Interviu LRT.lt V. Vasiliauskas taip pat pripažino, kad yra patenkintas savo atliktu darbu ruošiantis euro įvedimui Lietuvoje ir pabrėžė, jog dėl fiskalinės drausmės taisyklių susitarta ne šiaip sau ir įspėjo, kad bankų sektoriuje niekas nėra apsaugotas nuo nusikalstamo godumo.
– Pastaruoju metu vėl pradėta daugiau kalbėti apie prastą pasaulio ekonomikos situaciją. Bėda ta, kad ankstesnių krizių metu naudoti įrankiai šiandien paprastai nebeveikia. Palūkanų normų kirpti nebėra kur – jos ir taip jau beveik nulinės. Didinti valstybių išlaidų taip pat neišeina, nes visi iškart sako: pažiūrėkite į deficitus. Devalvuoti valiutų neapsimoka arba net neįmanoma (euro zonos atveju), nes, jei tai padarytų visi, tada niekas neišloštų iš tarptautinės prekybos, nes visi negali turėti teigiamų eksporto/importo santykių. Jūs praeitą savaitę dalyvavote Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Pasaulio banko susitikimuose. Galbūt ten išgirdote kokių nors naujų pasiūlymų susidariusiai padėčiai išspręsti, naujų požiūrių?
– Keliais sakiniais apibūdinti visas diskusijas, kurios vyko susitikimų metu, būtų pakankamai sudėtinga, bet galima pabandyti pasidėlioti kelias kryptis. Faktas, kad ekonomika auga, ypač jei kalbėsime apie pasaulinę ekonomiką. Dėl to diskusijų nėra. Augimas numatytas ir kitiems metams (šiems metams – 3,3 proc., kitiems – 3,8 proc.).
Klausimas, ar jis atitinka lūkesčius. Šiai dienai situacija yra tokia, kad prognozės yra pakoreguotos į neigiamą pusę. Tam yra kelios priežastys arba paaiškinimai, yra tam tikri nežinomieji. Ekonominiai ciklai atskirose pasaulio šalyse nesutampa. Kalbant apie JAV ir euro zonos ekonomikas, jie yra skirtingi. Monetarinės politikos, kurias vykdo centriniai bankai, irgi skiriasi. Todėl šioje vietoje kalbėti apie bendrus receptus visam pasauliui būtų naivu ir to apskritai neįmanoma daryti.
Atsigavimas yra konstatuotas, kartu konstatuota ir tai, kad jis yra labai trapus. Viena iš to trapumo priežasčių yra besivelkanti skolų našta, kuri natūraliai susiformavo tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje. Antras faktorius – neaiški tarptautinė situacija, geopolitiniai veiksniai, jeigu kalbėsime apie Europą ir ypač Lietuvą. Rytų kaimynų faktorius veikia akivaizdžiau nei akivaizdu.
Diskusijų tikslas buvo rasti tą vidurį. Iš principo buvo susitarta dėl drausmės, taisyklių laikymosi (jeigu kalbėtume konkrečiai apie euro zoną, tai Stabilumo ir augimo paktas) ir kartu lankstumo išlaidų dalyje strategijos. T. y., jeigu daromos investicijos, jos turi būti daromos labai kryptingai, turi būti kokybiškos išlaidos, peržiūrint, kad jos teiktų pridėtinę naudą.
Trečias aspektas – kredito plėtra. Čia kalbame apie euro zoną – kaip padaryti, kad tie žingsniai, kurių imasi Europos Centrinis Bankas (ECB) pinigų politikos srityje, persiduotų į realią ekonomiką. Be jokios abejonės, vykdomosios valdžios turi atlikti savo darbus. Tai yra struktūrinės reformos, ir bent jau centrinių bankų atstovų pozicija buvo labai paprasta: vien monetarinė politika neišspręs visų problemų, čia būtinas kompleksas. T. y. vykdomoji valdžia atlieka savo namų darbus (struktūrines reformas), o monetarinė politika, kuri euro zonoje dabar taiko vadinamąsias netradicines priemones, atlieka savo funkcijas. Kai tos dvi kryptys persidengia, galima tikėtis rezultato.
Pažiūrėkime į euro zoną, kuri po 6 ketvirčių kritimo patyrė augimą, bet tada vėl pateko į šiokią tokią stagnaciją. Konstatuojama: atsigavimas yra, bet labai trapus. Kažkokio bendro recepto rasti neįmanoma – kiekvienai valstybei jis yra kitoks.
– Kalbant konkrečiau, yra toks susikirtimo taškas tarp Prancūzijos ir Vokietijos kartu su TVF. Prancūzija sako, kad mes reformuosimės tada, kai galėsime daugiau pasiskolinti arba jūs mums paskolinsite, ir mes galėsime išleisti daugiau. Tuo metu prižiūrėtojai, o kartu ir Vokietija, teigia, kad ne – jūs iš pradžių atlikite struktūrines reformas, ir tada mes jums paskolinsime. Atrodo, kad, taip susikirtus, nė viena iš pusių negali pasiekti progreso.
