Pagal iki šiol galiojusią teismų praktiką darbdavys galėjo atleisti darbuotoją pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalį tik tuomet, kai darbuotojo funkcijos darbovietėje tapdavo nereikalingos arba tam pačiam darbui atlikti užteko mažesnio skaičiaus darbuotojų.
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi konstatavo, kad darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją nesant jo kaltės netgi tuomet, kai iš esmės ne sumažėja, o padidėja darbuotojų poreikis, jeigu įrodo, kad tokio darbuotojo atsisakymas darbdaviui yra ekonomiškai naudingas.
Teismas išaiškino, kad išaugus darbuotojų poreikiui darbovietėje, dviejų ar trijų „pigesnių“ darbuotojų turėjimas vietoj vieno „brangesnio“, vykdančio analogiškas darbo funkcijas, lemia įmonės veiklos rodiklių gerėjimą. Abiem įvardytais atvejais neabejotinai pasireiškia ekonominės naudos efektas, kuris, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gali būti kvalifikuotas svarbia ekonomine priežastimi nutraukti darbo sutartį, sudarytą su „brangesniuoju“ darbuotoju.
Atveria kelią darbdavių piktnaudžiavimams
Iš vienos pusės, tokia Vilniaus apygardos teismo nutartis leidžia darbdaviams lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius ir žymiai lengviau atleisti darbuotojus iš darbo motyvuojant vien tuo, kad konkretus darbuotojas darbdaviui tapo „per brangus“. Kita vertus, toks Darbo kodekso aiškinimas gali atverti darbdaviams kelią piktnaudžiauti darbuotojų teisėmis ir mažinti darbo užmokestį, kada panorėjus.
Toks teismo precedentas praktiškai suteikia galimybę darbdaviui piktnaudžiauti visais atvejais, kai darbdavys nebenori darbuotojui mokėti darbo sutartyje numatyto darbo užmokesčio. Vadovaujantis teismo nutartimi, paneigiama darbuotojui Darbo kodekso nuostatomis suteikiama apsauga dėl nepagrįstų darbdavio bandymų neteisėtai atleisti darbuotoją. Ateityje vien argumentas, kad rinkoje yra darbuotojų, kurie sutinka tą patį darbą dirbti už mažesnę pinigų sumą, galės būti laikomas teisėta priežastimi nutraukti darbo santykius. Taigi tokiu atveju darbdavys galėtų priimti į darbą patyrusį ir kvalifikuotą, turintį specialiųjų žinių darbuotoją, kuris apmokytų kitus, patirties ir specifinių žinių neturinčius darbuotojus, kuriems dėl to būtų mokamas mažesnis darbo užmokestis, o tada, panaikinęs „brangesnio“ darbuotojo pareigybę, jį tiesiog atleistų ir įsteigtų kelias identiškas, tik kitaip pavadintas pareigybes su mažesniu darbo užmokesčiu.
Esant tokiam teismo sprendimui, paneigiamas bet koks darbo teisinių santykių stabilumas, kadangi darbuotojui ir darbdaviui sutarus dėl vienokio darbo užmokesčio, darbdavys, prisidengdamas DK 129 straipsnio reguliavimu, galėtų tiesiog mažinti darbuotojo darbo užmokestį, kai nebenorėtų jo mokėti. Be to, siekiant susidoroti su nepatinkančiu darbuotoju darbdaviui užtektų tik pasiūlyti jam dirbti už mažesnį darbo užmokestį, ir, šiam nesutikus, atleisti darbuotoją iš darbo. Kitaip tariant, prisidengiant „ekonominės naudos efektu“ būtų galima lengvai atleisti bet kurį darbuotoją, nes darbdaviui visuomet ekonomiškai naudingiau yra įdarbinti „pigesnį darbuotoją“, atsisakant „brangesniojo“.
Ar liberalės darbo santykiai, parodys naujasis Darbo kodeksas
Ar tokia Vilniaus apygardos teismo praktika bus pirmas žingsnis darbo santykių liberalėjimo link, parodys ateitis. Vilniaus apygardos teismo nutartis gali būti apskųsta ir panaikinta arba palikta galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Šiuo metu Seime svarstomas Darbo kodekso pakeitimų projektas, kuriuo ketinama leisti darbdaviams atleisti darbuotojus, kurių darbo užmokestis yra ne mažesnis negu 1,5 paskutinio Lietuvos statistikos departamento paskelbto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių, dydžio, nesilaikant Darbo kodekso 129 straipsnyje numatytų sąlygų. Tačiau kol kas Seime tokios Darbo kodekso pataisos nepatvirtintos. Todėl esant dabartinei Darbo kodekso redakcijai toks Vilniaus apygardos teismo precedentas iš esmės išeina už dabartinio Darbo kodekso reguliavimo tikslų.