Kaip dabar prieš Rusiją jaustųsi Lietuva, jei nebūtų ES?

Po 3,5 mėnesių Lietuvos laukia dar gilesnė europinė integracija – prisijungimas prie euro zonos, pabrėžė paskaitą Vilniaus universitete skaitęs buvęs Italijos premjeras ir eurokomisaras Mario Montis. Lietuvai minint dešimt metų Europos Sąjungoje (ES) jis prisiminė ir prieš naujųjų šalių priėmimą vykusius svarstymus Bendrijoje.

Dešimt metų Europos Komisijoje dirbęs M. Montis prisiminė laikus, kai Lietuva ir kitos šalys buvo pakviestos rengtis įstojimui į Europos Sąjungą. Pasak jo, 1997 m. pradžioje dalis įtakingų Europos politikų laikėsi nuomonės, kad pirmiausiai turi būti priimtos trys šalys: Lenkija, Vengrija ir Čekija.

Kiti sakė, kad galbūt reikėtų įtraukti ir Slovėniją su Estija, kad būtų parodoma, jog į ES gali stoti ne tik didelės bei su Vakarų valstybėmis sienas turinčios šalys.

Galiausiai 1997 m. Europos Taryba nusprendė eiti toliau ir paskelbė, kad dešimt šalių gali pradėti derybas. Tarp šių šalių buvo ir Lietuva, kartu su kitomis devyniomis prie ES prisijungusi prieš 10 metų – 2004 m.

„Mano nuomone, Europos Sąjunga būtų padariusi didžiulę istorinę klaidą, jeigu būtų nusprendusi vykdyti lėtesnę plėtrą. Ypatingai aš tai susiečiau su Rusijos evoliucija per pastaruosius kelerius metus“, - kalbėjo M. Montis.

Anot ekonomisto, naujoji Europos Sąjungos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Frederica Mogherini taip pat supranta Rusijos grėsmes.

„Tačiau, mano nuomone, nepaneigiama (patikėkite, taip mano ir daugelis Italijos piliečių), kad V. Putino Rusija reiškia grėsmę ne tik kaimynams, bet ir visai ES kaip vienetui. Taip pat ji atveria galimybes, nes esame priversti gyventi viename žemyne“, - pridūrė jis.

Jo teigimu, jeigu būtų buvę nuspręstą ne iš karto priimti visas dešimt naujųjų ES narių, tai dabar keltų didesnį nerimą.

„Aš visuomet sakau ir esu tuo įsitikinęs, kad būdamas Italijos piliečiu būčiau sunerimęs, jeigu dabar Centrinėje ir Rytų Europoje nuo Slovėnijos iki Baltijos šalių, kai kuriose iš jų vyktų laipsniškas pasirengimas stojimui į ES. Aš manau, kad visais apsektais, taip pat ir saugumo, ir produktų saugumo, kovoje su organizuotu nusikalstamumu, daug geriau turėti jūsų šalis visiškai integruota Europos Sąjungos dalimi“, - kalbėjo buvęs Italijos premjeras.

Ekonomikos variklis

Jo nuomone, ši Europos dali gali būti ir kai kuriais atvejais yra ES ekonomikos, ekonominės politikos ir atsigavimo po krizės variklis.

„Aš manau, kad dauguma senųjų Europos Sąjungos narių turi šiek tiek intravertišką požiūrį, siekį išsaugoti privilegijas tam tikroms visuomenės grupėms, turi mažiau apetito atvirumui, konkurencijai, reformoms, ko yra daugelyje naujųjų ES šalių“, - paskaitoje kalbėjo ekonomistas, antradienį skaitysiantis pranešimą Lietuvos pramonininkų konfederacijos konferencijoje.

Brango ir picos

„Aš labai didžiuojuosi ir esu laimingas, kad Italija yra euro zonoje, nepaisant to, kad pastaraisiais metais buvo sunkumų. Tačiau tai buvo ne euro krizė, labai neteisinga taip manyti. Euras yra valiuta. Buvo didžiulė fiskalinė-bankinė krizė daugelyje euro zonos šalių, tarp kurių Italija buvo viena labiausiai paliestų“, - pirmadienį skaitydamas paskaitą tvirtino per krizę Italijos Vyriausybei vadovavęs ekonomistas.

Tačiau, jo teigimu, Šiaurės Europoje vis dar gausu išankstinių įsitikinimų apie pietines valstybes, kurių reikėtų atsisakyti, nes tai trukdo europinei integracijai. Pasak jo, per krizę buvo momentų, kai

„Tuo metu aš jutau, kad Šiaurės Europoje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Olandijoje ir kitose šalyse buvo neteisingų išankstinių nusistatymų. Egzistuoja įsivaizdavimas, kad jeigu šalyje yra daug saulės, kaip štai dabar Vilniuje, ir ji mėgaujasi gera virtuve, tai ji turi būti prasiskolinusi“, - kalbėjo buvęs Italijos premjeras.

Jis pabrėžė, kad Italija yra vienintelė Pietų Europos šalis iš krizės išėjusi pati, taip pat dabar  ji turi mažesnį nei 3 proc. BVP biudžeto deficitą.

Pabrėždamas euro svarbą M. Montis prisiminė, kad italams nebuvo lengva pereiti prie bendros europinės valiutos.

„Tai buvo didelė kolizija visuomenės viduje, tačiau Italija sugebėjo tai padaryti. Pasitikėjimas euru buvo paveiktas padidėjusių kai kurių kasdieninių prekių kainų, padidėjo netgi picos kaina“, - pripažino M. Montis.

Dar vienas efektas pastebėtas Italijoje dėl gerokai pasmulkėjusios valiutos. Vienas euras buvo keičiamas į 1936,27 liras.

„Papasakosiu nedidelį anekdotą. Kai sužinojau kursą, pasakiau, kokie mes laimingi, juk bus paprasta skaičiuoti, nes euras bus maždaug 2 tūkst. lirų. Maniau, kad toks kursas taip pat veiks kaip antiinfliacinis efektas, nes žmonės, pamatę daiktą, kuris kainuoja 1 eurą supras, kad tai kainuos 2 tūkst. lirų, laikys jį truputį brangesniu nei iš tiesų yra, taigi jie taps truputį taupesni. Tačiau pamatėme, kad žmonės skaičiuoja kitaip: jie 1936,27 lirų labiau apvalino į 1 tūkst. lirų. Mes, italai, įsivaizdavome, kad kainos yra žemesnės nei buvo anksčiau. Tai suteikė eurui blogą įvaizdį“, - sakė buvęs eurokomisaras.

Todėl, anot jo, labai svarbu pasirūpinti teisingu kainų skelbimu.

„Kai kurie italai ir toliau mano, kad infliacija dėl euro pakilo, nors euras apskritai sumažino infliaciją, tačiau toks klaidingas įspūdis susidaro dėl kai kurių kainų padidėjimo“, - teigė pranešėjas.

Tačiau jis pabrėžė, kad palyginus infliaciją dabar ir buvusią tuomet, kai Italija turėjo nacionalinę valiutą, dabar infliacija yra stabilesnė ir mažesnė.