Dažniausiai būdavo pabrėžiama, kad į 2015 m. žvelgiama optimistiškai. Tačiau ar toks optimizmas iš tiesų pagrįstas? Ar pasaulio ekonomikos sulėtėjimas, paskatintas agresyvaus Rusijos elgesio, negali užsitęsti? Apie tai ir apie kai kurių pasaulio valstybių bei regionų ekonominį potencialą nusprendėme pakalbėti su žinomiausiu Lietuvos ekonomistu Gitanu Nausėda.
- Prieš 2008 m. krizę daugelis kalbėjo apie tai, kad pasaulio ekonomika pasikeitė ir dabar augimas gali tęstis vos ne šimtmečiais, tačiau staiga burbulas sprogo. Šiandien net milžiniškos įtampos tarp Rusijos ir Vakarų fone visi kalba apie tai, kad laukiama sėkmingų 2015-ųjų. Ar ši viltis taip pat gali nepasiteisinti?
- Padėtis nėra gera, nes ekonominiai, geopolitiniai ir kariniai aspektai susipynė į painų mazgą ir jo neįmanoma išnarplioti vien centrinių bankų žemų palūkanų normų politika ar viešųjų finansų injekcijomis. Taip, kol kas žmonės masiškai neperka negendančių maisto produktų ir nerausia žeminių ruošdamiesi karui, tačiau augant Rusijos ir Ukrainos konfliktui investuotojai, kreditoriai, įmonės, namų ūkiai tampa atsargesni ir atsisako tų projektų, kurie esant įprastoms aplinkybėms būtų įgyvendinami. Jau nekalbu apie tai, kad sankcijos taip pat yra tam tikrų verslo galimybių atsisakymas. Tačiau svarbiausi dalykai nepakito: JAV tebėra pasaulinio augimo lyderės, Kinija ir toliau kenčia dėl sulėtėjusios bendrojo vidaus produkto (BVP) plėtros, euro zona makroekonominiu požiūriu vis labiau skaidosi, tačiau virš viso to pakibo reali Rusijos įsiveržimo į Ukrainą grėsmė, jau atvira ugnimi liepsnoja Izraelio ir Palestinos priešprieša.
- Ar Rusijos invazija į Ukrainą ir pastangos destabilizuoti šios valstybės gyvenimą negali tapti veiksniu, kuris labai neigiamai veiks pasaulio ekonomikos perspektyvas?
- BVP, gamybos ar dalyvavimo tarptautinėje prekyboje aspektais Rusija nėra pirmaeilis veiksnys, tačiau šiandieniame globalizacijos pažymėtame pasaulyje realiems ekonomikos procesams didelę įtaką turi lūkesčių metamorfozės. Kartais iš pirmo žvilgsnio nekaltas atrodantis konfliktas iš pradžių pablogina lūkesčius, o vėliau jie savaime išsipildo, nes verslo subjektai ir gyventojai net ir geografiškai nuo konflikto nutolusiose šalyse prisitaiko prie naujos situacijos ir keičia savo įprastus elgesio modelius. Šiuo atveju kalbame apie dviejų didelių valstybių santykių krizę, kuri keičia status quo didelėje pasaulio dalyje. Net tos valstybės, kurios norėtų išlikti konflikto nuošalyje, netiesiogiai jau jaučia jo padarinius. Be to, Rusija į Europos Sąjungos (ES) šalis eksportuoja energijos išteklius ir jiems sunku rasti alternatyvą nepertvarkius logistikos infrastruktūros ar nesusitarus su potencialiais tiekėjais. Nėra didesnės grėsmės pasaulio stabilumui nei valstybė, pasiryžusi ant geopolitinių ambicijų aukuro sudeginti savo ekonomiką, paaukoti verslo ir paprastų žmonių interesus. Šiuo metu Rusija sudaro kaip tik tokios valstybės įspūdį.
- Šiandien tikriausiai visi mato, kad JAV elgesys su Rusija, jei nepaisysime verslo grupių lobizmo, yra gerokai ryžtingesnis, o ES labiau gąsdina ar pati gąsdinasi didelėmis sankcijomis, tačiau veikia labai lėtai. Ar tai susiję su tuo, kad ES daug labiau priklausoma nuo Rusijos, ar su tuo, kad šiandien JAV ekonomika atrodo daug labiau atsigavusi po 2008 m. krizės, o Europos ekonomikos augimo perspektyvos vis dar miglotos?