– Aš tikrai niekada nekomentuosiu konkrečių valstybių. Galiu komentuoti Lietuvą. Būtų nemandagu komentuoti kitus, nes nemanau, kad kažkas turi tiek daug informacijos, kaip pati ta valstybė.
Tačiau jau minėjau, kad mes Europoje turime Stabilumo ir augimo paktą. Tai taisyklės, dėl kurių mes esame susitarę, ir jų privaloma laikytis. Kam tada susitarinėti? Kam jas pasirašinėti? Mes jau vieną kartą, maždaug prieš 10 metų, turėjome situaciją, kada didžiosios valstybės pažeidė taisykles. Jeigu mes dabar einame link tokios pat ar panašios situacijos, tai, mano galva, yra problema.
Šiuo atveju mano pozicija yra kategoriška: yra taisyklės ir jų privalu laikytis.
– Neabejoju, kad atsirastų oponentų, sakančių, kad taisyklės yra blogos.
– Tada keiskime taisykles. Mano galva, jos nėra blogos, nes pats pavadinimas – Stabilumo ir augimo paktas – tai nėra taip, kad tu ten viską nusipjaustai ir sėdi. Taip nėra. Kaip tame pasakyme, kas pirmiau – pinigai ar kėdės (aliuzija į rusų rašytojo Iljos Ilfo romaną „Dvylika kėdžių“ – LRT.lt). Aš manau, kad pirmiau kėdės, paskui pinigai.
– JAV taip pat buvote susitikęs su FED vicepirmininku Stanley Fischeriu, kuris labai teigiamai atsiliepė apie Lietuvos pastangas per finansų krizę. Neseniai Vilniuje viešėjęs ECB vadovas Mario Draghi irgi kalbėjo panašiai. Turbūt atsimenate garsią Andriaus Kubiliaus citatą, kad apie tai, kaip Lietuva įveikė krizę, bus rašomi vadovėliai. Nepastebėjau, kad tokių būtų atsiradę...
– Buvęs Latvijos premjeras, dabar būsimos Europos Komisijos vicepirmininkas Valdis Dombrovskis parašė knygą apie jų išėjimą iš krizės „Kaip Latvija įveikė finansų krizę“. Matyčiau daug analogijų su Lietuva.
– Bet ar jūs sutinkate, kad Lietuvos veiksmai – diržų veržimosi politika buvo teisinga?
– Kai tavo bendras vidaus produktas nukrenta 15 proc., kai kyla diskusijos dėl tavo nemokumo, mano galva, darysi viską, kad ištaisytum tą padėtį. Tas buvo padaryta. Tiesiog nebuvo jokios kitos alternatyvos. Todėl įvykusi 9 proc. konsolidacija, tiek pakeliant mokesčius (pabrėžiau PVM), tiek atsisakant tam tikrų išlaidų, buvo vienintelis būdas išeiti iš krizės. Tas pavyko, jau pernai pasiekėme prieškrizinį lygį, o dabar jau važiuojame į priekį. Tokiai mažai, atvirai, į eksportą orientuotai ekonomikai, aš manau, tai buvo teisingas kelias. Vienintele alternatyva buvo valiuotos devalvavimas. Beje, kai kurios autoritetingos tarptautinės institucijos tai siūlė mūsų kaimynams latviams.
– Sakote, kad Lietuva buvo atsidūrusi tokioje situacijoje, kai padidėjusi emigracija, išaugęs nedarbas, vykdant tuos sprendimus, buvo neišvengiami?
– Ekonominiai rodikliai tą patvirtina. Kai girdžiu sakant, jog pasaulinę finansų krizę sukėlė vietiniai bankai, man tai kelia juoką. Tiesiog tokia buvo objektyvi realybė. Arba kai sako, kad krizę sukėlė naktinė mokesčių reforma – taip gali kalbėti žmonės, kurie yra tiesiog neįsigilinę arba tai daro siekdami politinių tikslų. Rinkos labai aiškiai rodė, kokioje būklėje tuo metu buvo mūsų ekonomika. 9 proc. palūkanų aiškiai įvardino rizikos priedą, kurį mums teko susimokėti už tuometinę ekonominę situaciją. Nieko nedarymas būtų reiškęs tik situacijos blogėjimą. Mano galva, iš esmės sprendimai buvo padaryti teisingi, nors dėl detalių, be jokios abejonės, galime diskutuoti. Mokestinėje srityje tam tikri aspektai gali būti diskutuojami, bet kryptis vienareikšmiškai buvo teisinga.
