Iš kitos pusės, per dešimtmetį mūsų šalis nuėjo nemažą kelią, išgyveno įspūdingą augimą, tuo pačiu ir sąlygos tokiai partnerystei susidarė palankesnės. Praėjo lygiai dešimt metų, kai veiklą pradėjo ir mano įmonių grupė, iki šiol sėkmingai išnaudojanti mokslą verslo tikslais, todėl norisi iš naujo pažvelgti į situaciją – verslo ritmas ir užimtumas tą leidžia vis rečiau – ir įvertinti, kokie trikdžiai verslo ir mokslo dialogui taip ir liko nepašalinti.

Ieškomi „žmonės-tiltai“

Pirmiausia, šiandien Lietuvoje jaučiamas didelis trūkumas žmonių, kurie suprastų abiejų sričių aspektus: sugebėtų valdyti produktus, bet tuo pačiu metu suprastų mokslinių tyrimų principus. Mokslininkai turi susitaikyti, kad jų produktas negali pats parduoti savęs. Mokslu besiremiančiam verslui svarbiausia yra turėti kokybišką produkciją, tačiau tam, kad galėtum ją kažkam pasiūlyti, reikia turėti ne tik su mokslu susijusių žinių. Dar daugiau jų reikia, kad nuspręstum, ar užsakymas vertas įgyvendinimo, kiek ir kokių išteklių jam reikės ir panašiai. Tam reikalinga pagalba iš kitų specialistų – verslininkų, vadybininkų, rinkodaros specialistų.

Lietuvoje mokslininkų kasdienybė toli gražu nėra tik darbas laboratorijoje. Dažnai tyrimas užstringa dėl nepakankamo finansavimo, tuomet biotechnologijos mokslus baigęs žmogus turi pats ieškoti investuotojų paramos, žmogiškųjų išteklių ir užsiimti kita tyrimų vadyba.

Tačiau mokslininko ir verslininko profesijos anaiptol nėra priešybės. Tiek vienas, tiek kitas ieško būdų, kaip palengvinti, pagerinti žmonių gyvenimą, kaip efektyviau išnaudoti turimus resursus. Nors ir siejami to paties tikslo, mokslininkai ir verslininkai turi skirtingus darbo principus. Man geriausias to pavyzdys – 10 metų trunkanti „Northway“ įmonių grupės veikla. Galiu drąsiai sakyti – svarbiausia surasti žmonių, kurie taptų savotišku tiltu tarp mokslininkų ir verslininkų, kurie integruotų skirtingas disciplinas ir motyvuotų skirtingų įgūdžių žmones bendram darbui.

Rezultatas vis dar svarbesnis verslui nei mokslui

Kad ir koks perspektyvus ir naudingas verslui gali būti mokslas, toli gražu ne visi moksliniai tyrimai veda pelno link. Yra tokių klausimų, į kuriuos ne tik mes nesužinosime atsakymų, bet ir mūsų vaikai. Kartais stebint mokslininkus Lietuvoje susidaro vaizdas, kad norima viską tyrinėti, bet neieškoma konkrečių sprendimų, o sritys, kuriose jau yra laimėjimų yra apleidžiamos užuot tapusios prioritetinėmis. Mažoje valstybėje fundamentinis mokslas negali būti svarbiausias, nes tam reikia milžiniškų lėšų.

Mokslas, kurį aš matau kaip naudingą verslui, turi konkretų tikslą – išspręsti problemą, patobulinti, pigiau pasiūlyti jau esamą sprendimą. Esu už tokius mokslinius tyrimus, kurie leidžia kurti inovacijas, iš inovacijų produktus, tuos produktus realizuoti ir galiausiai iš to gauti pridedamąją vertę. Vienas iš svarbiausių pajamas nešančio mokslo principų – tai turi būti orientuota ne į procesą, bet į rezultatą.

Tiesa, nereikia galvoti, kad pinigai ateis tuoj pat. Atrasti verslui reikalingus mokslinius tyrimus sudėtinga: reikia gerai žinoti rinką, nuspėti ateities poreikius. Pavyzdžiui, farmacijos, medicinos pramonėje pelnas užčiuopiamas geriausiu atveju tik po dešimties metų. Mokslinių tyrimų nepagreitinsi: tam, kad naujas vaistas atsidurtų ant gydytojo stalo reikia maždaug penkiolikos metų. Jo kaina svyruoja nuo vieno iki dviejų milijardų dolerių. Tai ne tik laikas, bet ir didelės piniginės investicijos.

Perspektyviausias verslas – su globalia vizija

Jau įsisavinus, kad mokslas ir verslas gali bendradarbiauti, atsiranda dar vienas klausimas – ar mano produktas naudingas tik Lietuvai, ar ir kitoms šalims? Mokslinių tyrimų veikla beveik be išimčių reikalauja milijoninių investicijų, todėl tam, kad jos atsipirktų, mokslo potencialą reikia išnaudoti optimaliai – ne tik savo šalyje, bet ir euro zonos, pasauliniu lygmeniu.

Kai „Biotechpharma“ dar net nebuvo pradėjusi veikti visu pajėgumu, įmonės pasirašyti kontraktai jau prilygo pusei į gamyklą investuotos sumos. Tarp klientų – Ispanijos, Vokietijos, JAV, Izraelio farmacijos kompanijos. Šios globalios strategijos mūsų bendrovė laikosi visus 10 metų. Paradoksalu, tačiau Lietuvoje yra tarptautinį potencialą turinčių kompanijų, kurios bijo globalumo. Verslininkai neieško investuotojų, nes kai kuriems tai asocijuojasi su parsidavimu. O juk toks ir yra verslo tikslas – plėstis. Didesnės investicijos leidžia naudoti pažangesnes technologijas, samdyti didesnę patirtį turinčius žmones ir galiausiai sukurti perspektyviausią produktą.

Lietuvos verslas turi nemiegoti, jis turi keistis kartu su technologijomis, o besikeičiant mokslo ir verslo santykiui prie pokyčių turi prisiderinti ir universitetai: ruošti jaunus specialistus „nekaldami“ jiems teorijų, kurias visas galima rasti internete, bet mokyti analizuoti, matyti platesnį vaizdą, derinti iš pirmo žvilgsnio skirtingas sritis.

Vis tik kalbėdamas apie ateitį esu optimistas – jei šiuo metu Lietuvoje verslas ir mokslas dar neranda bendros kalbos, tai yra tik todėl, kad tam nėra didelio poreikio. Tikiu, kad po kelių metų ir Lietuvoje verslininkai supras investicijų į mokslininkų kuriamus produktus naudą ir tuomet bus tik laiko klausimas, kada Lietuva taps pirmaujančia valstybe iš kuriančių mokslu grįstą verslą.