VPSP sąvoka yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme (toliau – Investicijų įstatymas). VPSP apibrėžiama kaip valstybės arba savivaldybės institucijos ir privataus subjekto įstatymuose nustatyti bendradarbiavimo būdai, kuriais valstybės arba savivaldybės institucija perduoda jos funkcijoms priskirtą veiklą privačiam subjektui, o privatus subjektas investuoja į šią veiklą ir jai vykdyti reikalingą turtą, už tai gaudamas įstatymų nustatytą atlyginimą.1 Be to, šis įstatymas numato, kad VPSP būdus nustato Investicijų įstatymas, Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymas (toliau – Koncesijų įstatymas) ir kiti įstatymai.
Taigi, šiuo metu Lietuvos teisės aktai numato du galimus VPSP būdus: vienas jų numatytas pačiame Investicijų įstatyme – tai valdžios ir privataus subjekto partnerystė, o kitas – Koncesijų įstatyme numatytas būdas – koncesija.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas2 numato dar vieną VPSP būdą – institucinę viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę. Šis įstatymas įtvirtina, kad institucinė partnerystė yra VPSP būdas, kai valstybės ar savivaldybės institucijos funkcijoms priskirtą veiklą pagal valdžios ir privataus subjektų partnerystės ar koncesijų sutartis vykdo akcinė bendrovė ar uždaroji akcinė bendrovė (privatus subjektas, jei vykdoma valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartis, arba koncesininkas, jei vykdoma koncesijų sutartis), kurios akcijų dalis priklauso valstybei ar savivaldybei.3 Kaip matyti iš apibrėžimo institucinę partnerystę galima taikyti tiek koncesijos tiek ir VPSP atveju. Todėl institucinę partnerystę reikėtų laikyti ne atskiru VPSP būdu, o VPSP tipu, kurį galima taikyti abiejų aukščiau minėtų VPSP būdų atvejais.
Valdžios ir privataus subjektų partnerystės ir koncesijos panašumai ir skirtumai
Valdžios ir privataus subjekto partnerystės (toliau – VžPP) modelis itin populiarus ir dažnai taikomas Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Portugalijoje, JAV, Australijoje, Kanadoje ir kitose valstybėse. Pastaruoju metu investiciniai projektai VžPP būdu pradedami įgyvendinti ir Rytų bei Centrinėje Europoje. Šio modelio esmė – reguliarūs valdžios subjekto (kaip „vienintelio arba papildomo kliento“) mokėjimai privačiam investuotojui mainais už jo teikiamas paslaugas ir atliktas investicijas. VžPP yra apibrėžiama kaip viešojo ir privataus sektorių partnerystės būdas, kai privatus subjektas valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartyje nustatytomis sąlygomis investuoja į valdžios subjekto funkcijoms priskirtas veiklos sritis ir šiai veiklai vykdyti reikalingą valstybės arba savivaldybės turtą ir vykdo tose srityse šiame įstatyme nustatytą veiklą, už kurią privačiam subjektui atlyginimą moka valdžios subjektas. Valdžios subjektu gali būti tik savivaldybių vykdomoji institucija (savivaldybių VžPP atveju) arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu – įgaliota valstybės institucija ar įstaiga (centrinės valdžios VžPP atveju).
Tarp valdžios subjekto ir privataus subjekto sudaroma VžPP sutartis, pagal kurią valdžios subjektas:
a) suteikia privačiam subjektui teisę vykdyti veiklą, susijusią su infrastruktūros, taip pat naujo arba jam perduoto valdyti ir naudoti valstybės ar savivaldybės turto projektavimu, statyba, rekonstravimu, remontu, atnaujinimu, valdymu, naudojimu ir priežiūra bei viešųjų paslaugų teikimu (toliau – Perduodamos veiklos) valdžios subjektui priskirtose srityse, taip pat suteikia valdyti ir naudoti šiai veiklai vykdyti reikalingą valstybės ar savivaldybės turtą, ir
b) įsipareigoja mokėti privačiam subjektui atlyginimą už jo vykdomą veiklą.
O privatus subjektas įsipareigoja:
a) vykdyti sutartyje nustatytą veiklą, ir
b) užtikrinti investicijas, kurių reikia šiai veiklai vykdyti ir jai vykdyti reikalingam turtui sukurti arba perduoto valdyti ir naudoti turto būklei pagerinti.
