Socialinė atsakomybė, kaip sisteminis dalykas, yra itin aktuali šiuolaikinėms privataus sektoriaus organizacijoms. Tai gali būti suprantama kaip neformali veikla, orientuota į organizacijų veiksmus anapus formalių įsipareigojimų, kuomet įmonės savanoriškai atsižvelgia, pripažįsta ir įvertina savo veiklos pasekmes visuomenei ir aplinkai. Visgi socialinės atsakomybės puoselėjimas verslui yra naudingas ir dėl pragmatinių priežasčių. Organizacija, įvardydama save kaip socialiai atsakingą, gali tai išnaudoti kaip marketingo instrumentą, nes daugelis atliktų tyrimų patvirtino, jog viešojo įvaizdžio ir reputacijos kūrimas per socialiai atsakingos organizacijos prizmę sąlygoja didesnius produkcijos pardavimo mastus. Kitaip tariant, organizacija, kuri prisiima socialinę atsakomybę, rūpinasi ekologija, greta esančių bendruomenių poreikiais, pavyzdžiui, rekonstruoja greta organizacijos esančią vaikų žaidimo aikštelę, vykdo nemokamas konsultacijas siekiantiems pradėti savo verslą, finansuoja augalų ir gėlių sodinimą socialiai probleminiuose, „depresijos kamuojamuose“ rajonuose, automatiškai formuoja geresnį įvaizdį visuomenės akyse.
Pavyzdžiui, realius estetinius pokyčius galėtume išvysti ir stoties rajone Vilniuje, jeigu ten pelningai veikiantis McDonald‘s restoranas nuspręstų prisiimti socialinę atsakomybę ir įgyvendinti amerikietiško „sakurų sodo“ analogijos projektą. Tačiau, greičiausiai, šis klausimas yra labiau retorinis. Nepaisant to, socialinė atsakomybė taip pat svarbi ir dėl vidinių organizacijos veiksnių, akcentuojant tai, jog socialiai atsakinga įmonė didina savo darbuotojų lojalumą, stiprina jų identitetą, suteikiant galimybę personalo nariams save tapatinti su socialiai atsakinga, teisingai besielgiančia organizacija. Nemažiau reikšminga ir tai, jog socialinės atsakomybės užtikrinimas gali padėti organizacijoms įgyti strateginį ir konkurencinį pranašumą. Tačiau šiuo požiūriu derėtų atsakyti į klausimą, ar yra skirtumas tarp deklaratyvios socialinės atsakomybės, tariamo suinteresuotumo moraline prasme ir realios socialinės atsakomybės, kuomet ji pasižymi moraliniais aspektais. Šią problemą norėtume iliustruoti pavyzdžiu iš alkoholio pramonės, kurio vartojimo neigiamos pasekmės Lietuvoje yra itin aktualios, atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, jog pagal suvartojamą alkoholio kiekį, tenkantį vienam vyresniam nei 15 metų žmogui, Lietuva yra trečioje vietoje pasaulyje.
Socialinė atsakomybė alkoholio pramonėje yra dažnas reprezentacijos elementas, remiantis tuo, jog nepaisant vartojimo mastų, visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į alkoholį vartojančius asmenis ir nuolatos kalbama apie jo žalą. Didėlė alkoholio paklausa, augantys pelnai skatina didesnę korporacijų konkurenciją, todėl jos stengiasi išnaudoti socialinės atsakomybės priemones, norėdamos save pavaizduoti kaip socialiai atsakingas įmones. Alkoholio gamintojos pasitelkia internetines svetaines, skirtas socialinei atsakomybei pabrėžti, organizuodamos įvairias programas ir kampanijas. Į jas nuolatos įtraukiamos įvairios finansinio rėmimo schemos, viešieji debatai, mokymo programos, partnerystė su viešojo valdymo institucijomis bei reklama. Tokiu būdu bandoma suformuoti požiūrį, jog šioms verslo struktūroms, be finansinio suinteresuotumo, rūpi ir visuomenės problemos, kurias kelia jų produkcijos vartojimas ir vartotojams daroma žala.
