Ne tik kūrimo praktikai yra iškilusi grėsmė, bet ir visai mūsų teorinei erdvei, kuri, manau, dėl objektyvių Rytų Europos eklektinio vystymosi sunkumų, nesugeba išryškinti vystymosi modelių, taip sakant, „statišku pavidalu“. Grynų modelių niekur praktikoje neegzistuoja, tačiau kiekvienas mokslininkas ir dažnas studentas žino, kad tokie modeliai padeda išsiaiškinti tikrovę, pastebėti pagrindinius elementus ir atsijoti juos nuo „priemaišų“ bei „pašalinių“ elementų. Nors pripažinus, kad per pastaruosius dvidešimt-trisdešimt metų dalinis atsitraukimas nuo gerovės valstybių įvyko daugelyje Šiaurės ir kontinentinės Vakarų Europos šalių, gerovės valstybių modeliavimas vis dar turi prasmę, nes šių šalių gerovės „pamatai“ išlikę ir šiandieną..
Prieš kurį laiką LR Seime vykusioje Konrado Adenauerio fondo organizuotoje konferencijoje apie socialinę rinkos ekonomiką, kurioje pagrindinį teorinį pranešimą padarė Vokietijos profesorius Bernardas Vogelis, buvo priešpastatoma socialinės rinkos ekonomika Vokietijoje ir Šiaurės šalių gerovės valstybės modelis. „Bernardinų“ portale Andrius Navickas pritaria šiai nuomonei. Bet ar teisūs abu autoriai teigdami, kad gerovės valstybės modelis prieštarauja socialinei rinkos ekonomikai? Klaipėdos universiteto „Tiltų“ žurnalo 2011 nr. 4 paskelbiau straipsnį „Socialinės rinkos ekonomikos samprata: kas naujo socialinių mokslų požiūriu?“. Viena iš straipsnio išvadų yra tokia, kad socialinės rinkos ekonomikos koncepcija atsirado ikikarinėse JAV ir Švedijoje joms taikant ekonominės ir socialinės politikos priemones, o taip pat - pokarinėje Vakarų Vokietijoje. Šią koncepciją galima apibrėžti kaip tarpinę tarp socializmo ir laisvosios rinkos ekonomikos, pažymint jos orientaciją į dosnią gerovės valstybę, tačiau neatsisakant privačios nuosavybės. Toks yra bendriausias socialinės rinkos ekonomikos apibrėžimas. Netgi pokarinės Jugoslavijos „rinkos socializmą“ galima laikyti tam tikra socialinės rinkos ekonomikos forma, kai gamyba buvo koncentruojama viešojoje įmonėje su darbininkų savivalda, o paskirstymas teko rinkai.
Niekas nėra paneigęs, kad socialinės rinkos ekonomikos tėvu buvo anglų ekonomistas J. M. Keynesas, kuris sukūrė savo teoriją ekonominės teorijos ir socialinės politikos sandūroje. Keynesas, ištyręs didžiąją tarpukario depresiją, priėjo išvados, kad ją sukėlė agreguotos paklausos žlugimas. Pokario Vokietija, valdant Konradui Adenaueriui, patikėjo ekonomikos ministro postą Liudwigui Erhardui, kuris įteisino socialinės rinkos ekonomikos terminą, o vėliau buvo įteisintas ir Vokietijos socialinės valstybės terminas. Tačiau noriu pabrėžti, kad ne Vokietija buvo socialinės rinkos ekonomikos pradininkė teorijoje ir praktikoje – faktiškai pirmosios valstybės tai pradėjusios buvo nuo 1932 metų socialdemokratų valdoma Švedija su ekonomistais Gunnaru ir Alva Myrdaliais (G. Myrdalis vėliau tapo Nobelio premijos laureatu), socialinės apsaugos ministru Gustavu Molleriu ir premjeru Peru Albinu Hanssonu. Karo metais Švedijos politika buvo pavadinta „Liaudies namais“ („Folkhemmet“). Pokario Švedijoje tokią politiką išreiškė Adler-Karlssono pagrįsta „funkcinio socializmo“ teorija. Kažkiek socialinę rinkos ekonomiką skatino prieš antrąjį pasaulinį karą JAV prezidentas Ruzveltas su „Naujuoju kursu“.
Taigi socialinės rinkos ekonomikos koncepcija yra labai plati ir įtraukia į save daug elementų, tačiau visus juos vienija polinkis į vienokį ar kitokį gerovės valstybės modelį. Kitais žodžiais tariant, socialinė rinkos ekonomika yra gerovės valstybės pamatas ekonomikoje, o ne prieštaraujantis jai dalykas.