Vadovaujantis Investicijų įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, pagal VžPP sutartį privačiam subjektui gali būti suteikta teisė vykdyti Perduodamas veiklas šiose srityse: transporto, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos, kultūros, turizmo, viešosios tvarkos ir visuomenės apsaugos ir kitose įstatymų nustatytose valdžios subjekto veiklą ir funkcijas apimančiose srityse.
VžPP atveju privataus subjekto atlyginimą už vykdomą veiklą gali sudaryti:
a) teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos – šių pajamų gali ir nebūti; ir
b) valdžios subjekto mokamas atlyginimas už jo vykdomą veiklą – šis atlyginimas bus kaip vienintelis (jeigu privatus subjektas visiškai negaus pajamų iš veiklos) arba kaip papildomas (kai privatus subjektas gauna pajamų iš veiklos, bet jos nėra pakankamos).
Ivesticijų įstatymas numato, kad VžPP sutarties galiojimo laikotarpiu valdžios subjektas gali perduoti privačiam subjektui patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį arba panaudos teise pagal panaudos sutartį valdyti ir naudoti valstybės arba savivaldybės nekilnojamąjį turtą ir kitą turtą, reikiamą VžPP sutartyje nustatytai veiklai vykdyti, išskyrus žemę. Jeigu VžPP sutartyje nustatytai veiklai vykdyti reikalinga perduoti valstybės arba savivaldybės nekilnojamajam turtui priskirtą arba naujam turtui sukurti reikalingą valstybinę arba savivaldybės žemę, ši žemė VžPP sutarties laikotarpiu privačiam subjektui išnuomojama be aukciono. Pasibaigus VžPP sutarties galiojimui, pagal šią sutartį privataus subjekto naujai sukurtas ir (arba) valdytas ir naudotas valstybės arba savivaldybės turtas grąžinamas valstybei arba savivaldybei per valdžios subjektą.
Koncesijos teisinius pagrindus nustato Investicijų įstatymas, priskiriantis koncesiją VPSP. Koncesijų įstatymas įtvirtina koncesijos sampratą, koncesijos sutarties dalyką, koncesininkų atrankos ir koncesijų suteikimo tvarką, suteikiančiųjų institucijų bei koncesininkų įgaliojimus, teises ir pareigas, koncesijos sutarčių turinį, taip pat nustato su tuo susijusius santykius.
Pagal Koncesijų įstatymą, koncesija apibrėžiama kaip suteikiančiosios institucijos koncesininkui suteikiamas leidimas:
a) vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra,
b) teikti viešąsias paslaugas,
c) valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius), kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas.
Veikla ir funkcijos, dėl kurių gali būti sudaromos koncesijos sutartys, yra nurodomos Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi, koncesininkui suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, arba teikti viešąsias paslaugas kelių, tiltų, tunelių, parkavimo ir kitos kelių transporto infrastruktūros srityse.
Vadovaujantis Koncesijų įstatymu, koncesininko atlyginimą už vykdomą veiklą sudaro:
a) teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos; ar
b) tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką.
Taigi, pagal Koncesijų įstatymą, būtinas koncesininko atlyginimo elementas yra pajamos iš jam perduotos veiklos. Pažymėtina, kad pagal Europos Komisijos aiškinamąjį komunikatą dėl koncesijų pagal Europos Bendrijos teisę 2000/C 121/02, koncesijos apibrėžimas leidžia valstybei sumokėti atlygį už atliktą darbą tuo atveju, jei tai nepanaikina reikšmingo rizikos elemento, neatskiriamo nuo eksploatavimo. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad koncesijos atveju negalimi suteikiančiosios institucijos mokėjimai, kompensuojantys pagrindines koncesininko rizikas, t.y. atliktų investicijų grąžą, nes tai reikštų, kad pagrindines rizikas prisiima suteikiančioji institucija. Tokiu būdu laikytina, kad koncesijos atveju pagrindinė investicijų grąža turėtų būti ne iš suteikiančiosios institucijos, bet iš trečiųjų asmenų. Todėl koncesijos būdu vykdomo projekto pajamų dalis (netgi didžioji dalis) turi būti generuojama ir iš trečiųjų šalių (ne tik iš viešojo sektoriaus subjekto) mokėjimų.
