Tačiau net ir sukirtus kalėdines antis, mokesčių reformos problema niekur nedingo. Ji – vienas iš pagrindinių dabartinės valdžios „arkliukų“, kiek galima pasikliauti jos nuoširdumu. Visos trys valdančiosios partijos 2012 m. rinkimus laimėjo mokesčių reformos pažadais:
1) „Tobulinsime mokesčių sistemą... subalansuosime darbo ir kapitalo apmokestinimą“ (Darbo partija);
2) „Subalansuosime darbo ir kapitalo mokesčius... . Įvesime progresyvių mokesčių sistemą“ (Tvarka ir teisingumas);
3) „Mes turime:... taisyti konservatorių ir liberalų „naktinės“ mokesčių reformos klaidas. Įvesti progresinius mokesčius“(Socialdemokratų partija). O savo partijos programoje socialdemokratai tvirtina, kad „mokesčių našta tarp visuomenės sluoksnių yra pasiskirsčiusi labai netolygiai. Lietuvoje daugiausia mokesčių sumoka tik iš darbo užmokesčio gyvenantys žmonės“.
Net Vyriausybės 2012–2016 m. programoje teigiama, kad mokesčių sistemos pertvarkos esmė yra „tolygesnis mokestinės naštos pasiskirstymas tarp darbo ir kapitalo, didesnis pajamų ir turto apmokestinimo progresyvumas.“ Toliau – neatidėliotini vyriausybės veiklos prioritetai: „Kompleksinė mokesčių sistemos peržiūra, pasirengiant atlikti jos pertvarką....“ „Didinsime pajamų ir turto apmokestinimo progresyvumą, atliksime kompleksinę darbo jėgos apmokestinimo pajamų ir socialinio draudimo mokesčiais peržiūrą.“
Dar daugiau, mokesčių reforma siejama su ir Sodros reforma: “įvertinsime galimybę bazinę senatvės pensijos dalį mokėti iš valstybės biudžeto“. Čia ne tik Vyriausybės programa – vienas iš „neatidėliotinų vyriausybės veiklos prioritetų“.
Ką reiškia „atidėliotini“ prioritetai, kai jau pusė kadencijos praėjo, o apie mokesčių reformą nenorima net girdėti, „neatidėliotinas“ ketinimas dėl bazinės pensijos patvirtintas dar ankstesnio Seimo nutarimu, o sprendimų vis nėra?
Mokesčių reformos aktualumą nuolat primena viešai kalbantys ekonomistai, TVF, Europos Komisija.
Dar 2013 m. pradžioje įsimintinoji mokesčių reformos grupė bandė spręsti darbo apmokestinimo didžiulėmis socialinio draudimo įmokomis problemą. Buvo pasiūlytas labai radikalus būdas – visą įmoką įtraukti į sutartinį darbo užmokestį, o šį direktyviniu būdu kilstelėti tiek, kad nei į rankas gaunamos algos, nei darbdavių išlaidos, nei Sodros įplaukos nepasikeistų. Tuomet politikams tokia revoliucija pasirodė nepriimtina ir taip daug žadėjusios grupės pasiūlymai tebedūla.
Šiais metais ekspertų vardu teikiame politikams nuosaikesnį kelią. Bent dalį įmokos Sodrai, apie trečdalį dabartinių darbdavio įmokų Sodrai, pradžiai pervadinti Socialiniu mokesčiu ir nukreipti jį į valstybės biudžetą, iš kurio būtų finansuojama bazinė pensija. Iš karto tai neturėtų jokių pasekmių viešiesiems finansams, bet atvertų kelią reformai – partijų, ekspertų ir interesų grupių sutariamam darbo apmokestinimo mažinimui. Į valstybės biudžetą mokamas darbdavių Socialinis mokestis galėtų būti kasmet mažinamas, o bazinei pensijai finansuoti valstybės biudžetui, mainais, žinoma, reikia mokesčių papildomų pajamų. Kokių mokesčių? Įvairių, tipiškai mokamų valstybei, bet ne socialiniam draudimui. Lietuvoje, ne klausantis vaitojimo, bet žiūrint į statistiką, yra didžiulės erdvės santykinai dideles darbdavio įmokas Sodrai pakeisti valstybės pajamomis iš kitų mokesčių (žr. pav.).
Lietuvos vieta ES 28 sąraše pagal įvairių mokesčių pajamų dalį BVP (2012m., proc.)
