Ši Valstybės kontrolės išvada iš esmės atkartoja praėjusią savaitę Lietuvos banko Seimui pateiktą įvertinimą. Taigi, dvi svarbiausios šioje srityje institucijos konstatavo įstatymo nesilaikymą. Valdančioji dauguma dar gali atsižvelgti į šiuos įspėjimus. Tačiau sprendžiant iš Finansų ministro bei Premjero reakcijų, galima gana tvirtai teigti, jog planuojamos biudžeto išlaidos nebus sumažintos. Be to, paprastai Seime svarstant kitų metų biudžeto projektą jo nariai konkuruoja demonstruodami savo dosnumą ir registruoja išlaidas didinančias pataisas, o ne jas mažina.
Atidžiau stebintiems diskusijas dėl biudžeto projekto bei Lietuvos pasirengimo prisijungti prie euro zonos pirmiausia turėjo kilti klausimas, kuo pagrįsta Finansų ministro pozicija, kad kitų metų biudžeto projektas neprieštarauja Fiskalinės drausmės įstatymui. Juk jei priežiūros institucijos teigia, kad įstatymo nesilaikoma, o Finansų ministras – kad laikomasi, kažkas turėtų būti neteisus. Tačiau politikoje būna situacijų, kai ir skirtingus dalykus sakantieji gali būti teisūs. Bent formaliai. Finansų ministras kol kas pernelyg nedetalizuoja savo argumentų, tačiau galima spėti, kad jis apeliuotų į metodologinius ypatumus – pasikeitusias biudžeto deficito skaičiavimo taisykles ES ir tai, kas įtraukiama į šių rodiklių apskaitą. Kitaip sakant, apskaitos metodikos detales, kurios daugeliui mokesčių mokėtojų yra pernelyg techniškos ir neįdomios. Kartu dar būtų galima įtarti ir žaidimą makroekonominėmis prognozėmis – praėjusiais metais pakoreguotus pernelyg pesimistinius deficito skaičius, o 2015 metams pernelyg optimistines įplaukų prognozes.
Tačiau politikoje, o ypač biudžeto reikaluose, retai būna aiškių žinių. Tereikia pasiskaityti biudžeto įstatymo projektus ir aiškinamuosius raštus – pastarųjų supratimo tikrinimas būtų ne mažiau prasmingas nei Konstitucijos egzaminas. Finansinis mokesčių mokėtojų raštingumas yra toks pat svarbus kaip teisinis. Beje, turinio slapstymas už procedūrų ir metodikų yra ne vien Lietuvos politikos ypatumas. Prisiminkim, kaip buvo pakoreguotas ES Stabilumo ir augimo paktas, kai jo nuostatų nebesilaikė Vokietija ir Prancūzija. Išlygos ir procedūriniai argumentai dažniausiai tampa politiškai patogių sprendimų pateisinimu. Tik Lietuvos atveju šiuo metu situacija įdomi tuo, kad kaip tik nuo kitų metų Lietuva prisijungia prie euro zonos (besidomintiems nesėkmingu Lietuvos mėginimu tai padaryti 2007 m. ir kodėl tai pavyko 2015 m. kviesčiau apsilankyti šį penktadienį VU TSPMI vyksiančioje metinėje konferencijoje). Šiuo metu šalį į euro zoną vedantys politikai noriai kalba apie euro įvedimą ir turbūt galvoja apie įsiamžinimą šalies istorijoje. Tačiau jie daug mažiau viešai diskutuoja apie tai, kaip pirmą kartą per nepriklausomos šalies du su puse dešimtmečio nustoti ateities kartoms krauti skolas ir galų gale subalansuoti valstybės biudžeto išlaidas ir įplaukas. Be to, turbūt naudojamasi ir bendra politine atmosfera euro zonoje – ES institucijoms reikia gerų žinių, o kai tokios šalys kaip Italija ir Prancūzija nepajėgia laikytis sutartų fiskalinės drausmės nuostatų, sudėtinga priekaištauti kitoms ES narėms.
Tai, kad Lietuvos politinis elitas sunkiai pajėgia mokytis iš patirties rodo ir ketinimo pasiekti nedeficitinį šalies biudžetą nukėlimas į 2017 m. Kuo įdomi ši data? Tuo, jog biudžeto subalansavimas ir nedidelio pertekliaus pasiekimas numatomas tik po kitų Seimo rinkimų. Kitaip sakant, kaip ir prieš paskutinę krizę, pasiliekama erdvės didinti išlaidas artėjant rinkimams. Kaip ir 2004-2007 m., nepaisant vieno didžiausių ekonomikos augimo tempų ES, delsiama subalansuoti viešuosius finansus, o tik tai galėtų sudaryti sąlygas mažinti įsiskolinimą. Įvertinant vykstančius ir prognozuojamus demografinius pokyčius Lietuvoje poreikis sustabdyti įsikolinimo didėjimą tampa ypač aktualiu. Beje, ar ne dėl pastarojo didėjimo dabartiniai valdantieji būdami opozicijoje ypač aršiai priekaištavo ankstesnei vyriausybei? Žinoma, galima rasti svarių pateisinimų išlaidų didinimui. Pastaruoju metu krašto apsaugos finansavimo didinimas yra vienas iš svarbiausių ir neabejotinai pateisinamų argumentų. Taip pat reikia įvertinti ir teisines prievoles, pavyzdžiui, krizės metu sumažintų pensijų kompensavimą. Tačiau ar visos šiuo metu iš šalies biudžeto finansuojamos sritys pretenduoja į tokios svarbos valstybės funkcijas kaip krašto apsauga? Ar ekonomikos augimas nesuteikia galimybių tokiems poreikiams tenkinti, tuo pačiu ribojant išlaidas mažiau svarbiose srityse ir sparčiau mažinant atotrūkį tarp įplaukų ir išlaidų?
Tvyrant dideliam neapibrėžtumui dėl ES ir ypač euro zonos ekonomikos augimo perspektyvų bei dar didesniam neprognozuojamumui Rytų kaimynystėje tokio pobūdžio improvizacijos biudžeto politikos tema gali dar kartą sukelti skaudžių pasekmių Lietuvos gyventojams. Atrodė, jog šalies politinis elitas susitelkė išorės grėsmės akivaizdoje ir galų gale ryžosi daugiau investuoti į šalies gynybą. Taip pat akivaizdus pagrindinių parlamentinių partijų siekis įsivesti eurą. Tačiau išlieka įspūdis, kad visa tai yra tik neišvengiamos būtinybės ir noro įsiamžinti ženklai. Tokio paties susitelkimo sutvarkyti šalies finansus ir nustoti perkelti augančias dabartinių poreikių išlaidas ateities kartoms akivaizdžiai trūksta. Sąmoningai apgalvota politika tebėra orientuota į trumpalaikius priešrinkiminius poreikius, kurie dera su ilgalaikiais šalies interesais tik tada, kai pastarieji netrukdo pirmiesiems. Tad grįžtame prie pradinio klausimo – kas tokioje situacijoje Lietuvoje rūpinasi ilgalaikiais mokesčių mokėtojų interesais ir turi autoritetą tai viešai išsakyti?