Pagrindinis skirtumas tarp VžPP ir koncesijos yra privataus subjekto gaunamų pajamų šaltinis. Kaip jau minėta, VžPP atveju privatus subjektas visą arba didžiąją dalį projekto įgyvendinimo pajamų gali gauti iš valdžios subjekto atliekamų mokėjimų, tuo tarpu koncesijos atveju pagrindinė privataus subjekto gaunamų pajamų dalis turėtų būti gaunama ne iš suteikiančiosios institucijos, bet iš trečiųjų asmenų.
Paminėtini ir kiti VžPP ir koncesijos skirtumai. VžPP gali būti vykdoma tik srityse, kurios yra priskirtos valdžios subjekto funkcijoms atlikti, tuo tarpu koncesijos sutartis neapsiriboja sritimis, kurios yra priskirtos valdžios subjekto funkcijoms atlikti. Pavyzdžiui, koncesija gali būti vykdoma šiose srityse: energetikos, įskaitant šilumos ir elektros energijos, naftos ir gamtinių dujų išgavimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo; telekomunikacijų infrastruktūrų; turizmo objektų, įrenginių ir kitų infrastruktūrų; kultūros, sporto, laisvalaikio leidimo objektų, įrenginių ir kitų infrastruktūrų. Šis skirtumas taip pat galioja kalbant ir apie įprastas prekių, darbų ir (ar) paslaugų pirkimo sutartis. Taigi, VžPP pasižymi siauresniu taikomų sričių spektru, nei koncesijos ar įprastos prekių, darbų ir (ar) paslaugų pirkimo sutartys.
Dar vienas svarbus skirtumas yra tai, jog, jeigu privatus subjektas VžPP atveju įsipareigoja sukurti naują turtą, šis turtas, pasibaigus sutarties galiojimui, nuosavybės teise perduodamas valstybei arba savivaldybei per valdžios subjektą.4 Tuo tarpu Koncesijų įstatyme nėra įtvirtinta griežto reikalavimo, jog naujas turtas, pasibaigus sutarties galiojimui, privalo būti perduodamas nuosavybės teise valstybei arba savivaldybei.
Svarbu paminėti ir tai, kad Koncesijos įstatymas įtvirtina, jog koncesijos sutartis yra viešai atskleistina. Taigi, su ja susipažinti gali kiekvienas asmuo.
VPSP privalumai ir trūkumai: kaip išvengti trūkumų ar juos minimizuoti bei pasinaudoti privalumais
VPSP yra vienas iš būdų užtikinti ir plėtoti veiklas bei viešųjų paslaugų kokybę, neinvestavus valstybės ar savivaldybių lėšų. Tai turėtų būti vertinama kaip vienas pagrindinių VPSP privalumų. Be to, VPSP pagalba yra užtikrinamos reikiamos investicijos į viešąjį sektorių bei efektyvesnis valstybės ar savivaldybės lėšų valdymas, privataus sektoriaus subjektui suteikiama galimybė užsitikrinti ilgalaikes pajamas bei vykdant partnerystės projektus, panaudojami privataus sektoriaus gebėjimai ir patirtis. Reikia paminėti ir tai, jog VPSP projektai vykdomi greičiau, valstybei tenka mažesnė rizika dėl jų įgyvendinimo.
Tačiau pastebimi ir VPSP trūkumai, pavyzdžiui, ilgas ir sudėtingas projekto rengimo etapas, ilgas pirkimo konkurso etapas, sudėtingos ir ne itin lanksčios sutartys. Sutarties vykdymo laikas yra ilgas, todėl sudėtinga apskaičiuoti tikslų būsimų išlaidų dydį. Kita vertus maksimalus 25 m. sutarties vykdymo laikas gali būti ir per trumpas dideliems bei reikalaujantiems nemažų investicijų projektams, kadangi kaip rodo kitų valstybių praktika, dideli VPSP projektai gali trukti net 50 ar 90 metų.
