Apie tai interviu ru.DELFI.lt papasakojo Kijevo gyventojas Danila Benatovas, turintis su Lietuva asmeninių ir verslo ryšių.
Jis konstatuoja, kad šiuo metu tarptautinėje arenoje Lietuva ir Lenkija laikomos ištikimiausiomis Ukrainos draugėmis. „Spaudoje galima dažnai pamatyti formuluotę, kad ES, priešingai nei Lietuva ir Lenkija, išdavė Ukrainą. Šią draugystę ukrainiečiai labai vertina“, – konstatuoja ukrainietis.
Patentinio patikėtinio iš Ukrainos, intelektinės nuosavybės advokato ir dėstytojo Kijevo politechnikos universitete D. Benatovo kontaktai su Lietuva prasidėjo 2001 m. Pirmos jo kelionės į šią šalį vyko bendradarbiaujant Kijevo ir Vilniaus universitetams.
„Keisdavomės studentų grupėmis, dalyvaudavome mokslinėse konferencijose ir t. t. Susiformavo ukrainietiška ir lietuviška draugija, jau daugiau nei 10 metų draugaujame šeimomis. Kasmet mažiausiai tris kartus lankydavausi Lietuvoje. Kolegos Kijeve stebėdavosi ir klausdavo, ką pamiršau Lietuvoje. Man buvo sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Tiesiog Vilniuje man visada buvo labai gera ir jauku, tikriausiai turėjau ryšių su Lietuva ankstesniame gyvenime“, – juokauja ukrainietis.
2008 m. vieno vilniečio draugo vestuvėse Danila susipažino su būsima žmona Ilona. Dabar šeima gyvena Kijeve, bet kaip ir anksčiau, dažnai atvyksta į Lietuvą.
„Be šeimyninių ir draugiškų ryšių su Lietuva mane sieja ir verslas. Mūsų patentų biuras aktyviai bendradarbiauja su lietuvių kolegomis ir jų pavedimu atstovaujame Ukrainoje daugelio garsių Lietuvos įmonių interesams“, – pasakoja D. Benatovas.
- Danila, jūs glaudžiai susijęs su Lietuva... Kokios sąlygos lietuviškam verslui Ukrainoje? Ar negąsdina lietuvių nerami padėtis Ukrainoje?
- Kaip ir bet kokioje šalyje, Ukrainoje vietos žaidėjai nemėgsta konkurentų. Deja, pastaruosius penkerius metus klimatas mūsų šalyje užsienio investicijoms buvo ne itin palankus. Šaliai vadovaujant Viktorui Janukovyčiui, korupcija buvo valstybinės politikos dalis. Įstatymai Ukrainoje ne itin draugiški stambiam verslui, labai daug įvairių mokesčių, daug tikrinančių organizacijų, sudėtinga atskaitomybė. Žinoma, tikimės, kad dabar viskas keisis į gera.
Kalbant apie neramią padėtį šalyje, turime problemų tik dviejose srityse – Donecko ir Luhansko. Kituose Ukrainos regionuose gyvenimas vyksta daugiau mažiau įprastu ritmu. Kijeve karo apskritai nesijaučia. Žmonės pasidarė nervingesni, tačiau parduotuvės, kaip ir anksčiau, lūžta nuo prekių, sudaromi sandoriai, pasirašomos sutartys. Verslas nekantriai laukia karo pabaigos ir naujų perspektyvų, susijusių su asociacijos su ES sutartimi, kurią mūsų šalis pasirašė birželį.
- Kaip lietuviškas verslas pristatomas jūsų krašte? Kas pasikeitė per pastaruosius metus, pusmetį?
- Lietuviai gana aktyviai įsitvirtina Ukrainos rinkoje. Pas mus veikia didelis parduotuvių prekybos tinklas, kuris priklauso lietuvių akcininkams. Šiame tinkle yra lietuviškų sūrių „Džiugas“, tiesa, jų yra ir kituose prekybos tinkluose, saldainių „Rūta“, jūros gėrybių „Viči“. Parduodami ir yra paklausūs šaldytuvai „Snaigė“.
Taip pat įvairiuose prekybos centruose atsirado daug duonos gaminių, pagamintų pagal tipines lietuviškas technologijas ir pavadintų „lietuviška duona“.
- O ar yra Ukrainoje lietuviško alaus? Teko girdėti, kad lietuviško alaus yra net Italijoje. Kaip jums atrodo, kur jo populiarumo paslaptis?