– Ar pono Kubiliaus pavardė atsidurs ekonomikos vadovėliuose – parodys ateitis, bet šiandien jau turbūt aišku, kad jūsų, kaip LB vadovo, kuris 2015 metais Lietuvoje įvedė eurą, pavardė turėtų atsirasti istorijos vadovėliuose. Kaip dėl to jaučiatės?
– Matote, LB veikla euro įvedimo projekte yra susijusi grynai su naujos valiutos atsiradimu. Tai daugiau akcentuočiau, kaip mūsų veiklos fokusą į eurą, kaip atsiskaitymo priemonę. Be bendro darbo su vykdomąja valdžia projektas būtų neįmanomas. Tai buvo strateginis vyriausybės tikslas, todėl čia nematau kokio nors išskirtinio LB vaidmens. Tai yra tiesiog darbas. Sakyčiau, kad tai, be jokios abejonės, prisidės prie tolesnės integracijos į Europos ekonomiką. Manau, kad tai yra gera prielaida ekonominiam augimui. Pabrėžiu – prielaida. Tai vyko šalia kitų darbų – ir bankinės sistemos sutvarkymo, ir priežiūros modelio pakeitimo. Pats tame nematyčiau išskirtinio dalyko. Taip, turėsime eurą, kurį matau, kaip galimybę, šansą Lietuvai. Džiugu, kad buvau laiku ir vietoje.
– Sakote, kad tai buvo tiesiog darbas. Juk bet kurios profesijos žmogus, atlikęs darbą, kaip nors jaučiasi. Ar jūs gerai jaučiatės dėl savo atlikto darbo?
– Taip, nes, jei nesijausčiau gerai, čia nedirbčiau.
– Norėčiau grįžti prie JAV aktualijų. Neseniai FED tapo apkalbų žiniasklaidoje objektu po to, kai viena buvusi jo darbuotoja paviešino slaptai darytus įrašus, kuriuose atskleidžiama, jog buvo pakankamai lengvabūdiškai žiūrima į vieno iš bankų – „Goldman Sachs“ – reguliavimą. Ar Lietuvoje galėtų atsitikti kas nors panašaus? Tiksliau – kokia yra LB laikysena prižiūrint bankus?
– Turime priežiūros mandatą ir jį įgyvendiname. Požiūris į bankinę sistemą ir atskirus bankus yra tiesiog reguliatoriaus. Niekam neteikiame kažkokių privilegijų, išimčių, nesudarinėjame specialių sąlygų. Mūsų visų veiklos metų patirtis tą rodo. Jei matome egzistuojančias problemas, jas sprendžiame. Pradedant „Snoru“, „Ūkio banku“, taip pat kredito unijose. Manau, kad veikiame, kaip teisingas arbitras. Šioje vietoje esu visiškai ramus.
Jeigu klausimas būtų, ar galima tikėtis, kad išvengsime kažkokių problemų ateityje, mano atsakymas būtų vienareikšmiškas – ne. Niekada negali nieko tikėtis. Toks gyvenimas, čia nėra statikos, tik dinamika. Niekas nėra apsaugotas nuo susidūrimo su kriminaliniais dalykais, ir prižiūrėtojas nėra teisėsaugos institucija. Teisėsauga paprastai eina iš paskos, todėl niekas nėra apsaugotas nuo nusikalstomo godumo, kuris, kaip žinome ne tik iš tarptautinių pavyzdžių, bet ir lietuviškų, egzistuoja. Galiu pasakyti, kad mes darėme, darome ir darysime visa, kas geriausia tam, kad išvengtume problemų bankiniame sektoriuje ir apskritai finansų sektoriuje. Mūsų mandatas tai įpareigoja daryti.
– Ar tie LB darbuotojai, kurie užsiima priežiūra, kiekvieną dieną dirba LB pastate ar bankų padaliniuose?
– Įprastinis darbas vyksta LB, darbas su duomenimis, jų analizė, rizikų vertinimas. Tačiau yra ir specialūs veiksmai – inspektavimai, kada einama į išorę, pas subjektą, kurį inspektuoji ir jame atlieki kontrolinius veiksmus. Tai derinys dviejų darbo pobūdžių.
– Nuo kitų metų trys Lietuvoje veikiantys bankai („Swedbank“, SEB ir DNB) pateks į tiesioginę ECB priežiūra. Ar jūs pasiruošę šiai pereigai? Kaip ji vyks?
