Diskriminacija dėl išvaizdos – opi problema ne tik Lietuvoje
Lygių galimybių įstatyme šiuo metu yra numatyta 13 diskriminacijos pagrindų. Tai lytis, amžius, negalia, religija, seksualinė orientacija ir kiti. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnioji patarėja teisės klausimas Laima Vengalė-Dits sako, kad daugiausia diskriminacijos pasitaiko dėl lyties.
„Didžiausia problema – lytis, nes darbdaviai tebėra linkę darbus skirstyti vyrams arba moterims. Taip pat gana paplitusi yra diskriminacija dėl amžiaus. Tačiau pastaruoju metu pasitaiko atvejų, kai žmonės į darbą nepriimami dėl savo išvaizdos. 2010 m. į mus kreipėsi jauna psichologė, kuri dėl per mažo ūgio nebuvo priimta į psichologės darbą viename tardymo izoliatoriuje. Paaiškėjo, kad jai iki nustatyto minimalus reikalavimo trūko vos kelių centimetrų. Lietuvos teismai pripažino, kad ji į darbą buvo nepriimta neteisėtai, dabar ši byla yra Europos Žmogaus Teisių Teisme“, – pasakoja L. Vengalė-Dits.
Įmonės „Horos“ personalo vadovė Ieva Jasaitytė taip pat pripažįsta, kad diskriminacija dėl išvaizdos yra problema, bet apie ją nedaug kas garsiai kalba.
„Ydinga yra mūsų darbuotojų atrinkimo kultūra. 90 proc. Lietuvos įmonių darbdaviai dalyvauja jau pirmajame darbuotojų atrankos etape ir pasitaiko, jog potencialų kandidatą dėl antipatijų darbdavys atmeta iš karto. Tam, kad diskriminacijos būtų išvengta, reikia pašalinti subjektyvius veiksnius ir vadovautis tik objektyviais. Tokiu atveju geriausia, kai darbuotoją atrenka pasisamdyti specialistai, kurie pirmiausia vertina darbuotojų kvalifikaciją. Taip pat yra variantas, kai darbdavys, priimantis galutinį sprendimą, kandidatus pamato tik po to, kai dalis jų jau atrinkti pagal kvalifikacijos vertinimą“, – sako I. Jasaitytė.
Administracijos darbuotojų asociacijos direktorius Linas Bogdanovičius teigia negirdėjęs nė vieno atvejo, kai darbuotojai būtų diskriminuojami dėl išvaizdos. Jo teigimu, pats diskriminacijos apibrėžimas yra labai neaiškus.
„Diskriminacija dažnai painiojama su atrankos vertinimo kriterijais. Manau, kad darbdaviai gali reikalauti tam tikrų fizinių savybių iš darbuotojų, jei jų reikia tinkamai darbui atlikti. Problemos mastas priklauso nuo paties žmogaus suvokimo, nes pats žmogus sunkiau atskiria diskriminaciją nuo darbdavio išrankumo“, – teigia L. Bognanovičius.
Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kur diskriminacija dėl fizinės išvaizdos yra neapibrėžta įstatyme. Jungtinėse Valstijose sistema taip pat įvairi – ten pačios valstijos atskirai gali nuspręsti, įtraukti fizinę išvaizdą į draudžiamų diskriminuoti pagrindų sąrašą ar ne. Lotynų Amerikos šalyse fizinės išvaizdos diskriminacija taip pat nėra draudžiama įstatymu.
Aviakompanijos tyčia gražių skrydžių palydovų neatsirenka
Žmonės pastebi, kad skrydžių palydovai Lietuvoje yra itin patrauklūs akiai. Visada pasitempę, susišukavę, kvepiantys, neturi akivaizdaus antsvorio. Skrydžių bendrovės „Air Lituanica“ atstovė spaudai Sandra Meškauskaitė neigia mitą, kad įmonė specialiai atsirenka patrauklius darbuotojus, tačiau pripažįsta, kad dauguma šią profesiją pasirenkančių žmonių iš tiesų yra jauni ir gerai atrodantys.
„Norintieji tapti skrydžių palydovais turi išlaikyti daugybę įvairiausių testų, tarp kurių yra ir kalbos žinių, ir fizinio pasirengimo, ir sveikatos. Todėl galbūt būtent tai ir lemia, kodėl skrydžių palydovais įsidarbina jaunesnio amžiaus ir be didesnio antsvorio žmonės. Šį fenomeną taip būtų galima paaiškinti ir tuo, kad aviacija Lietuvoje sąlyginai jauna, dėl to mes vyresnio amžiaus palydovų apskritai neturime“, – aiškina S. Meškauskaitė.
Paklausta, ar priimtų į palydovo darbą žmogų su tatuiruote ant veido, S. Meškauskaitė atsako, kad ne, nes skrydžių palydovams taikomi išskirtiniai reikalavimai, jog orlaivio keleiviams būtų sukeltas kuo mažesnis diskomfortas.