- Lietuviško alkoholio Ukrainoje nėra. Iš Baltijos šalių alkoholio produkcijos parduodamas tik „Rygos balzamas“ ir likeriai „Senasis Talinas“. Visiems mano draugams labai patinka lietuviški antpilai, analogiškų ukrainietiškų alkoholinių gėrimų nėra, netgi užregistravome lietuvių gamintojams kelis (prekės) ženklus, bet, deja, kažkodėl lietuviai rinkoje nepasirodo.
Žinau, kad pas mus labai sudėtingas licencijavimas šioje srityje, bet parduotuvių lentynos lūžta nuo užsienietiškos produkcijos, tad tikimės, kad lietuviai atsigriebs.
Lietuviškas alus geras, bet ir pas mus Ukrainoje labai senos alaus gamybos tradicijos. Todėl užsienietiškas alus iš esmės ne itin populiarus, nors jo ir yra parduotuvėse. Asmeniškai aš nemačiau Kijeve lietuviško alaus, bet draugai sakė, kad parduodamas. Ir netgi viename restorane parduoda pilstomo.
-O kas per ukrainietiškas šakotis, apie kurį pasakojote? Ar skiriasi jis nuo lietuviško „protėvio“?
- Taip, pas mus pasirodė ukrainietiškos gamybos šakočių, netgi yra įmonė „Šakotis Ukraina“. Kai Ukrainoje atsirado lietuviškų parduotuvių tinklas, jame iš karto ėmė pardavinėti šakočius. Bet jie kažkodėl buvo pilkšvos spalvos. Tikriausiai mūsų kiaušinių kokybė prastesnė nei jūsų. Dabar jie jau tradicinės geltonos spalvos ir parduodami įvairiose parduotuvėse.
- Ar tarp jūsų pažįstamų verslininkų yra norinčių išvažiuoti iš Ukrainos į Baltijos šalis? Ar jūs apie tai negalvojote? Mes, beje, jau rašėme apie tai, kad ukrainiečiai mielai investuotų pinigų Lietuvoje, ieško čia galimybių...
Kitas mano draugas turi Lietuvoje atstovybę. Jis gana stambus ukrainiečių verslininkas – jo biure Ukrainoje dirba 100 žmonių, yra padalinių kitose šalyse, jis turi nekilnojamojo turto Vilniuje, tik skundėsi, kad Lietuvos vyriausybė neduoda jam daugiametės vizos.
Priešingai nei Latvija, Lietuva neteikia jokių preferencijų užsienio piliečiams, kurie turi verslo ir / ar nekilnojamojo turto šalyje. Žinoma, tai stabdo verslą. Jeigu Lietuva duotų tokiai kategorijai Ukrainos piliečių leidimą nuolat gyventi, atsirastų labai daug norinčių įsigyti namus ir butus jūsų šalyje.
Na o mes kol kas negalvojame persikelti į Lietuvą. Mūsų verslas susijęs su konkrečia valstybe. Be to, patentinis patikėtinis turi idealiai mokėti šalies, kurioje dirba, kalbą, o lietuvių kalba gana sudėtinga. Nors išėję į pensiją veikiausiai įsikursime kur nors Kuršių Nerijoje, atidarysime viešbutuką su ukrainietiškos virtuvės restoranu.
-Ar Kijeve yra kokia lietuvius vienijanti organizacija?
-Yra lietuvių kraštiečių susivienijimas. Kaip įprasta, tokioje draugijoje daugiau vyresnio amžiaus žmonių, bet yra ir jaunimo. Draugija vadinasi Maironio vardu, jis mokėsi Kijevo universitete, viename korpuse yra memorialinė jo lenta.
Apskritai istoriniai Ukrainos ir Lietuvos ryšiai – sudėtingas klausimas. Du kartus gyvenome viename „bute“ – LDK ir TSRS laikais. Šiais abiem periodais buvome vieni kitais patenkinti. Senais laikais lietuvių kunigaikščių politika Ukrainos atžvilgiu buvo gana gerai apgalvota. Buvo pastatyta daug pilių, cerkvių ir bažnyčių, vyko aktyvi prekyba. Na o tarybiniais laikais išvykimas į Lietuvą buvo laikomas vidine emigracija. Dauguma ukrainiečių kultūros veikėjų – dailininkų, poetų, rašytojų pasirinko Lietuvą nauja tėvyne.
- Neseniai DELFI rašė apie problemas dėl ne visiškai korektiško Lietuvos ambasados Baltarusijoje darbuotojų ir pasieniečių Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje elgesio... Ką galite pasakyti apie mūsų valdininkus Ukrainoje?
