Ne, tai – ne bankai. Bankai labiau pažeidžiami ir geriau matomi. Greitųjų kreditų įmonės šiandien jaučiasi tvirčiau. Štai ir finansų ministras praėjusią savaitę pareiškė, kad negalima skubiai sugriežtinti greitųjų kreditų bendrovių veiklos, nes jos pasuks į „šešėlį“. Suprask, džiaukimės, kad jos veikia oficialiai.
Ar tikrai yra dėl ko džiaugtis?
Pati rinka savęs liga nelaiko. Ji ryški, gundanti, žaižaruojanti visomis vaivorykštės spalvomis ir žadanti, žadanti, žadanti. Nelyginant cirkas.
Štai bendrovė dviprasmišku pavadinimu. Apie bobutę ir paskolą. Lietuviško kaimo realijų kontekste tokia kombinacija sunkiai įsivaizduojama (nebent tai makabriškas humoras), tačiau toje rinkoje net ir neįmanoma dalykai tampa įmanomais.
Štai, toji bobučių finansinę galią savo įvaizdžiui išnaudojanti bendrovė pernai pardavė paslaugų už 5,81 mln. litų ir gavo 1,455 mln. litų grynojo pelno. Grynojo pelno marža – 25 procentai. Įspūdinga.
Įspūdis gerokai sustiprėja sužinojus, kad bendrovės metinis reklamos biudžetas siekia 3 mln. litų. Na, čia taip vadinamas biudžetas be nuolaidų, tačiau žiniasklaidos planuotojai sako, kad pritaikius visas nuolaidas realus biudžetas vis vien turėtų siekti maždaug 1,5 mln. litų. Jei tai tiesa, vadinasi, visos bendrovės veiklai užtikrinti (įskaičiuojant ir 14 darbuotojų atlyginimus) per metus užtenka vos 400 tūkst. litų, nes bendros įmonės sąnaudos siekia 1,9 mln. litų.
Dar kartą sakau – įspūdinga, nerealu. Turint galvoje, kad didžiąją dalį tokiõs kredito bendrovės pajamų sudaro klientų mokamos palūkanos, tokie skaičiai rodo, kad bobutės mechanizmas funkcionuoja kaip laikrodis – visi klientai tvarkingai gražina paskolas, reklama sukasi, darbuotojai nelabai turi ką veikti, todėl ir didelių atlyginimų neprašo. Praktiškai tai kiekvieno verslininko laimės receptas. Popieriuje.
Tuomet atsiverčiame Lietuvos banko 2013 metų vartotojiško kredito rinkos apžvalgą ir štai kas krenta į akis: mažųjų kreditų gavėjų sukaupta skola sudarė net 78,4 proc. viso mažųjų kreditų skolos likučio. Kitaip tariant, 4 iš 5 tokių kreditų mokėjimų vėluoja daugiau kaip 60 dienų. Pernai tokių kreditų iš viso buvo suteikta 722 tūkst., vadinasi, maždaug 580 tūkst. iš jų – vėluojantys. Pradelstų kreditų, kuriuos vėluojama gražinti ilgiau kaip 90 dienų iš eilės, skaičius per 2013 m. išaugo 46,51 proc. ir metų pabaigoje siekė 156,32 tūkst., o suma (įskaitant delspinigius, netesybas ir kitas pagal sutartis mokėtinas sumas) išaugo nuo 196,26 mln. litų iki 279,44 mln. litų arba 42,39 proc.
Bankų sistemoje tokia situacija reikštų katastrofą. Greitųjų kreditų rinkoje ji reiškia naujas galimybes. Nes toje rinkoje kiekvienas kreditas yra veiksnus tol, kol klientas vis dar gyvas, o kreditą išdavusi įmonė galvoja, kad paskolą pavyks susigrąžinti.
Toje rinkoje įsigalėjo praktika, kad jei klientas neišgali gražinti paskolos, jo pageidavimu paskolos grąžinimo terminas yra pratęsiamas. Tuomet kreditas nebelaikomas pradelstu ir prasideda kitos metamorfozės, iš esmės keičiančios žaidimo taisykles. Pirmiausia, klientas už „supratimą ir atjautą“ turi susimokėti „pratęsimo mokestį“, kuris paprastai yra skaičiuojamas kaip palūkanos už terminą, kuriam atidedamas kredito grąžinimas. Tuomet paaiškėja, kad pratęsiant terminą ar keičiant vartojimo kredito sutarties sąlygas nereikalaujama laikytis 200 proc. ribos (taip vadinamo APR) skaičiuojant bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą. Vadinasi, sutarties pratęsimas ar keitimas gali kainuoti tiek, kiek to pageidauja kredito bendrovė.
Pratęstų kreditų dalis mažųjų vartojimo kreditų rinkoje sudaro net 36,81 proc. Vadinasi, daugiau nei trečdalis klientų sukasi magiškame skaičių rate, iš kurio ištrūkti galima tik sumokėjus milžiniškas palūkanas, arba... pasiskolinus dar!
Kai kurios bendrovės taiko kitokį būdą – klientų prašo išrašyti vekselį. Tuomet kredito gavėjas iš esmės praranda galimybę ginčyti skolą. Jei jis vekselyje nustatytu terminu paprastojo vekselio neapmoka (negrąžina pasiskolintų pinigų), vartojimo kredito davėjui nebereikia kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo – jis tiesiog įstatymo nustatytais terminais ir tvarka gali kreiptis į notarą dėl vekselio užprotestavimo ir vykdomojo įrašo padarymo. Turėdamas notaro vykdomąjį įrašą vekselyje, vartojimo kredito davėjas gali kreiptis tiesiogiai į antstolius dėl skolos išieškojimo, o vartojimo kredito gavėjas iš esmės praranda galimybę ginčyti skolą.