– Be jokios abejonės, mes esame prisijungę prie šio proceso. Formaliai prie bankų sąjungos mes prisijungsime tik nuo narystės euro zonoje dienos, t. y. nuo kitų metų sausio 1 dienos. Tuo metu pati bankų sąjunga startuoja nuo šių metų lapkričio 4 dienos. Tačiau Lietuvoje yra atliktas tų trijų bankų turto vertinimas. Mes, kaip priežiūros institucija, dalyvavome tuose procesuose. Ir ateityje tai bus bendras darbas kartu su ECB prižiūrint visą bankinę sistemą, taip pat ir tuos tris didžiausius bankus. Nėra taip, kad jie išimami iš mūsų bankinės sistemos, ir juos prižiūri išimtinai ECB: tai bendras darbas. Juolab kad šių bankų „motinos“ yra už bankų sąjungos ribų. Čia bus tokia trinarė sistema, kur dalyvaus skandinavų priežiūra, mes ir ECB. Tiesa, tiesioginė atsakomybė teks ECB. Bendro priežiūros mechanizmo gerumas yra tas, kad bus vienodi standartai stambiausiems bankams euro zonoje.
Tokio pratimo, kada įvertinamas iš principo banko turtas, perkratomas portfelis, niekas nėra daręs. Europos Sąjunga bus pirmoji, kuri tai padarė.
– Šis pratimas dabar vyksta?
– Taip, jis vyksta, ir rezultatai bus skelbiami spalio 26 dieną. Per visą tą laikotarpį pamatėme labai akivaizdžius faktus: Europos bankai daugiau nei 200 mlrd. eurų sustiprino savo kapitalą. Manau, kad tai yra iš tikrųjų geros žinios.
– Pats taip pat jau pradėjote darbą ECB valdančioje taryboje. Nuo Naujųjų metų įgysite ir sprendimo teisę. Žinau, kad labai nemažai žmonių norėtų sužinoti, kokia yra jūsų pozicija dėl palūkanų normų – dar mažinti, palikti tokias pat, gal didinti?
– Tai monetarinės politikos dalykai, kurie aptarinėjami valdančioje taryboje. Šiuo metu posėdžiai vyksta per kiekvieno mėnesio pirmą susitikimą. Nuo kitų metų pereinama į kas šešių savaičių ciklą (tokio pat, kaip FED). Galioja taisyklė, kad tie dalykai yra nekomentuojami. Tikrai nenorėčiau būti tas asmuo, kuris pažeistų šias taisykles.
Šiandien kryptis yra labai aiški. Pereinama prie netradicinių pinigų politikos priemonių. Tai, ką darė palūkanų normų sumažinimas iki minimumo, kas atsitiko birželį bei rugsėjį. Taip pat kitų skatinimo priemonių priėmimas – ilgesnio laikotarpio paskolų suteikimas, paskelbimas apie įvairaus pobūdžio vertybinių popierių įsigijimo programas, kurios turėtų startuoti netrukus.
Visa tai rodo, kad ECB per monetarinę politiką bando paveikti ekonomiką, kad likvidumas, suteikiamas bankams, kaip įmanoma greičiau pasiektų realią ekonomiką, ir įvyktų taip siekiamas ūkio atsigavimas, kad jis paspartėtų. Kaip tai pavyks – pagyvensim, pamatysim. Tačiau dar kartą norėčiau akcentuoti, kad be kitų aktorių vaidmenų atlikimo nieko nebus. Kiekvienas turime dirbti savo darbą.
– Jeigu neseniai prasidėjusi vertybinių popierių supirkimo programa nepasiteisintų, jūsų manymu, ją reiktų dar labiau plėsti ar atsisakyti?
– Šiandien programų yra kelios. Pradėkime nuo to, kas yra paskelbta. Visų pirma, tai tikslinės ilgalaikio finansavimo operacijos, kada ketveriems metams teikiamos paskolos bankams. Tada yra turtu padengtų vertybinių popierių programa ir dar turtu grįstų obligacijų programa.
Jos yra paskelbtos ir turėtų prasidėti. Pažiūrėsim, kokia bus jų įtaka. Kol kas būtų sunku kalbėti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Finansų rinkų reakciją lemia visa eilė faktorių, o šios programos yra tik vienas iš jų. Pasitikėjimas yra labai svarbus faktorius. Matyt, visi tikisi, kad šiomis netradicinėmis priemonėmis pavyks pinigus nukreipti į realią ekonomiką.
– Iš šio pokalbio supratau, kad jūs labiausiai norėtumėte, kad būtent vyriausybės prisiimtų daugiau atsakomybės ir imtųsi struktūrinių reformų.
– Mano akcentas buvo tas, kad kiekvienas turime dirbti savo darbą. Jeigu rodysime pirštais vieni į kitus, tai nieko nebus. Centriniai bankai dirba savo darbą, vykdomosios valdžios institucijos – savo. Todėl sakau, kad struktūrinės reformos ir netradiciniai monetarinės politikos sprendimai veikia kaip mišinys, kuris gali pasitarnauti proveržiui.
