Ir vis dėlto kažkoks psichologinis kirminas neleidžia jaustis ramiai. Tokios prabangos dabartinės geopolitinės priešpriešos akivaizdoje negali sau leisti net daug galingesnės ir toliau nuo Rusijos esančios valstybės, o ką jau kalbėti apie Lietuvą. Gaila, tačiau didžioji mūsų kaimynė akivaizdžiai demonstruoja raumenis ir kariauja su Vakarais sankcijų karą, rodydama, kad ekonomikos būklė ir žmonių gerovė jai šiuo metu nėra tokia svarbi vertybė kaip politinės ambicijos. Neatrodo, kad konstruktyvios atomazgos sulauktume per artimiausią pusmetį ar net metus.
Jeigu ši pranašystė išsipildys, ateinantys metai bus nuoseklaus prekybos su Rusija mažėjimo ir naujų rinkų paieškos bei įsitvirtinimo jose laikotarpis. Taip atsitiks net ir tuo atveju, jeigu naujos prekės ir paslaugos nebus įtrauktos į sankcijų sąrašą – visą juodą darbą padarys Rusijos vidaus paklausos smukimas silpstant ekonomikai ir rubliui pingant JAV dolerio bei euro atžvilgiu.
Tiesa, pastarosiomis savaitėmis dar labiau paaštrėję Lietuvos ir Rusijos santykiai jau turi ekonominių padarinių – stabdomas iš Lietuvos į Rusiją judantis transportas, kuris veža daugiausia ne lietuviškos kilmės, o grįžtamojo eksporto gaminius. Būtent ši prekių grupė 2014 m. antrą pusmetį gelbėjo Lietuvos eksportą į Rusiją nuo visiško fiasko. Čia pat atsirado pasišovusiųjų įrodyti, kad tai – neatsargių mūsų šalies politikų kalbų Rusijos atžvilgiu padarinys. Net jeigu trumpuoju laikotarpiu tai ir būtų teisybė, privalome atsikratyti iliuzijos, kad globalaus Vakarų ir Rusijos konflikto sąlygomis įmanoma ką nors išlošti specialia retorika. Jeigu visos šalys pasiduotų tokiai nuotaikai, JAV ir Europos Sąjunga tiesiog netektų kalbos dovanos ir romiai stebėtų Ukrainos okupaciją.
Kitas makroekonominis iššūkis visai Europai ir Lietuvai konkrečiai – kaip išmokti gyventi nulinių palūkanų pasaulyje, kuriame infliacija gali bet kuriuo metu transformuotis į defliaciją ir sunaikinti paskutinius Senojo žemyno ekonomikos augimo likučius? Šiandien tokia grėsmė atrodo labai reali ir nepriklauso nuo to, ar Europos centrinis bankas vykdys panašaus užmojo kiekybinio atskiedimo politiką, kaip JAV, ar ne.
Verslas nėra suinteresuotas prisiimti papildomų finansinių įsipareigojimų ir įgyvendinti gamybos pajėgumą didinančias investicijas, bijodamas perprodukcijos krizės ir gamybos į sandėlį. Pavyzdžiui, Lietuvoje gamybos pajėgumų panaudojimas jau dabar pasiekė ir net perkopė prieš pasaulinę finansų krizę buvusį lygį, tačiau įkarščio gaminti daugiau nėra ir artimiausioje ateityje, matyt, nebus. Dabartinėmis aplinkybėmis apsimokėtų investuoti į technologijas, padedančias sumažinti gamybos sąnaudas produkcijos vienetui arba pagerinti kokybę. Paprastai tokios investicijos labiausiai pasiteisina neaugančioje rinkoje, kurioje pečiais stumdosi daugybė konkurentų ir kuri yra labai išranki optimaliam kainos ir kokybės santykiui.
Vienu konkurencinių Lietuvos gamintojų pranašumų ateinančiais metais galėtų tapti apčiuopiamai mažesnės nei 2014 m. pasaulinės naftos ir degalų kainos. Deja, šio veiksnio reikšmė reliatyvi, nes ją iš dalies neutralizuoja euro atžvilgiu sustiprėjęs JAV doleris. Kitaip tariant, euro zona arba su ja susijusios valstybės nepatiria gamybos sąnaudų mažėjimo tokiu mastu, kaip JAV dolerio įtakos sferoje esančios šalys. Naftai pingant Lietuvos verslo įmonių konkurencinė padėtis netampa patrauklesnė už kitų euro zonos gamintojų. Geriausias svertas konkurencingumui stiprinti – produkcijos energijos imlumo mažinimas, kuris pasiekiamas diegiant anksčiau minėtas technologines (kokybines) investicijas.
Tiesa, valiutos kurso lazda turi du galus – JAV dolerio atžvilgiu atpigęs euras suteikia galimybes mūsų šalies eksportuotojams pelningiau parduoti prekes JAV dolerio zonos šalyse. Vienas galimų 2015 m. arkliukų yra JAV rinka, kuri ilgą laiką buvo primiršta ir tik pastaruoju metu plačiau atveriama lietuviškiems maisto bei kitokiems pramonės produktams. Vargu ar artimiausioje ateityje JAV iš karto kompensuos Rusijos rinkos netektį, tačiau puokštėje su Tolimųjų ir Vidurinių Rytų šalimis galėtų sudaryti rimtą alternatyvą ankstesniems eksporto prioritetams.
Nereikėtų sumenkinti ir valstybės vaidmens, kuris pradiniu naujų rinkų paieškos ir atvėrimo laikotarpiu dažnai yra lemiamas. 2015 m. valstybės ir savivaldybių biudžeto priėmimo išvakarėse tikėjausi didesnio valdžios postūmio vidaus rinkai, kuri be papildomų injekcijų gali ir neišlaikyti 2013–2014 m. įprasto plėtros tempo. Deja, sprendimas didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) atidėtas geresniems laikams (nors geresniais laikais jis kaip tik ne toks reikalingas), o pažadas kelti minimalią mėnesio algą nuo kitų metų liepos 1 d. buvo „apstatytas“ tam tikromis išlygomis, todėl jo įgyvendinimas nėra garantuotas.