Egzistuoja trys pagrindiniai gerovės valstybių modeliai – pirma – liberalus-marginalinis modelis anglo-saksiškose šalyse, kuris labiausiai orientuotas į rinką ir jame socialinės rinkos elementų yra mažiausia. Antra, korporatyvinis – bismarkinis - konservatyvus modelis, egzistuojantis kontinentinės Vakarų Europos šalyse, taigi ir Vokietijoje, kuris orientuotas į darbo rinką, pramonės pasiekimus, įmokų ir išmokų santykį valstybinio socialinio draudimo sistemoje, o taip pat į subsidiarumą. Ir trečias modelis – Šiaurės šalių institucinis – perskirstomasis modelis, kuris kartais pavadinamas universaliu socialdemokratiniu modeliu ir yra orientuotas į socialinės pilietybės teises, universalaus pobūdžio išmokas ir universalias paslaugas. Visi šie trys modeliai pasižymi daline intervencija į ekonomiką, tik pirmas – mažiausiai, o trečias (Šiaurės šalių) – labiausiai. Vokietijos modelis yra per vidurį. Taip, jame mažesnis valstybės vaidmuo negu Švedijoje, bet jis labai didelis, jeigu palygintume su anglo-saksiškų šalių liberaliu-marginaliniu modeliu. Taip, jame nevyriausybinės ir kitos pilietinės organizacijos vaidina labai svarbų vaidmenį, bet tikrai mažesnį negu anglo-saksiškose šalyse. Jeigu norima labiausiai save organizuojančios visuomenės, tai Vokietija tikrai nėra geriausias tokios visuomenės pavyzdys. Anglo-saksiškose šalyse iš apačios kylančio aktyvumo yra daugiausia, jau vien ko vertos labdaros akcijos JAV. Esmė ta, kad Vokietija sugeba derinti laisvos ir socialinės rinkos ekonomikos elementus su stipria valstybės įtaka. Negi nėra žinoma, kokia stipri dar Bismarko laikais sukurta Sodros tipo valstybinio socialinio draudimo sistema Vokietijoje? Valstybės įtakos Vokietijoje – apstu. Ir sakyti, kad Vokietijoje tiek daug padaro pačios bendruomenės, yra tikrai klaidinga. Jos padaro daug dalykų „nišinėse“ srityse, bet paneigti valstybės įtaką socialinėje apsaugoje, darbo santykių reguliavime ir kitur niekaip negalima. Atvirkščiai, būtent Vokietija ir Prancūzija garsėja savo „nelanksčiausiais darbo santykiais“, kurie gina dirbantįjį ir riboja darbdavį. Tai vėlgi turi savų pliusų ir minusų. Kaip sako verslininkai, minusas yra tas, kad atleisti seną darbuotoją ir priimti naują Vokietijoje yra sunkiausia. Bet socialinio saugumo šiuo požiūriu čia yra tikrai ne mažiau negu Skandinavijoje. Bėda ta, kad tik plėsti darbo rinką Vokietijos sąlygomis yra sunkiau, negu, tarkime, anglo-saksiškose valstybėse. Bet, kaip visiems žinoma, Vokietija esant tokiam „nelanksčiam“ modeliui, yra sukūrusi stipriausią pasaulyje pramoninę bazę. Taigi tikriausiai ne ten slypi Vokietijos sėkmės priežastis. Ne valstybės santykyje su ekonomika, o dar kažkur kitur, o, antra vertus, gal būt ir ten? Pabrėžiu, kad čia nenagrinėju Vokietijos regionų – žemių ar kitų administracinių lygių specifikos Vakarų šalyse, o kalbu apie tai bendrąja funkcijų apibrėžimo ir „taikymo“ prasme.
Tikrai pribrendo laikas pasiaiškinti plačiau apie sąvokas, t.y. kuo skiriasi ir kuo yra tapačios socialinė rinkos ekonomika ir socialinė ekonomika ar socialinis verslas, socialinė atsakomybė, socialinis kapitalas, socialinis teisingumas, gerovės valstybė, gerovės visuomenė ir t.t. Šios sąvokos gryname pavidale niekur neegzistuoja, jos dažnai persidengia, tačiau labai retai viena kitai taip drastiškai prieštarauja, kaip teigia Andrius Navickas ir Bernardas Vogelis. Šiai dienai nei Vokietija, nei Skandinavija nėra viena kitą toli pralenkusios ekonominiu požiūriu, tačiau socialiniu požiūriu Skandinavija yra aiškiai priekyje. Šios valstybės, nors ir turėdamos skirtingus gerovės valstybių modelius, stovi ant tų pačių socialinės rinkos ekonomikos pamatų ir jas priešinti, mano nuomone, nereikėtų.