Vis dėlto, vertinant šias sumas, būtina atsižvelgti į porą aspektų, nes, skaičiuojant Lietuvos gyventojų atlyginimų istorinius pokyčius pagal amžiaus grupes, kyla kelios problemos.
Visų pirma, Lietuvos statistikos departamentas duomenis apie atlyginimų dydžius pagal amžiaus grupes renka tik kas ketverius metus. Todėl šiuo metu pasiekiami tik 2002, 2006 ir 2010 metų duomenys (2014 metų duomenys bus paskelbti 2016-aisiais). Be to, 2002 metais paskaičiuoti vidutiniai atlyginimai priskirti pagal kitokią metodiką suskirstytoms amžiaus grupėms, kurios, lyginant su vėlesnių metų, yra pasislinkusios per penkerius metus.
Todėl 2002 ir 2006 metų atlyginimų dydžių palyginimas yra netikslus. Skaičiuojant atlyginimų pokyčius taip pat buvo būtina atsižvelgti į infliaciją. Dėl to 2006 ir 2010 metų atlyginimai perskaičiuoti pagal 2002 metų vartotojų kainų indeksą.
2006 ir 2010 metų skirtumai
Nuo 2006 iki 2010 metų mažiausiai didėjo amžiaus grupės iki 20 metų atlyginimai į rankas – 21 proc. 23,3 proc. augo 50–59 metų amžiaus grupės atlyginimai.
Labiausiai augo 20–29 metų amžiaus grupės atlyginimai – 32,8 proc. Po jų sekė 60 ir vyresni, kurių atlyginimai didėjo 32 proc.
30–39 metų amžiaus grupės atlyginimai didėjo 31,3 proc. 40–59 metų grupės – 25,7 proc.
2002 ir 2006 metų skirtumai
Nuo 2002 iki 2006 metų sumažėjo tik amžiaus grupės iki 20 metų (14–24, pagal 2002 metų metodiką) atlyginimai – jie tapo 6 proc. mažesni.
Tik 9,8 proc. augo 20–29 (25–34) metų amžiaus grupės atlyginimai. Labiausiai augo 30–39 (35–44) metų asmenų atlyginimai – 23,3 proc. Po jų sekė 50–59 (55+) metų amžiaus gyventojai – 20,2 proc.
40–49 (45–54) darbuotojų atlyginimai augo 15,6 proc.
Didėjo nepaisant krizės
Nepaisant to, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) 2010 metais palyginamosiomis kainomis buvo beveik 1,3 mlrd. litų mažesnis nei 2006 metais, darbuotojų atlyginimai šiuo laikotarpiu vis tiek augo maždaug 20–30 proc.
„Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis šį reiškinį aiškino tuo, kad atlyginimai yra neelastingi mažėjimo kryptimi.
„Reikia turėti omenyje, kad nuo 2004 iki 2008 metų atlyginimai Lietuvoje augo labai sparčiai, kartais po 30 proc. per metus. Todėl net ir dėl didelio 15 proc. BVP nuosmukio per krizę atlyginimai tiek nesumažėjo. Darbdaviai ir darbuotojai galėjo susitarti, kiek jie bus mažinami“, – aiškino jis.
Statistikos departamento duomenys rodo, jog 2006 metais vidutinis mėnesinis atlyginimas neatskaičius mokesčių šalyje buvo 1496 litai. 2007 metais jis jau siekė 1802 litus, o 2008 – 2152 litus. Nuosmukis prasidėjo 2009 metais: tada vidutinis atlyginimas sumažėjo iki 2056 litų, o 2010 siekė 1988 litus, bet buvo 492 litais didesnis už 2006-ųjų.
Ekonomistė Aušra Maldeikienė didėjusius atlyginimus aiškino kitaip. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad į statistiką patenka tik darbo rinkoje likę žmonės, o per krizę darbo netekę jau nebeįskaičiuojami.
Iš tiesų, nuo 2006 iki 2010 metų nedarbo lygis Lietuvoje padidėjo nuo 5,8 iki 17,8 proc. Pašnekovė taip pat pastebėjo, kad atlyginimų augimas statistikoje gali būti paaiškintas tuo, kad joje nebeliko bankrutavusių, tai yra nesėkmingų, įmonių.
Šešėlio efektas
Dar vienas veiksnys iškreipiantis lietuvių atlyginimų statistiką yra šešėlinė ekonomika, kuri, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) tyrimo duomenimis, šalyje sudaro apie 25 proc. visos ekonomikos.
Kaip sakė LLRI vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas, jų atlikta apklausa parodė, kad atlyginimą vokelyje dažniau gauna jauni, žemesnio išsilavinimo ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės.
„18–25 metų amžiaus grupėje dalis atsakiusiųjų, jog yra susiję su šešėline ekonomika, buvo statistiškai reikšminga“, – pastebėjo jis.
LLRI 2014 metais atliktos reprezentatyvios apklausos duomenimis, 18–25 metų grupėje 30 proc. teigiamai atsakė į klausimą, ar jie arba jų šeimos nariai dirbo samdomą darbą neoficialiai. Iš viso teigimai į šį klausimą atsakė 16 proc. respondentų.
Į klausimą, ar jie arba jų šeimos nariai, dirbdami samdomą darbą, dalį atlygimo gavo „vokelyje“, teigiamai atsakė 26 proc. 18–25 metų amžiaus respondentų. Bendras apklausos rezultatas buvo 17 proc.
N. Mačiulis aiškino, kad prie 2004–2010 metų atlyginimų didėjimo prisidėjo ir tai, kad tai buvo „išskaidrėjimo“ laikotarpis, kai atsirado daugiau baimės juos mokėti „vokeliuose“.
Ekonomisto manymu, amžius nėra pats svarbiausias kriterijus, nulemiantis darbą šešėlyje. „Tai labiau priklauso nuo sektoriaus ir regiono. Pavyzdžiui, atlyginimą „vokelyje“ dažnai gauna padavėjai, kurie yra jauni, o statybų sektoriuje, kur „vokeliai“ taip pat paplitę, jau galima sutikti įvairaus amžiaus darbuotojų“, – dėstė pašnekovas.
Pasiekus amžiaus vidurį augimas sustoja
Statistika parodė ir tai, kad sparčiausiai nuo 2002 iki 2010 metų augo 20–44 metų amžiaus darbuotojų atlyginimai, kai 40–54 metų grupės augimas buvo mažiausias.
N. Mačiulis tai aiškino natūralia asmens karjeros trajektorija. Jai einant į pabaigą, atlyginimas paprastai auga tik dėl ekonominių priežasčių, o jaunų asmenų algos didėja greičiau.
A. Maldeikienė pritarė tokiam požiūriui: „Jauni žmonės darbą pradeda su labai mažu atlyginimu, ir natūraliai jų atlyginimas staigiai auga, jei jie pademonstruoja kažkokius rezultatus. Kai esi 40 metų, paprastai būni pasiekęs tą lygi, kuris yra tavo apatiška situacija – tiesiog nebeturi kur savo kontoroje daugiau kilti, nes vietų su geresniais atlyginimais nėra daug“.
N. Mačiulis dar pridūrė, jog kiekviena jaunesnė karta Lietuvoje gyvena vis geriau. „Vienaip ar kitaip, atsiranda daugiau galimybių. Žmonės stažuojasi užsienyje, daugiau keliauja, jų kompetencijos tampa vis geresnės, švietimo sistema taip pat tobulėja. Sovietų Sąjungoje žmonės turėjo kur kas mažiau galimybių plėsti savo žinias ir gabumus“, – sakė ekonomistas.