Daugelio VPSP trūkumų galima išvengti ar bent jau juos minimizuoti tinkamai parengus VPSP sutartį. Tokios sutarties rengime ir jos sąlygų derinime turėtų dalyvauti ne vien teisininkai, tačiau ir atitinkamos srities, kurioje įgyvendinamas VPSP projektas, specialistai. Tokiose sutartyje ypač svarbu tinkamai aptarti šiuos aspektus:
sutarties dalyką, jo sudėtį, galimus jo pokyčius nuo sutarties pasirašymo arba nuo paskutinių duomenų teikimo iki įsigaliojimo pilna apimtimi, pasekmes, jeigu tokie pokyčiai atsiranda;
sutarties dalyko galimus pokyčius po sutarties įsigaliojimo pilna apimtimi;
sutarties pakeitimo reikalingumą sąlygojančias ar galinčias sąlygoti aplinkybes ir jų pasireiškimo pasekmes (tai ypač svarbu dėl to, kad viešųjų pirkimų procedūrose sudarytos pirkimo sutarties negalima esmingai keisti po viešojo pirkimo procedūrų užbaigimo);
finansuotojo teisę perimti privataus subjekto įsipareigojimų vykdymą, jeigu privatus subjektas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdo;
valdžios subjekto teisę perimti privataus subjekto įsipareigojimų vykdymą, jeigu privatus subjektas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdo, o įsipareigojimų nevykdymas bet kurį laiką neatitiktų viešojo intereso;
priemones įpareigojančias privatų subjektą siekti kuo efektyvesnio sutarties įgyvendinimo, kurios leistų valdžios subjektui tikėtis papildomų sutaupymų, jeigu tam bus objektyvios galimybės;
galimybę ir sąlygas naudoti naujas technologijas, jeigu jos atsirastų sutarties įgyvendinimo metu;
įgyvendinant sutartį pasiektų sutaupymų paskirstymo tarp šalių taisykles;
įgyvendinant sutartį patirtų netekimų paskirstymo tarp šalių taisykles (kai jų pasireiškimo rizika nėra priskirtina privačiam subjektui);
rizikų paskirstymą tarp sutarties šalių;
pasekmes sutarčiai nutrūkus po jos termino pasibaigimo arba iki jo;
ir kt.
Suprantama, kad tokios sutarties rengimui ir jų nuostatų derinimui šalims į pagalbą derėtų pasitelkti kvalifikuotus teisininkus.
Geriausi VPSP pavyzdžiai pasaulyje
Pasaulyje VPSP sąvoka (angl. public – private partnership (PPP)) žinoma jau daugiau kaip 100 metų, todėl galima išskirti ne viena valstybę, kuri yra garsi ir žinoma dėl sėkmingai vykdomų ar jau įvykdytų VPSP projektų. Kaip vieną iš aktyviausių valstybių VPSP srityje būtina išskirti Didžiąją Britaniją, ne vien dėl paplitusios VPSP praktikos, bet taip pat ir dėl to, jog Anglija yra pripažįstama viena iš VPSP pradininkių, todėl daug metų vykdoma VPSP veikla atneša puikius rezultatus, kuriais remiasi didžioji dalis pasaulio valstybių. Vienas iš garsiausių Anglijos VPSP pavyzdžių gali būti paminėtas tunelio per Lamanšą (angl. Channel Tunnel) statymas, t. y. geležinkelio tunelio, jungiančio kontinentinę Europą su Britanijos sala, nutiesto per Lamanšo sąsiaurį, statymas. Šį projektą galima išskirti kaip vieną iš brangiausių ir sudėtingiausių VPSP projektų, kurio įgyvendinimui (projektavimui, statybai, finansavimui ir operavimui) numatytas apie 90 metų laikotarpis5 ir į kurį investuota apie 5 milijardus svarų, iš kurių viešasis sektorius skyrė 2,010 mln. svarų.
Kitas garsus ir reikalavęs didelių investicijų VPSP projektas vykdytas JAV – Masačiusetso 3 kelio trasos projektas, pradėtas vykdyti 1999 m. ir sėkmingai užbaigtas 2006 m., projekto vertė 358 mln. JAV dolerių6. Garsūs VPSP projektai susiekimo srityje taip pat vykdyti ir Portugalijoje, Vengrijoje, Prancūzijoje, Pietų Afrikoje, Australijoje, Pietų Korėjoje.
