Abu didūs lietuviai: vienas investavo į lietuvišką televiziją, kitam rūpėjo išsaugoti valstybės antrąją religiją – krepšinį. Juos žinojo visa šalis, skaičiavo jų turtus, matė juos glamūriniuose žurnaluose ir akimis mėgavosi jų prašmatniu gyvenimu. Šiandien be Vladimirų kvėpuojame lengviau, bet dėl jų patirta žala vis dar kelia kartų prieskonį burnoje.
Vladimiras Antonovas ir Vladimiras Romanovas pusiau basi pabėgo į užsienį, o Lietuva liko be žado – rožiniai dviejų bankų pažadai virto šnipštu. Tikriausiai didelis skausmas kilo ir dėl artumo jausmo „Snoro“ bei Ūkio bankų vadovams, mat jie savo veiklą buvo puikiai integravę į visuomenę. Deja, nė vieno kito Lietuvos banko vadovo darbotvarkėje nėra savo namų ir prabangaus gyvenimo būdo eksponavimo, atvirkščiai – sklido gandai, kad prieš atvykstant skandinavų vadovams lietuviai iš kiemo išvarė prabangius automobilius. Iš tos pačios veiklos ir iš panašaus dydžio aktyvų skandinavų bankininkai sugebėdavo uždirbti gana kuklius, bet stabilius pelnus, o tuo pat metu Vladimirų bankai spindėjo savotiška didybe, nors pelnas turėjo būti kur kas kuklesnis. Žinios apie „Snoro“ banko griūtį 2011 m. lapkritį ir apie Ūkio banko bankrotą 2013 m. vasarį lietuvius pasitiko su griausmu, pamoka ir chloro kvapu. Šių bankų uždarymas – Lietuvos bankininkystės sektoriaus apsivalymas.
„Snoro“ banko griūtis įklampino kelis šimtus milijonų litų biudžeto lėšų ir kai kurių įmonių Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramą. Tarp nukentėjusiųjų atsidūrė stambios valstybės įmonės. Tačiau iš skaudžios pamokos nebuvo pasimokyta. Žlugusiame Ūkio banke valstybės įmonės ir įstaigos laikė dešimtis ar net šimtus milijonų litų. Lietuvos bankų asociacijos (LBA) direktorius Stasys Kropas įsitikinęs, kad dabar jau uždaryti bankai buvo prisiėmę nepamatuotai didelę riziką ir tai trukdė visos sistemos veiklai. „Vieni stiprino kapitalo bazę, o kiti tik stengėsi pritraukti indėlių ir resursų mokėdami gerokai aukštesnes palūkanas. Taip iš saugių bankų į rizikingesnius vien tik „Snoro“ atveju perėjo apie 2 mlrd. litų indėlių. Gyventojų pritraukimo politika buvo iškreipta“, – teigia S. Kropas. Jam pritaria ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Bankų priežiūros skyriaus viršininkas Mantas Mendelevičius – jis teigia, kad abiejų bankų veikla buvo neetiška ir skyrėsi nuo kitų bankų. Žala visos sistemos reputacijai, staigus indėlių sumažėjimas, smukęs pasitikėjimais bankais – tai Vladimirų veiklos padariniai, kuriuos vardija ekspertai, bet vis dar yra tokių, kurie gedi dirbtinos didybės.
Kaip krištolas skaidri konkurencija?
Tą patį sako ir LBA direktorius S. Kropas – Lietuvos bankai priklauso skirtingoms valstybėms (Danijai, Suomijai, Norvegijai ir Švedijai), todėl konkuruojama vienodomis sąlygomis ir tik dabar galima tikėtis naudos. Bet štai, atidžiau pažvelgus į bankų priklausomybę, matyti, kad 70 proc. Lietuvos bankų sektoriaus valdo švedų kapitalas – SEB ir „Swedbank“. Būtent todėl Lietuvos bankų klientų asociacijos (LBKA) direktorius Rūtenis Paukštė įsitikinęs, kad Lietuvoje rinkos dėsniai neveikia: „Tai, kas vyksta, panašiau ne į konkurenciją, bet į pasidalijimą.“
Tiesa, būtų neteisinga teigti, kad konkurencija, nors ir iškreipta, Vladimirų laikotarpiu neegzistavo. Dalis klientų galėjo rinktis fiktyvias dideles palūkanas ir net išlošti, bet visa tai tik dėl Lietuvos finansinio stabilumo. Įtartini atrodo tie asmenys, kurie kaltina Lietuvos valdančiuosius sugriovus du puikius bankus. Reikia pakartoti, kad tuo metu „auksinių“ bankų veikla tapo nuostolinga ne tik šių bankų klientams, kurie sąskaitose laikė didesnę sumą nei draudžiama, bet ir visiems Lietuvos piliečiams, mat dėl išaugusios rizikos brango paskolos; verslui, nes tokiais atvejais sunkėja kreditų prieinamumas; visai valstybei, nes brangsta kreditinių resursų tvarkymas. Iš esmės buvo trys veiksniai, kurie Lietuvoje 2009 m. sukėlė krizę. Visų pirma tai nekilnojamojo turto burbulas, kurio nestabdė nei Lietuvos bankas, nei valdžioje buvę politikai ir kuris deformavo ekonomiką bei smarkiai padidino jos pažeidžiamumą. Antras veiksnys – neatsakinga finansų politika, mat stulbinančiu greičiu augant Lietuvos ekonomikai ji nesuformavo pakankamų finansinių atsargų krizės atveju. Trečias veiksnys – neatsakinga bankų veikla, dėl kurios klientams ir investuotojams paskolos buvo teikiamos per daug geromis sąlygomis, ypač perkant nekilnojamąjį turtą. Analitikai pripažino, kad „Snoras“ ir Ūkio bankas paskolas dalijo tiems, kurie jų negaudavo kituose bankuose – ir tai tikrai nebuvo dosnumo ženklas.