Visgi, mūsų požiūriu, ši veikla yra itin dviprasmiška ir joje stokojama etikos. Tačiau, nepaisant to, ji sumažina finansinį krūvį valstybei. Verslo sektorius, prisiimdamas socialinę atsakomybę už visuomenei aktualias problemas ir viešosios politikos elementus, socialine atsakomybe dalinasi su valstybės institucijomis. Kalbant apie viešojo sektoriaus indėlį į verslo socialinės atsakomybės skatinimą, paminėtina, jog dažniausiai taikomos priemonės yra įstatymai, direktyvos ir taisyklės. Ne mažiau svarbūs ir finansiniai instrumentai - mokesčiai, jų mažinimo galimybės, subsidijos ir premijos. Paminėtinos ir informacinės priemonės, pavyzdžiui, valstybės finansuojamos kampanijos, rekomendacijų kūrimas, mokymai ir internetiniai puslapiai bei abipuse priklausomybe paremti partnerystės instrumentai. Valstybė skatina verslo struktūras prisiimti socialinę atsakomybę, o mainais į verslo skiriamus resursus, joms sumažinami tam tikri valstybės reikalavimai.
Valstybės vaidmuo socialinės atsakomybės požiūriu svarbus ir dėl įvairių aplinkosauginių, sveikatos, darbo saugos, vartotojų apsaugos standartų reikalavimų. Jų užtikrinimui viešasis sektorius turi galimybę pasitelkti įvairias „kietąsias“, įstatymo reglamentuotas priemones. Jeigu verslas šį aspektą ignoruotų, negatyvios pasekmės iš valstybės institucijų būtų neišvengiamos, nes akivaizdu, jog vienas socialiai neatsakingas veiksmas gali sąlygoti kompleksines problemas, kurių sprendimas taip pat pareikalautų bendro požiūrio. Problemos kiltų ir viešajam sektoriui (skiriant lėšas probleminėms pasekmėms neutralizuoti, pavyzdžiui sveikatos sistemai) ir verslui (skirti išteklius žalai atitaisyti, mokėti baudas, gelbėti žlungančią reputaciją, kovoti su bankroto galimybe) bei pilietinei visuomenei (spręsti bendruomenių problemas, pavyzdžiui, aplinkos užterštumo problemas dėl verslui nustatytų standartų nesilaikymo). Pavyzdžiui, paimkime atvejį, kai švino naudojimas dažuose, skirtuose vaikų žaislams, turėjo įtakos darbuotojų, dirbančių tame fabrike, sveikatai, kėlė grėsmę aplinkiniams gyventojams, o svarbiausia vaikams, kurie žaidė šiais žaislais. Tai reiškia, kad vienas socialiai neatsakingas veiksmas gali sąlygoti plataus masto problemas visuomenėje, todėl socialinės atsakomybės skatinimas ir jos užtikrinimas privalo būti vienu iš viešojo sektoriaus uždavinių. Kitas pavyzdys gali būti, kai valstybė sukuria mechanizmus tam, kad verslo įmonė, siekdama padidinti savo pelną, neįspėjusi darbuotojų, neperkeltų gamybos į kitą šalį, kurioje darbo jėga pigesnė. Todėl, nagrinėjant verslo ir viešųjų institucijų santykį, būtina paminėti, jog nors socialinės atsakomybės koncepcija akcentuoja savanoriškumą ir neformalumą, tačiau tam tikrais aspektais ji gali būti formalizuojama. Nepaisant to, daugelyje socialinę atsakomybę atskleidžiančių tyrimų teigiama, jog valstybinių institucijų prašymai, įtikinėjimai ir reguliavimo priemonių mažinimas nėra dominuojantys veiksniai, nes daug didesnę svarbą užima tokie pačių organizacijų vidiniai interesai kaip didesnis pelnas, populiarumas, firmos žinomumas, rinkodara ir t.t.
Socialinė atsakomybė, kaip reiškinys kultūriniu požiūriu, yra itin įdomus dalykas postmoderniame laikmetyje, kuomet pastebimos visuotinės fragmentacijos, individualizmo, moralinio cinizmo ir hedonizmo apraiškos. Susidaro įspūdis, jog eroje, kurioje nebepasitikima tradicinėmis visuomenės struktūromis ir jungiančiomis ideologijomis, stiprėja ir persitvarkymą skatinantys bruožai, kai valstybė, organizacija ir individas nebeprieštarauja vienas kitam.