- Manyčiau, kad ryžtingesnę JAV poziciją Rusijos atžvilgiu lemia ne tiek po pasaulinės finansų krizės atsigavusi ekonomika, kiek ta aplinkybė, kad jai neįmanoma padaryti didelės žalos destruktyviais išoriniais veiksmais. Šiandien JAV energetinė nepriklausomybė ir saugumas yra aukščiausio lygio, deja, to dar negalima pasakyti apie ES. Be to, euro zonos ekonomika kur kas sunkiau nei JAV lipa iš duobės, kurioje atsidūrė 2008–2009 m., ir dėl netrukus po to prasidėjusios Pietų Europos šalių bei Airijos skolų krizės. Šiandien džiaugiamės ant kojų tvirčiau atsistojusia Vokietijos ekonomika, tačiau, pavyzdžiui, Prancūzijai realiai iškilo nuosmukio atsinaujinimo grėsmė, sudėtinga makroekonominė situacija susidarė Suomijoje. Galbūt tokiomis aplinkybėmis ir gimsta politikų noras žūtbūt laikytis pragmatinių interesų, tačiau čia norėčiau priminti nemirtingus Rusijos mokslininko ir žmogaus teisių gynėjo Andrejaus Sacharovo žodžius: „Visur ir visada pragmatiškiausia yra principais grįsta politika.“
- Ar tai, kad Didžioji Britanija dėl ekonominių interesų net grasina organizuoti referendumą dėl išstojimo iš ES, o Prancūzijos požiūrį šiandien simbolizuoja ne tik bendrovės „Dalkia“ bazė Vilniuje, bet ir Rusijos pageidavimu statomi pulti skirti kariniai laivai, leidžia teigti, jog Europa nepajėgi veikti ryžtingiau, kad kovotų dėl bendrų interesų, ir tai puikiausiai mato Vladimiras Putinas?
- Akivaizdu, kad V. Putino administracija nuodugniai analizuoja ir naudojasi tuo, kad 28 ES šalims kol kas sunkiai pavyksta rasti požiūrio į Rusiją bendrąjį vardiklį. Diskusiją dėl galimo Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES įplieskė, žinoma, ne nuomonių Rusijos atžvilgiu išsiskyrimas, o pačios Jungtinės Karalystės nacionalinių interesų įgyvendinimo problemos, tarp jų ir Londono kaip finansų centro statuso išsaugojimo klausimas. Viliuosi, kad išcentrinės jėgos ilgainiui išsikvėps, nes manau, kad Didžiosios Britanijos išstojimas iš ES būtų žalingas tiek jai pačiai, tiek visam regionui. Apskritai geriausias atsakas į Rusijos veiksmus prieš Ukrainą būtų nuosekli ES parama Ukrainoje vykdomoms reformoms ir šios šalies ekonominė pažanga. Šiandien Ukrainos žmonių šalies integracijos į ES palaikymas yra stiprus kaip niekada, todėl būtų neatleistina juos nuvilti.
- Teigiama, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Ar ši taisyklė galioja ES ir euro zonai, sėkmingai išgyvenusiai 2008 m. krizę, bet vis dar draskomai vidinių nesutarimų?
- Simboliška, kad šiuo sudėtingu metu Lietuva stoja į euro zoną ir tampa 19 klubo nare. Įsivedę eurą, būsime atsparesni galimoms išorinėms pastangoms destabilizuoti mūsų finansų sistemą. Pietų Europos šalių ir Airijos skolų krizė iš dalies padidino euro zonos patvarumą, nes privertė sukurti saugiklių, apsunkinančių tokių kataklizmų pasikartojimą ateityje. Įsitikinome, kad negalima be rūpesčių gyventi pinigų sąjungoje, jeigu ilgą laiką ignoruojamas vienas kertinių optimalios valiutos zonos reikalavimų – finansinės disciplinos laikymasis visose šalyse narėse.