- Lietuvos ambasada Ukrainoje laikoma viena iš lojaliausių. Ji – tarp 10-ies ambasadų, kurios išduoda daugiausia daugkartinių vizų ukrainiečiams. Man ir daugeliui mano draugų niekada nebuvo problemų su Lietuvos konsulais. Dabar visos ES ambasados dirba su Ukrainos piliečiais per vadinamuosius vizų centrus. Viena vertus, tai suteikia galimybę išvengti eilių, kita vertus, dabar ukrainiečiai turi mokėti tarpininkui už paslaugas, be to, sudėtingų klausimų vizų centrai nesprendžia.
Ambasada labai aktyviai palaiko lietuvių kraštiečių susivienijimą. Jie rengia daug kultūrinių renginių. Nepamiršta diplomatinė misija ir Lietuvos piliečių, gyvenančių Ukrainoje. Mano žmona reguliariai gauna kvietimus balsuoti prezidento ir Seimo rinkimuose.
Kalbant apie chamiškumą ir nepatogumus, su kuriais tenka susidurti Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, jie iš tiesų stipriai gadina nervus ir nuotaiką. Pavyzdžiui, iš Kijevo iki Medininkų važiuojame apie 9 val., paskui dar 3 – 6 val. galime stovėti pasienyje. Ir jeigu su baltarusiais iš principo neįmanoma ginčytis (totalitarinė valstybė ir pan.), tai demokratiškų „civilizuotų“ lietuvių elgesys netelpa į jokius rėmus.
Baltarusių muitininkai ir pasieniečiai labai šalti ir, nors jie neslepia antipatiškos keliaujantiems, bet iš jų retai išgirsi atvirą chamišką žodį. Na o kalbant apie lietuvius, man susidarė įspūdis, kad į pasienio tarnybą ir muitinę renka žmones iš aplinkinių kaimų su labai žemu išsilavinimo lygiu.
- Ir paskutinis klausimas. Koks įspūdis jums susidarė, ką ukrainiečiai žino apie Lietuvą? Apie kokius lietuviškus prekės ženklus kalba?
-Nelengvas klausimas. Deja, apie Lietuvą eiliniai ukrainiečiai žino labai mažai. Vyresnioji karta, žinoma, atsimena daug prekės ženklų: televizorius, šaldytuvus, trikotažą. Sabonį, Adomaitį, Banionį ir Budraitį – pastarieji trys man pačiam labai patinka. Poilsį Druskininkuose ir Palangoje. Atskirai atsimena pieno ir mėsos produktus, kurie buvusioje TSRS buvo vienos geriausių kokybės.
Jaunimas žino apie Lietuvą kur kas mažiau. Vis tik gauti vizą ne taip lengva, o jaunimui patinka spontaninės kelionės – na, susikrovei daiktus ir važiuoji. Bet visi, kurie bent kartą lankėsi Lietuvoje, visam laikui ją įsimyli.
Be to, šiuo metu Lietuva ir Lenkija – ištikimiausios Ukrainos draugės tarptautinėje arenoje. Spaudoje galima dažnai pamatyti formuluotę, kad ES, išskyrus Lietuvą ir Lenkiją, išdavė Ukrainą. Šią draugystę ukrainiečiai labai vertina.
Yra ir kita problema. Patys lietuviai labai mažai žino apie šiuolaikinę Ukrainą. Jaunimas nemoka rusų kalbos, vadinasi, nesupranta ir ukrainietiškai. Todėl jie gauna informacijos iš užsienio šaltinių, nes Lietuvos spauda mažokai rašo apie Ukrainą, dažniausiai – politiniame kontekste. Rusiškai kalbantys lietuviai gauna informacijos iš „Ekspress-nedelia“ ir „Pervyj Baltijsij kanal“, o tai, sutikite, labai abejotino patikimumo informacijos šaltiniai.
Lietuvių žurnalistams patarčiau daugiau rašyti apie mūsų istorinius ryšius, juk išliko unikalių dvarų, pilių... Daugiau rašyti apie bendrus mūšius, pavyzdžiui, apie Žalgirio, apie mūsų žymias vietas, o tai – ir Karpatai, ir Juodoji jūra, ir Odesa, ir Kijevas, ir Lvovas. Mažiau politikos, daugiau įdomių faktų. Beje, daugelis lietuvių nė nežino, kad ES piliečiams nereikia vizų į Ukrainą.
-Ačiū už pokalbį.
