tapti sėkmės istorija, o tai – 20 metų projektas, - kalbėjo E. Lucasas. - Tačiau kiekvienas žmogus jau dabar gali padėti žmogui Ukrainoje, pavyzdžiui, per universitetus.“
Jis mano, kad verta prisiminti, kad nesutarimas yra ne su slavų žmonėmis, t. y., rusais ar ukrainiečiais, o su režimu, tad jei galima teisėtai bendradarbiauti su rusais, kurie nori sąžiningai dirbti – tai reikia ir daryti.
„Aš kalbėjau apie tai su latviais ir sulaukiau ne tokio atsakymo, kurio tikėjausi, jie sakė, kad ir taip turi pakankamai rusų“, - kalbėjo E. Lucasas.
Jis taip pat sako, kad girdėjęs vilčių, jog bus atgaivintas pelningas Latvijos bankų verslas priimti užsienio gyventojų indėlius, tačiau apžvalgininkas įsitikinęs – tai yra netinkamas pasirinkimas.
„Nereikia norėti atverti savo šalį purviniems pinigams, bet sąžiningi rusai turėtų būti laukiami“, - mano E. Lucasas.
Jis vardijo, kad reikia priimti studijuoti norinčius studentus ar mokslininkus iš Rusijos, kurie Europos šalyse galėtų netrukdomai ir necenzūruojamai atlikti juos dominančius tyrimus, rengti mokslo darbus.
„Manau, Rusija nori, kad Baltijos šalys būtų siejamos su šiais žodžiais: nesėkmingos, neturinčios draugų ir fašistinės. Ši žinia nuolat kartojama, neva Baltijos šalys – nesėkmės istorijos, susiduria su milžiniška emigracija, kai žmonės balsuoja kojomis. Be to, aiškinama, kad niekas nepradės karo, dėl, pavyzdžiui, Adutiškio. Galiausiai yra istorinis aspektas: Baltijos šalys įvardijamos kaip Holokausto vykdytojos ir kovotojos nacių pusėje karo metais. Šios žinios nuolat šmėžuoja Rusijos propagandoje“, - vardijo E. Lucasas.
Todėl Lietuva turėtų tai turėti omenyje ir siųsti kur kas geresnes žinias ir žymiai aiškiau, pavyzdžiui, kad Baltijos šalys yra sėkmės istorijos.
„Žinau, kad šito patarimo lietuviai nekenčia, bet pasakysiu tik vieną kartą ir pažadu daugiau nekartoti: pasistenkite pasimokyti iš Estijos. Estams puikiai sekasi siųsti jiems naudingas žinias ir organizuoti savo šalies viešųjų ryšių kampaniją“, - mano E. Lucasas.
Jis vardijo tokius su Estija siejamus sprendimus kaip e-valdžia ir aplinkosaugos valymo iniciatyva „Let's do it“ (liet. „Darom“).
„Pagrindinis skirtumas tarp mūsų ir Rusijos sistemų yra ne institucijos, ne teisės sistema, kaip saugoma nuosavybė, darbo santykiai ir laikomasi sutarčių, ne valstybės dalis ar forma šalies ekonomikoje, ne politikams suteikta valdžia, - kalbėjo E. Lucasas. - Moralinės mūsų visuomenės savybės yra pagrindas, kodėl mums sekasi geriau. Tai yra padorumas, tolerancija, kilnumas, sąžiningumas, teisingumas ir atvirumas. Verslo tikslas nėra gauti kuo daugiau pinigų nepatekus į kalėjimą.“