Kuriama bankų sąjunga – kita to paties medalio pusė. Svarbiausia, kad Europos bankų sektoriuje atsiranda daugiau reguliavimosi elementų – kilus krizei, kredito įstaigos privalės išsišluoti kiemą savo, o ne visų mokesčių mokėtojų sąskaita.
Kita vertus, ES politikams nuožmiai kovojant su krizės apraiškomis, pastaruoju metu akivaizdžiai stinga dėmesio strateginiams Europos verslo konkurencingumo ir inovacijų potencialo stiprinimo klausimams. Šiandien mažai kas beprisimena visišku fiasko pasibaigusią Lisabonos strategiją iki 2010 m., kuria siekta per dešimtmetį ES paversti ,,konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje“. Būtina išanalizuoti šios programos žlugimo priežastis ir neatsisakyti šio tikslo.
Šiuo metu ES mokslo tyrimams skiria apie 2 proc. BVP, JAV – 3 proc., Japonija – 3,5 procento.
- Tikriausiai atkreipėte dėmesį į tai, kad šiemet pirmą kartą renkant Europos Komisijos pirmininką, patį įtakingiausią ES pareigūną, dominavo ne valstybių narių vadovų, o visos Europos piliečių išrinktų europarlamentarų balsai. Ar ir šis sprendimas stiprina ES?
- Vis didesnių sprendimo galių Europos Parlamentui priskyrimas – tai grįžimas prie demokratijos ištakų, nuo kurių laikinai buvo nutolta kuriant unikalią ES politinę struktūrą. Man, kaip ekonomistui, džiugu, kad į Europos Parlamento kompetencijos orbitą patenka ir fundamentalūs ekonominiai klausimai, tokie kaip ES biudžeto tvirtinimas. Jų svarstymas jau nebėra tuščias formalumas. Dar daugiau – Europos Parlamentas tampa konstruktyvia „vyriausybės“, tai yra Europos Komisijos, atsvara, pateikia naudingų pasiūlymų, o kartais net užblokuoja reikšmingiausio Bendrijos finansinio dokumento priėmimą. Reikia pripažinti, kad dar nevisiškai pasibaigusi euro zonos skolų krizė paskatino regiono centralizacijos ir federalizacijos tendencijas. Mažosios ES valstybės turėtų aktyviai dalyvauti šiame procese, kad vieną gražią dieną neatsibustų visiškai kitokioje Europoje nei ta, į kurią stojo.
- Vertinant ES ekonomikos perspektyvas reikia pripažinti, kad ES šiandien yra tiek stipri ir turi tokį potencialą, kiek stiprios ir ryžtingos yra jos narės. Jei kalbėtume ne apie Vokietiją, o apie Lietuvą, kaip vertintumėte šiandienę Lietuvos ekonominę padėtį?
Vis dėlto dabartinė Lietuvos ekonominė padėtis leidžia santūriai optimistiškai žvelgti į priekį. Mūsų šalis ką tik gavo kvietimą tapti euro zonos nare, tai supaprastins užsienio prekybą būtent su tuo regionu, kurio ekonomika pamažu atgyja ir teikia naujų verslo plėtros galimybių. Euro įvedimas pakels Lietuvos finansinį statusą, garantuos žemas palūkanų normas, padės didinti įmonių konkurencingumą. Žinoma, čia nekalbu apie kraštutinį atviro karo scenarijų, kurio, matyt, stengiasi išvengti visos konfliktuojančios pusės.
- Paminėjote tai, ką Lietuvos ekonomikai duoda integracija į ES, tačiau „Chevron“ išrūkėme, „Hitachi“ įšaldėme, skolose skęstančios „Sodros“ nereformuojame ir vienos didžiausių mokesčių disproporcijų tarp kapitalo ir dirbančio žmogaus apmokestinimo nemažiname. Ar tai reiškia, kad ten, kur mūsų neprižiūri ES, esame neįgalūs?