Summa summarum, situacija tokia, kad reguliavimo sistemos trūkumai, agresyvi bendrovių komunikacija, jų pastaruoju metu suintensyvėjusi lobistinė veikla, pridėjus Lietuvos socialiai pažeidžiamą auditoriją, kartu sudaro tokį sprogstamąjį mišinį, apie kurio veikimo galią kol kas mes galime tik spėlioti. Didelė dalis besiskolinančiųjų įklimpsta į nuolatinio persiskolinimo procesą ir praranda galimybes naudotis atsakingo skolinimosi teikiama nauda, automatiškai pakliūdami į finansinės atskirties zoną. Didelė dalis tų žmonių niekada negalės normaliomis sąlygomis skolintis bankuose, kur taikomos griežtos rizikos vertinimo taisyklės. Dėl tokios priklausomybės formuojasi didelės socialinės problemos, gręsiančios ne tik skolininkui, bet ir jo ar jos šeimai.
Tas pats Lietuvos banko tyrimas rodo, kad mažųjų vartojimo kredito davėjų paslaugomis 2013 metų pabaigoje naudojosi 206,40 tūkst. klientų, o iš jų net 80,93 tūkst. (39,21 proc.) sudarė jaunimas iki 25 metų.
Bobutės istorija rodo, kad kol kas tos bendrovės gali puikiai verstis, nes joms vis dar palikta didžiulė manevro laisvė tiek diktuojant sąlygas klientams, tiek pateikiant finansinės ataskaitas. Tačiau nė kiek neabejoju, kad išmaniausi tos rinkos dalyviai puikiai supranta, kad pučiamas burbulas turi aiškias plėtros ribas (vien pernai pradelstų mokėjimų dalis padidėjo net 20 proc.). Gali būti, kad sprogimas pasigirs rytoj. Bet gali būti, kad procesą dar galima neutralizuoti.
Juk bendras namų ūkio įsiskolinimo lygis Lietuvoje yra (palyginti su kitomis šalimis) nedidelis ir makroekonominiu lygiu jokios rizikos nekelia, tačiau nemažos dalies Lietuvos gyventojų įsiskolinimas yra specifinis – jie yra ekonomiškai visiškai nepagrįsto, lupikiško įsiskolinimo priklausomybėje. Dėl šios priežasties per keletą metų Lietuvoje subrendo nauja socialinė problema – finansinė nelaisvė. Šie žmonės iš esmės priklauso nuo greitųjų kreditų bendrovių, kurios ir toliau veikia tarsi normalūs „uabai“. Ir nors apie potencialią riziką buvo žinoma ir apie tai buvo kalbama viešai, po finansų krizės sukurta reguliavimo ir priežiūros sistema šiam kreditų rinkos segmentui yra neefektyvi ir nesprendžia aktualių visuomenės problemų.
Dar daugiau – tenka pripažinti, kad per tą patį laikotarpį, ir ne be vartotojų organizacijų spaudimo, gerokai sugriežtėjo klasikinių kredito įstaigų veiklos reguliavimas, todėl alternatyvios (kartais šešėlinės) kreditų rinkos susikūrimas ir plėtra vyko gerokai sparčiau nei būtų vykęs normaliomis sąlygomis.
Ši rinka užaugo terpėje, kuri iš dalies atsirado natūraliai, iš dalies buvo sukurta neveikiant ir nereaguojant. Dar prieš metus asociacija „Už sąžiningą bankininkystę“ kreipėsi į Lietuvos banką, siūlydama įvesti greituosius kreditus išduodančių įmonių veiklos licencijavimą – tokiu būdu „išvalant“ rinką nuo nesąžiningų, neetiškų žaidėjų, paliekant galimybę šią veiklą plėtoti tik stiprioms, etiškoms, ilgalaikę veiklos strategiją turinčioms įmonėms.
Tuomet siūlėme nustatyti 50 tūkst. eurų minimalaus kapitalo reikalavimą, uždėti filtrus, kurie užtikrintų, kad vartojimo kredito davėjo vadovai negali būti teisti ar bausti už nusikaltimus ar teisės pažeidimus finansų sistemai arba už neteisėtą prekybą vertybiniais popieriais. Juk šiuo metu toje rinkoje nėra jokio vadovų išsilavinimo cenzo, nėra būtinybės turėti gerą reputaciją. Didesnių greitųjų kredito bendrovių paskolų portfeliai siekia keliolika milijonų litų, kuriuos tos įmonės iš kažkur turėjo gauti. Ar esame tikri, kad iš užsienyje esančių „akcininkų“ neatiteka nusikalstamu būdu uždirbti pinigai, tokiu būdu legalizuojami ir dar puikiai „įdarbinti“?
Mūsų abejonės nesulaukė didesnio dėmesio, praėjo metai, ir „greitukų“ įmonių licencijavimo sistemas kaip nėra, taip nėra, o tos rinkos veikėjų priviso dar daugiau.
Ar finansų ministrui, Lietuvos bankui ir Seimo nariams tikrai visiškai tas pats, kas nutiks 10-iai procentų Lietuvos piliečių? O gal jiems svarbiau, kad nieko nenutiktų kelios dešimtims greitųjų paskolų bendrovių?