Šaltinis: Taxation trends in the European Union. 2014. http://ec.europa.eu/taxation_customs/resources/documents/taxation/gen_info/economic_analysis/tax_structures/2014/report.pdf
Siūlomos reformos komplekte dera ir jau pabodęs įmokų Sodrai lubų klausimas. Tereikia nuo didelių algų viršutinės dalies nebeimti įmokų į Sodrą, bet, nenorint prarasti ir taip skurdžias valstybės pajamas, tai viršutinei pajamų daliai taikyti šiek tiek padidintą gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Būtų laimėtos bent dvi pergalės. Pirma, išplėsta mokesčių bazė, nes GPM skaičiuojamas nuo visų, o įmokos Sodrai - tik nuo darbo pajamų. Antra, Sodra būtų išlaisvinta nuo nepagrįsto pajamų perskirstymo, taptų patrauklesnė ir finansiškai tvirtesnė. Pagaliau ir mokesčių progresyvumas taptų „kaip normaliose“ šalyse - ne per draudimą, bet per pajamų mokestį.
Kodėl svarbu darbo užmokestį bent šiek tiek atlaisvinti nuo įmokų Sodrai? Todėl, kad didelė mokesčio našta sukelia dvi problemas – darbdaviui brangu didinti algas, o darbuotojams per pigu savo darbą parduoti. Todėl turime ir didžiulę darbingų, bet nedirbančių žmonių dalį, ir mažiausias algas, lyginant su šalimis, prieš kurias net pirmaujam ekonomine pažanga - Lietuvoje -541, Estijoje- 841, Latvijoje-566, Lenkijoje 764 eurų (kai giriamės, kad pas mus algos pagaliau pradėjo augti, nepamirškim, kad net 5 proc. lietuviškos algos augimas tėra 30 eurų, kai tik 2 proc. vokiškos – 60 eurų).
Kadangi remiamės daugiausia darbo mokesčiais algoms jas išmokant (Sodros įmoka ir GPM) bei išleidžiant (vartojimo mokesčiai), nuo tų vargingų algų valstybė surenka vargingas pajamas. Ir tai yra chroniška jau ne tik mokesčių politikos, bet visos visuomenės raidos problema. Per narystės ES dešimtmetį Lietuvos ekonomikai išaugus nuo 50 proc. ES vidurkio iki 73, valstybės pajamų iš mokesčių dalis net sumažėjo. Nors yra gerai žinomas dėsningumas – kuo šalis turtingesnė, tuo santykinai mažesnė nacionalinių pajamų dalis tenka privačiam vartojimui ir didesnė – viešam per socialinius fondus ir valstybės biudžetą. Kitaip atsiliekama nuo socialinės ir technologinės pažangos. Lietuvoje socialinės investicijos jau grėsmingai atsilieka – menka parama šeimai ir ikimokyklinis vaikų ugdymas, sveikatos apsaugą finansuojam dukart, nedarbo draudimą – triskart, pensijas – trečdaliu mažiau nei ES vidurkis, skaičiuojant santykiniu - išlaidų nuo BVP - dydžiu.
Aukščiau išvardinti politinių partijų programiniai teiginiai buvo viltingi, nes atrodė, kad Lietuvos politika pagaliau pasisuks nuo ekonominio modelio, kuris remiasi mažomis algomis, rizikingu socialiniu gyvenimu ir užsienio investicijų viliojimu bet kokia kaina. Paprastai argumentuojama, kad su užsienio investicijomis ateina žinios ir technologijos. Nutylima, kad tos investicijos reiškia nacionalinių pajamų išvežimą, nes niekas nieko veltui nekaso. Nutylima, kad investicijos viliojamos vietinių darbuotojų skurdo sąskaita. Pagaliau nutylima svarbiausia tiesa, kad žinios ir technologijos ateina ne per finansinį kapitalą, o per žmones. Žmones, kurie uždirba tiek, jog turi galimybes ir mato prasmę mokytis. Ar lietuviška svajonė, kad čia dirbtų skurdžiausių šalių emigrantai turtingiausių šalių investuotojams? Ar sunku numanyti, kad tokiu atveju ir sukurta vertė atiteks ne Lietuvai? Ar vis tik lietuviška svajonė – pakankamai uždirbantys, kad galėtų galvas pakelti inovacijoms ir ne tik užsienio investicijoms žmonės bei jų ugdymui, mokymuisi ir saugumui nuo ateities neapibrėžtumo palanki darbo, socialinė ir fiskalinė politikos? Į tokią politiką pasisukusi valdžia taptu pagaliau sava ir tokios valdžios mokesčiais vieni kitų gal nebegąsdintų nei žurnalistai, nei patys piliečiai. Atrodo tereikia tiek nedaug, neužmiršti rinkiminių pažadų.