- „Chevron“ atvejis ne tiek įdomus pats savaime, kiek atspindi tam tikrą mąstymo tendenciją. Jeigu užsienio investuotojas demonstruoja savo interesą pradėti verslą Lietuvoje, mes imame įtarti, kad čia kažkas nešvaraus ir kad bus lobstama mūsų visų sąskaita. Tada darome viską, kad jis persigalvotų, ir kai mums tai pavyksta, susizgrimbame ir kviečiame jį grįžti. Kartais susidaro įspūdis, kad tam tikroms savivaldybėms patogiau baidyti investuotojus arba geriausiu atveju žvelgti į juos iš aukšto ir tenkintis išlaikytinio statusu, nesvarbu, ar iš centrinio biudžeto, ar iš ES struktūrinių fondų lėšų.
Žinoma, tai ne vienintelė Lietuvos problema. Socialinio draudimo sistemos bėdos – tik neigiamų demografinių tendencijų ir emigracijos veidrodis. Galima lopyti „Sodros“ deficitą biudžeto pinigais ir vaidinti, kad nieko neatsitiko, galima imtis nepopuliarių sprendimų jau šiandien ir nelaukti, kol pasieksime giliausią demografinę duobę. Netrukus persirisime į Seimo kadencijos antrą pusę, todėl labiau tikėtinas pirmas variantas.
Viena kiauro „Sodros“ biudžeto priežasčių yra atlyginimai vokeliuose. Jų populiarumą lemia ne prigimtinis Lietuvos darbdavių ir darbuotojų nuodėmingumas, bet sunki darbo mokesčių našta ne tik mažai, bet ir daugiau nei vidutiniškai uždirbančių darbuotojų grupėse. Esame apskaičiavę, kad Vakarų standartais kuklų 65–70 tūkst. litų metinį atlyginimą gaunantis žmogus Lietuvoje apmokestinamas maždaug tokiu pačiu bendru gyventojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įnašo tarifu, kaip ir beveik 1 mln. litų per metus uždirbantis vokietis. Taip yra dėl to, kad mūsų šalyje netaikomos socialinio draudimo įmokų lubos.
ES negali priversti mūsų įgyvendinti reikalingų mokesčių sistemos pokyčių – tai galime padaryti tik mes patys.
- O kaip bus su Rusija, kurios ekonomikos lėtėjimas išties įspūdingas?
- Akivaizdu, kad iš visų į konfliktą įsitraukusių šalių Rusija nukentės labiausiai, nes jos atžvilgiu koncentruotai taikomos JAV, ES ir kitų šalių sankcijos. Šiai šaliai akivaizdžiai stinga piniginių išteklių elementarioms viešosioms reikmėms (ypač regionų lygmeniu), o ką jau kalbėti apie investicijas į gamybos moderninimą ir konkurencingumo stiprinimą. Tam tikra prasme Rusijos prieigos prie tarptautinės kapitalo rinkos sustabdymas bus skaudesnis nei selektyvūs užsienio prekybos ribojimai. Iš šalies ir toliau bėga užsienio kapitalas, rublis susilpnėjo euro ir dolerio atžvilgiu, šoktelėjo infliacija. Tai jau turi ir ateityje turės dar didesnių tiesioginių padarinių perkamajai galiai vidaus rinkoje, kuri iki šiol stūmė Rusijos ekonomiką į priekį.
Siūlomi Rusijos mokesčių politikos pakeitimai (gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčių didinimas) biudžeto pajamoms papildyti tėra šaukštelis arbatos problemų cisternoje. Vis daugiau ekonomistų sutinka, kad 2014 m. šios šalies ekonomiką ištiks nuosmukis, tik neaišku, ar jis bus ilgalaikis.
- Taigi, žvelgiant į artimiausius metus, didelių kataklizmų pasaulio ekonomikoje tikėtis neverta, kaip ir sisteminių reformų, kurios didintų Lietuvos ekonomikos ilgalaikį potencialą.
- Jūsų teiginio pirma dalimi galima pasidžiaugti, tačiau antroji džiugina kur kas mažiau. Noras imtis radikalių pertvarkų paprastai atsiranda iškilus realiai grėsmei ekonomikos pamatams ir net šalies nepriklausomybei. Matyt, sprendimus priimantis politinis elitas mano, kad toks momentas dar neatėjo.
- Dėkojame už pokalbį.