Taip pat verta paminėti ir šiuo metu dar nebaigtą, tačiau išskiriamą kaip patį didžiausią VPSP projektą Australijoje. Jo pagalba šiuo metu yra vykdomas Royal North Shore ligoninės ir Bendruomenės sveikatos priežiūros centro sujungimas, projekto vertė net 1,125 milijardų JAV dolerių7. Sveikatos sektoriuje taip pat šiuo metu vykdomas ir itin garsus VPSP projektas Anglijoje, kurio dėka statoma didžiausia šalies ligoninė ir vėliau bus nugriaunama jau egzistuojanti senoji ligoninė. Ligoninė turės 646 ligoninės lovas, 18 operacinių ir vieną didžiausių skubios pagalbos departamentų šalies vakaruose. Ligoninė kasmet teiks specializuotas paslaugas daugiau nei 750 000 žmonių. Taip pat šalia bus pastatytas ir didelis klinikinių tyrimų centras. Šio projekto vertė – 335 mln. svarų už naujosios ligoninės statymą bei 94 mln. svarų už senosios ligoninės griovimą, projekto trukmė – 31 metai. Verta paminėti ir dar vieną itin garsų bei reikalaujantį nemažai investicijų VPSP projektą – Vigo ligoninės statymas Ispanijoje, Galicijos mieste. Nauja ligoninė teiks paslaugas maždaug 600 000 gyventojų ir turės erdvę 1 400 lovoms, 35 operacinėms. Projekto vertė – 320 mln. eurų, projekto trukmė – 30 metų.
Vienas iš gerosios praktikos pavyzdžių sveikatos priežiūros srityje yra ir Vokietijoje vykdytas VPSP Helios projektas. Pagal koncesijos sutartį, Helios įgijo ligoninės licenziją, turtą ir įsipareigojimus, esančiai infrastruktūrai (24 klinikos ir 6 institutai, su 5 žemės sklypais, 167 pastatais ir 1,100 lovų). Susitarimas buvo sudarytas dėl lovų skaičiaus išplėtimo, įrengiant dar 1 000 naujų lovų, į kurį buvo investuota 215 mln. eurų privataus partnerio lėšų.
Taip pat reikia išskirti ir keletą šiuo metu dar neseniai pradėtų vykdyti, tačiau jau tapusių itin garsiais VPSP projektų. Vienas iš garsiausių šių dienių VPSP projektų yra vykdomas Italijoje: statomas 62 km. greitkelio ruožas Brešia-Bergamas-Milanas, projekto vertė net 2,3 milijardų eurų, įgyvendinimo laikotarpis – 19,5 metų. Taip pat dar vienas garsus VPSP projektas susisiekimo sektoriuje yra vykdomas Olandijoje: modernizuojamas ir praplatinamas 21 km. A1/A6 greitkelių ruožas, jungiantis Amsterdamo antrą pagal pajėgumą žiedinį kelią į Almere miestą. Projekto vertė 1 milijardas eurų, įgyvendinimo laikotarpis – 30 metų.
Nemažai šių dienų VPSP projektų yra vykdomi ir švietimo sektoriuje. Pavyzdžiui, Belgijoje vykdomas VPSP projektas: statoma ir (ar) renovuojama daugiau nei 200 mokyklų Flandrijos regione. Projekto vertė – 1,6 milijardų eurų, projekto trukmė – 30 metų, Anglijoje vykdomas VPSP projektas: bus pastatyta 2 500 naujų ir restauruota 500 senų studentų kambarių bei su jais susijusių erdvių Hertfordšyro universitete. Projekto vertė – 190 mln. svarų, projekto trukmė – 30 metų, eksploatacijos ir priežiūros trukmė – 50 metų.
Galima paminėti ir itin garsų VPSP projektą Olandijoje: statomi 4 650 kvadratinių metrų pataisos namai–kalėjimas Zanstade. Pastatas galės patalpinti daugiau kaip vieną tūkstantį kalinių, šio projekto vertė – 300 mln. eurų, projekto trukmė – 25 metai.