„Tatuiruočių skrydžių palydovams matomose vietose turėti negalima. Palydovas turi būti toks, kad neatkreiptų dėmesio, negąsdintų žmonių ir nesukeltų jiems jokio nemalonaus jausmo. Apskritai lėktuve turi būti itin neutrali aplinka. Pavyzdžiui, vaikams negalima turėtų žaislinio šautuvo, nes kai kuriems keleiviams tai gali asocijuotis su grėsme jų gyvybei“, – sako „Air Lituanica“ atstovė spaudai.
Pasak S. Meškauskaitės, į darbą nebūtų priimamas ir didelį antsvorį turintis žmogus, jei jo fiziniai duomenys trukdytų tinkamai atlikti pareigas – užkelti lagaminą, judėti tarp sėdynių. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad tikrai nėra nustatyta jokio maksimalaus svorio, dėl kurio kandidatas iš karto būtų atmetamas.
Valstybė turi reguliuoti ir privatų verslą
Privatūs verslininkai dažnai klausia, kodėl jie negali rinktis prastesnės kvalifikacijos, bet gražesnės išvaizdos darbuotojų. Tai ypač aktualu paslaugų ir aptarnavimo sektoriuose, kai darbuotojams dažnai reikia bendrauti su klientais.
Administracijos darbuotojų asociacijos vadovas L. Bogdanovičius sako, kad išvaizda aptarnavimo srityje yra ypač svarbu, ir nuo darbuotojų išvaizdos iš dalies gali priklausyti darbdavio valdomo verslo sėkmė. Tačiau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėja atkreipia dėmesį, kad aukščiau visko turėtų būti žmogaus teisė į lygybę. Ji pabrėžia, kad detalūs pareigybių aprašymai padėtų išvengti diskriminacijos dėl išvaizdos.
„Demokratinė visuomenė vystosi taip, kad valstybė įstatymais turi nustatyti tam tikras ribas ir santykius privačiam sektoriui. Todėl įstatyme numatyti draudimai, kuriais siekiama užtikrinti žmogaus teises. Tačiau svarbu pabrėžti, kad yra profesijų, kur tam tikros išvaizdos žmonės dirbti negalėtų. Juk povandeniniame laive nedirbs 2 metrų ūgio asmuo, kai ten jis tiesiog netelpa. Todėl ypač svarbu atkreipti dėmesį į pareigybės aprašymus. Juose galima labai aiškiai surašyti, kokio darbuotojo ieškoma, o tada jau ir pačiam darbuotojui būtų lengviau apsispręsti“, – aiškina L. Vengalė-Dits.
Personalo vadovė I. Jasaitytė sako, kad ir patys darbuotojai turėtų labiau domėtis, kodėl jų nepriima į darbą.
„Kai gauni atsakymą iš darbdavio, kad nepriėmė į darbą, visada galima parašyti laiškelį ar paskambinti ir paklausti, kodėl netiko šioms pareigoms. Gal jam pritrūko prancūzų kalbos žinių. Ir tada bus aišku, o ne iš karto pačiam nuspręsti, jog į darbą nepriėmė dėl tam tikrų fizinių savybių. Tačiau, žinoma, patys darbdaviai neturi prievolės aiškinti savo sprendimų“, – sako I. Jasaitytė.
Ką daryti su nesiprausiančiu darbuotoju?
Darbo vietoje pasitaiko atvejų, kai kyla konfliktų dėl darbuotojų aprangos ar higienos problemų. Visi pašnekovai sutinka, kad yra elementarios higienos normos, kurių laikytis privalo visi be išimties. Tačiau kur kas sudėtingesnis yra aprangos klausimas.
„Aprangos problemą geriausia būtų spręsti raštiškai. Kiekviena darbovietė turėtų konkrečiai nurodyti, kaip reikėtų rengtis, kokius drabužius galima dėvėti, o kokių – ne. Ir taip aiškiai būtų išvengta konfliktų, arba susitarimo nesilaikantiems darbuotojams būtų galima taikyti sankcijas“, – pataria personalo vadovė I. Jasaitytė.
Tuo metu higienos problemas, pasak I. Jasaitytės, reikėtų spręsti individualiai.
„Jei vienas kolega kitiems dėl prastos higienos kelia diskomfortą, darbdavys pirmiausia su juo turėtų pasikalbėti individualiai. Gali paaiškėti, kad jis prakaituoja dėl to, kad jam darbo vietoje yra per karšta. Tokiu atveju darbdavys turėtų įrengti kondicionierių, nes pats darbdavys, o ne darbuotojas, turi užtikrinti tinkamas darbo sąlygas“, – sako personalo vadovė.