Nuobodžioji era
Žvelgiant į 2014 m. Lietuvos bankininkystės sektorių galima teigti, kad jis gerokai nuobodesnis, tačiau daug saugesnis. Iš pradžių buvo gedėta Vladimirų bankų, tačiau netrukus konstatuota, kad po bankrotų Lietuvos finansų sistema tapo ne tokia rizikinga. Vadinasi, kad ir kokią žalą patyrė valstybė, bankų sektorius išsigydė ligas ir pradėjo efektyviai veikti. Iš sistemos dingus parazituojantiems organizmams, pakilo tiek kapitalo kokybė, tiek paslaugų lygis, o bankų sektorius tapo kur kas atsparesnis ateities šokams. Ar tai reiškia, kad neatsakingas Vladimirų požiūris liko istorijos puslapiuose? Saulė iš tiesų šviečia ryškiau ne tik sistemos sargams, bet ir patiems bankams. M. Mendelevičius mano, kad bankų sistema vėl įgauna pasitikėjimą. Tai įrodo bankuose laikomų indėlių sumos augimas. „Kaip ir kitos ES šalys, taikome tuos pačius geriausios praktikos standartus, o priežiūros sistema harmonizuojama visoje ES. Dabar bankai gerai kapitalizuoti ir turi pakankamas likvidaus turto atsargas“, – geruosius padarinius vardija M. Mendelevičius.
Nepamaišė ir tai, kad Lietuvos bankas pradėjo bankams ir kredito įstaigoms taikyti griežtesnius reikalavimus. Deja, šiek tiek per vėlai. Nuo šių metų Lietuvos bankas turi teisę nustatyti didesnius rizikos koeficientus arba griežtesnius kriterijus, nei standartiškai numatyta vertinant nekilnojamojo turto įkeitimą, o nuo 2015 m. pradžios Lietuvos bankas iš kredito įstaigų reikalaus taikyti 100 proc. padengimo likvidžiuoju turtu reikalavimo dydį. Laiku įsikišo ir ES, kai pradėjo naująją bankų priežiūros reformą, tikėdamasi atskirti bankus nuo viešųjų finansų. Esą jeigu bankai žlugs, jie turės gelbėtis patys. Atrodo, kad ateitis laukia tikrai auksinė.
Tačiau šiandien daryti galutines išvadas dar anksti, nes norint suvokti, ar Lietuvos bankininkystės sektorius tapo atsparesnis neigiamiems veiksniams, reikia palaukti ir pažiūrėti, kaip bus elgiamasi augant ir kaistant nekilnojamojo turto rinkai. Beje, šioje vietoje reikia paminėti, kad Lietuvos bankas 2011 m. rugsėjo mėn. galutinai patvirtino Atsakingojo skolinimo nuostatus, todėl praeities kreditavimo lenktynės tikrai neturėtų pasikartoti. Tačiau, mūsų redakcijos žiniomis, yra daugybė veiksnių, kurie vis dar gali didinti riziką, todėl stebėsime, ar šį sykį Lietuvos bankas reaguos laiku, ar ir vėl tik susikaupus problemoms.
Vis dėlto norime atkreipti dėmesį į tai, kad išorės veiksnių sutramdymas yra viena, o bankų elgesys ir tam tikrų vertybių skleidimas – visai kas kita. LBKA direktorius R. Paukštė įsitikinęs, kad bankai kreditus traktuoja kaip dovaną ir nepabrėžia to, kad gautą sumą teks grąžinti ir gal net dvigubai didesnę, nei pasiskolinta. „Negali būti taip, kad skolintojai, kurie galbūt siūlo netinkamą produktą, neprisiimtų atsakomybės. Jie save pristato kaip konsultantus, bet tai suinteresuoti, bankams dirbantys žmonės“, – komentuoja R. Paukštė. Jei bankai sugebės konkuruoti atsakingai, turėsime efektyvų bankų sektorių. Tačiau svarbiausia, ko lauktume, tai bankininkystės sektoriaus plėtros, nukreiptos į didžiausią klientų poreikių tenkinimą ir leidžiančios atsakingai bei sėkmingai kaupti turtą ir mažinti riziką. Tai būtų vienas veiksnių, kuris padidintų Lietuvos visuomenės gerovę ir ekonomikos potencialą.