Vienas iš įdomiausių šių dienų VPSP projektų yra vykdomas Prancūzijoje – tai naujo 66 000 kvadratinių metrų Paryžiaus civilinio teismo (žinomo kaip „Tribunal de grande instance“ (TGI)), pirmosios instancijos teismo ir prokuratūros pastato statymas. Įdomus faktas yra tai, jog pastatas bus apie 160 m. aukščio dangoraižis, kuris taps aukščiausiu Paryžiuje pastatu, po Eifelio bokšto. Projekto vertė – 671 mln. eurų, projekto trukmė – 27 metai.
VPSP įgyvendinimo patirtis Lietuvoje (įgyvendinti ir įgyvendinami projektai) bei problematika
Nepaisant to, jog Lietuvoje pirmoji VPSP buvo pradėta vykdyti jau XIX a. pabaigoje, t. y. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje koncesijų su privačiais užsienio investuotojais pagrindu Kaune buvo pastatyta ir eksploatuota Petrašiūnų elektrinė, Žaliakalnio funikulierius, organizuota degtukų gamyba bei prekyba; tačiau pirmąją koncesija Lietuvoje laikoma 1887 m. sudaryta koncesijos sutartis, pagal kurią, padedant belgų inžinieriui E. Diuponui, Kaune buvo įrengtas arkliais kinkomas tramvajus („Konkė“), Lietuvoje VPSP įgyvendinimo patirtis vis dar nėra didelė. Pagal pateiktus 2013 metų duomenis, daugiausia VPSP sutarčių sudaryta atliekų naudojimo, perdirbimo ir tvarkymo srityje, kultūros, sporto, laisvalaikio leidimo objektų, įrenginių ir kitos infrastruktūros srityje (po 9 sutartis), energetikos, įskaitant šilumos ir elektros energijos, naftos ir gamtinių dujų išgavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą srityje (7 sutartys) ir sveikatos apsaugos sistemos srityje (4 sutartys). Daugiausiai VPSP sutarčių įgyvendina Klaipėdos miesto savivaldybė (6 sutartys), Kėdainių rajono savivaldybė (4 sutartys) bei Panevėžio miesto savivaldybė (4 sutartys.
Kaip žinomiausius VPSP projektus Lietuvoje galima paminėti Vilniaus miesto gatvių apšvietimo tinklų renovacijos ir eksploatavimo projektą, kuriuo siekiama Vilniaus miesto apšvietimo sistemoje įdiegti pažangias technologijas bei užtikrinti, kad gatvių apšvietimo paslaugos atitiktų eismo saugumo, aplinkosaugos ir kitus reikalavimus, būtų teikiamos kokybiškai ir efektyviai (partnerystei vykdyti nustatytas maksimalus 23 m. terminas; projekto maksimali vertė 312 592 000 litų). Be to, Vilniaus miesto savivaldybė vykdo VPSP projektą švietimo sektoriuje, kurio pagalba sėkmingai vykdoma Balsių mokyklos statyba, ūkio priežiūra ir administravimas (partnerystei vykdyti nustatytas maksimalus 25 m. terminas, kurio pabaiga numatoma 2035 m. liepos 26 d.; projekto maksimali vertė apie 184 mln. litų). Taip pat šiuo metu įgyvendinamas ir didelio visuomenės susidomėjimo sulaukęs Palangos aplinkkelio tiesimo ir eksploatacinės priežiūros vykdymo projektas, kurio tikslas nukreipti nuo Palangos miesto tranzitinį transporto eismą, atvažiuojantį iš Klaipėdos ir Šiaulių krypčių ir važiuojantį link Liepojos, bei priešinga kryptimi (partnerystei vykdyti nustatytas maksimalus 25 m. terminas; projekto maksimali vertė 123 574 880 litų). Taip pat šiuo metu jau yra priimtas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „kelias Vilnius-Utena“ įgyvendinimo ir Lietuvos Respublikos seimo nutarimo „dėl viešojo ir privataus sektorių partneystės projekto „kelias Vilnius-Utena“ įgyvendimo projekto“, kurio tikslas rekonstruoti nepatenkinamos kokybės kelio Vilnius-Utena ruožus ir juos nuolat prižiūrėti, užtikrinant kelio pralaidumą ir eismo saugumą (partnerystei vykdyti nustatytas maksimalus 13 m. terminas; projekto maksimali vertė 604 620 tūkst. litų).
