Reiktų žinoti, kad balsavimas internetu egzistuoja ne vienoje išsivysčiusioje demokratiškoje valstybėje. Bene žinomiausias pavyzdys yra Estija, balsuojanti internetu visuose rinkimuose nuo 2005 m. Prieš kelias savaites sėkmingai įvyko savivaldos rinkimai Kanadoje, Ontario regione, kuriuose balsuoti internetu galėjo 2,4 mln. gyventojų. Taip pat užsienyje gyvenantiems savo piliečiams balsuoti internetu rinkimuose leidžia Prancūzija ir Šveicarija. Norvegija prieš kelis metus kūrė internetinio balsavimo sistemą, kurią išbandė 2011 ir 2013 m. rinkimuose be esminių priekaištų iš tarptautinės rinkimų stebėjimo organizacijos OSCE/ODHIR, tačiau nusprendė nebetęsti projekto tik dėl politinių priežasčių - pasak Norvegijos politikų, tai neatitinka balsavimo ritualo ir tradicijų.
Tačiau net 48 pasaulio valstybės, 16 iš jų Europoje (2011 m. duomenimis) įgyvendina pilotinius projektus. Pradedant bandyti sistemą šios šalys paprastai nedaro prielaidos, kad balsavimas internetu turės didelę reikšmę jau artimiausiuose rinkimuose. Tiesa, daugelis šių valstybių leidžia sau eksperimentuoti dar nepriėmę atitinkamų įstatymų, padarančių šį balsavimo būdą teisiškai įpareigojančiu. Lietuvoje, deja, Seimo Audito komiteto sprendimu finansavimas balsavimo internetu sistemos kūrimui gali būti skirtas tik esant pakankamam teisiniam pagrindui, kas iš esmės yra - priėmus atitinkamus įstatymus. Esant šioms sąlygoms, Lietuvos atveju būtų protingiausia, jei priimtume įstatymus jau dabar, tačiau atidėtume jų įsigaliojimą ir kelis metus sistemą testuotume ir tobulintume, siekdami paruošti ją 2019 m. savivaldybės rinkimams.
Kaip vieną iš priežasčių, dėl ko tik kelios valstybės yra realizavusios balsavimą internetu, oponentai dažnai mini nepavykusius Olandijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir kitų šalių bandymus. Kyla klausimas, ar ne per daug rizikuojame, šokdami į priekį ten, kur nudegė net didžiausios pasaulio valstybės?
Iš tiesų, labai lengva sukurti prastą balsavimo internetu sistemą, kaip nutiko balsavimo internetu oponentų linksniuojamose šalyse. Šio tūkstantmečio pradžioje daug šalių pradėjo intensyviai eksperimentuoti, tačiau tuo metu nebuvo jokių visuotinai pripažintų balsavimo internetu sistemų saugumo ir kokybės standartų, kurie galėtų užtikrinti šių projektų sėkmę. Todėl daugelis jų nepavyko ir buvo pripažinti nepatikimais, o jų įgyvendinimas atidėtas neribotam laikui.
Bet iš šių klaidų buvo pasimokyta: 2004 m. Europos Taryba (ET) parengė išsamias rekomendacija, kurios su internetiniu balsavimu dirbančios akademinės bendruomenės iniciatyva yra atnaujinamos ir papildomos kas dvejus metus (paskutiniai atnaujinimai buvo pasiūlyti prieš dvi savaites). Pagal šiuos standartus paruošta sistema, pasak rekomendacijų, atitinka svarbiausius demokratijos principus bei Jungtinių Tautų, ET ir kitų tarptautinių institucijų pagrindinius žmogaus teises apibrėžiančius dokumentus.
Ne tik suvokimas apie tai, kas yra reikalinga, bet ir pačios techninės galimybės ženkliai pažengė į priekį. Pavyzdžiui, Norvegijoje sukurta balsavimo internetu sistema atitiko 98 proc. visų ET rekomendacijų, ir auditoriai bei tarptautiniai stebėtojai nerado jokių esminių patikimumo ar saugumo spragų. Sėkmingais pavyzdžiais ima sekti ir kitos pažangios šalys: Jungtinė Karalystė, sustabdžiusi balsavimo internetu bandymus 2007 m., prieš metus vėl atnaujino konsultacijas, šveicarai toliau pagal savo šveicariškai ilgą 20 metų įgyvendinimo planą plečia internetinio balsavimo aprėptį.
Tiesa, JAV istorija šioje srityje mažiau sėkminga: pavyzdžiui, 2010 m. 33 valstijų savivaldos rinkimuose buvo balsuojama internetu, tačiau Mičigano universiteto mokslininko A. Haldermano vadovaujama grupė sistemą nulaužė per 36 valandas. Priežastis? Balsavimas internetu buvo laikomas eiliniu IT projektu, kuriam buvo pritaikyti įprastiniai šio sektoriaus saugumo standartai. Tačiau balsavimo internetu sistemos saugumą galima užtikrinti, jei būtų laikomasi kur kas griežtesnių reikalavimų, ką ir numato ET rekomendacijos.
Visa tai leidžia manyti, kad jau dabar Lietuva gali pradėti bandytis balsavimą internetu, ir tuo ji nebus išskirtinė Europos šalių kontekste. Jei tai darydami nuosekliai vadovausimės Europos Tarybos rekomendacijomis ir gerosiomis kitų šalių praktikomis, iki 2019 m. galėsime sukurti saugią ir patikimą sistemą. Tačiau pirmus žingsnius žengti reikėtų jau dabar.