Tačiau nepaisant sėkmingai įgyvendinamų VPSP projektų galima pastebėti, jog nemažai planuotų VPSP taip ir nėra pradėtos realiai įgyvendinti. Viena iš priežasčių neretai yra ta, kad galimybių studijos ne visuomet pademonstruoja, jog projekto įgyvendinimas VPSP būdu būtų ekonomiškai pagrįstas; manytume, kad šis atvejis vienintelis, kai projekto neįgyvendinimas VPSP būdu yra teisingas sprendimas. Kitos priežastys – itin sudėtingas VPSP suteikimo procesas ir ilgas projekto derinimo etapas, kurie kelia riziką išaugti projekto kainai ir tinkamam projekto rezultato įgyvendimui; pastarąsias priežastis reikėtų stengtis šalinti, siekiant išvengti dirbtinių kliūčių VPSP projekto įgyvendinimui.
Taip pat galima pastebėti ir tai, jog VPSP pasižymi sudėtingumu surasti privatų investuotoją norintį dalyvauti projekte, kadangi didžioji dalis rizikos yra priskiriama privačiam investuotojui, kaip mažiausiomis sąnaudomis sugebančiam geriausiai valdyti galinčią iškilti riziką. Taip pat manytina, jog Investicijų įstatyme įtvirtintas maksimalus 25 m. terminas vykdyti VPSP tam tikriems projektams, atsižvelgiant į projektų sudėtingumą ir apimtį yra gerokai per trumpas, todėl užkerta kelią vykdyti VPSP atskirose srityse.
Reikia pabrėžti ir tai, jog nepaisant to, jog Lietuvoje poreikis vykdyti VPSP projektus auga, vis dar nėra kuriamas centralizuotas VPSP proceso valdymas, koordinavimas bei priežiūra, kuris galėtų padėti išvengti ir lengviau spręsti problemas, susijusias su VPSP įgyvendinimu. Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA) rengia metodinę medžiagą, teikia pasiūlymus teisės aktams, dalyvauja praktinėje viešųjų investicijų projektų įgyvendinimo VPSP būdu veikloje, tačiau jos parengta medžiaga nėra įpareigojanti centrinės valdžios institucijas ar savivaldybes.
Viešojo ir privataus sektorių partnerystės raidos tendencijos pasaulio mastu ir kaip tai gali paliesti Lietuvą
Viena iš svarbiausių VPSP raidos tendencijų yra tai, jog daugelyje valstybių buvo susidurta su įvairiais VPSP sutarties derinimo ar įgyvendimo sunkumais, kurie atsirado dėl prasto teisinio reguliavimo. Šiuo metu pastebima, jog valstybės daro teisės aktus lankstesnius ir sprendžia anksčiau kilusias teisinio reguliavimo problemas.
Valstybių praktika taip pat rodo, jog užbaigta VPSP dažniausia nepasiekia viso 100% tikslų, kuriuos buvo numatoma įgyvendinti VPSP sutartimi. Tačiau esant tinkamai parinktam VPSP projektui ir tinkamam viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimui, projektas gali įgyvendinti net 95 % – 98 proc. VPSP sutartyje nurodytų tikslų.
Svarbu paminėti ir tai, jog ankstesnėje valstybių praktikoje yra pastebima per didelės rizikos privačiam sektoriui perdavimo tendencija, net ir tokios, kurias privatus sektorius atlikdamas savo funkcijas negali objektyviai kontroliuoti arba tokios perduotos rizikos valdymas privačiam subjektui yra brangesnis, nei valdžios subjektui. Visgi šiuo metu tendencija keičiasi ir rizika paskirstoma pagal tai, kuri šalis gali ją geriau kontroliuoti. Šis principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos teisėje. Taip pat buvo pastebėti sunkumai ir vykdant VPSP su smulkaus ar vidutinio dydžio įmonėmis, kurios finansiniu požiūriu yra nepatikimos bei nestabilios, t. y. gali bankrutuoti ir neįvykdyti joms nustatytų pareigų. Tokiu atveju ženkliai nukenčia ir viso VPSP projekto įgyvendinimas, įskaitant ir nustatytus terminus.