Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Utenos apskrityje, kuriai priklauso Utenos, Anykščių, Ignalinos, Visagino, Molėtų ir Zarasų savivaldybės, pernai nedarbas siekė 19,8 proc., kai vidutinis nedarbas Lietuvoje sudarė 11,8 proc.
Visgi Lietuvos darbo biržos Visagino skyriaus vedėjas Eugenijus Tamonis sako, kad Visagine, 2011 m. surašymo duomenimis, turėjusiame 22 tūkst. gyventojų, nedarbas jau eilę metų išlieka panašus.
„Žiemą mes turime truputį daugiau nei 2 tūkst bedarbių, vasarą apie 1800-1900 asmenis, registruotus Darbo biržoje. Nepasakyčiau, kad situacija yra labai sudėtinga, su atominės uždarymu buvo šiokių tokių problemų, bet tai buvo 2005-2007 m.”, - dėsto jis.
Pasak jo, vasarą situacija šiek tiek pagerėja, nes atsigauna statybinės organizacijos, atsiranda didesnė paklausa pardavėjams, barmenams ir kitam aptarnaujančiam personalui.
„Turizmo sektorius, sakyčiau, yra silpnai išvystytas, o pagrindiniai Visagino svečiai atvažiuoja į Ignalinos atominę elektrinę. Turistus galiu suprasti: aš ir pats vargu ar velyčiau važiuoti atostogauti prie buvusios atominės, prie atliekų kapinyno. Visagine kalbėti apie didelio turizmo vystymą sudėtinga – būkime biedni, bet teisingi - Lietuvoje kapinyną turime mes vieninteliai“, - mano E. Tamonis.
Lietuvos darbo biržos Visagino skyriaus duomenimis, pastebima tendencija, kad mieste bedarbių amžius auga.
Visagino darbo biržos skyriaus vadovas dėsto, jog ne nedarbas yra didžiausia problema, o tai, kad kai kuriose srityse gyventojai visai nenori dirbti.
„Didžiausia mūsų problema yra žmonių noras dirbti, kad ir kaip būtų pikta. Dalis ateinančių į Darbo biržą, piktinasi, kad jiems siūlomas darbas, mat vienas darbdavys blogas, anas algos nemoka, šitas barasi, kitas neišleidžia – tokios mažo miestelio problemos, nes vieni apie kitus viską žino, mato, - vardija E. Tamonis. - Bet jeigu tu esi statybininkas ir neeini į vieną statybinę organizaciją, neeini į kitą, tai yra keista. Visi, žinoma, į kosmonautus galime bandyti persikvalifikuoti, bet realiame gyvenime taip nebūna.“
Kas demotyvuoja žmones
Kas labiausiai demotyvuoja miesto gyventojus eiti į siūlomas darbo vietas Visagine – vieša paslaptis. Visagino savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Andrius Bukauskas pasakoja, jog visi miesto gyventojai žino, kad mieste geriausiai uždirba Ignalinos atominės elektrinės specialistai.
Dėl to Visagino savivaldybė ir iki šių laikų pagal vidutinius atlyginimus patenka į didžiausias algas fiksuojančių savivaldybių trejetuką. Pavyzdžiui, pernai III ketv. Statistikos departamento duomenimis, šalies ūkyje vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“ sudarė 2 305 Lt, kai Visagine jis siekė 2 437 Lt.
„Žinoma, Visagino darbo užmokesčio vidurkį kelia algos atominėje elektrinėje. Darbuotojai, kurie iš atominės yra atleidžiami, nelabai nori dirbti kitose sferose, kur atlyginimai yra daug mažesni“, - pastebi V. A. Bukauskas.
Anot jo, jei Ignalinos atominėje elektrinėje atlyginimų vidurkis yra artimas 3 tūkst. Lt, tai miesto baldų pramonėje vidutinė alga siekia apie 1,8-2 tūkst. Lt, siuvimo pramonėje – artima minimaliai algai, o biudžetiniame sektoriuje svyruoja priklausomai nuo pareigų.
Mažiausiai žmones dominantys sektoriai
Visagino darbo biržos padalinyje ir šiemet gegužę galima buvo rasti ne vieną skelbimą, kuriame siūlomas minimalus mėnesinis atlyginimas. Dažniausiai tai darbai apsaugos darbuotojams, pardavėjoms, administratoriams.
„Darbo vietų yra, norėtųsi jų kokybiniu atžvilgiu geresnių, kad visi galėtume sėdėti patalpoje prie kompiuterių, o ne lauke, rašyti programėles, kurti, rinkti statistiką - visi norime gerų darbo vietų, bet jų turime, kiek turime. Geografiškai esame blogoje vietoje, gyvename pačiame pakraštyje“, - konstatuoja E. Tamonis.
Jis vardija, kad šiuo metu Visagine žmonės labiausiai vengia eiti dirbti į siuvimo pramonės įmonę „Visatex“. Tačiau ne pyragai ir kitoms sritims.
„Nelabai noriai einama dirbti į viešojo maitinimo sektorių – Vilniuje turbūt kavinėse reikia vakarais dar laisvo staliuko paieškoti, o Visagine tokios problemos nėra, vakarienę valgantys kavinėje gali būti vieninteliais jos lankytojais. Antra vertus, ką galima mokėti barmenui ar padavėjui, kai nėra klientų? Kavinių yra, bet lankytojų – ne. Jeigu atominės darbuotojas užeina į kavinę bokalo alaus ir lekia pas žmoną valgyti barščių, tai ką iš bokalo alaus gali uždirbti?“, - retoriškai klausia jis.
Prasčiau sekasi ir statybinėms įmonėms, kurios rečiau laimi konkursus ir dažniau tampa subrangovais ir uždirba mažiau.
Antra vertus, įtakos žmonių norui dirbti turi ir socialinės paramos sistema.
„Aš nenorą dirbti gretinu ir su socialine politika: trijų asmenų šeimai dirbti už 1,5 tūkst. litų jau nebeapsimoka. Kiekvienam asmeniui priklauso po 350 litų socialinė pašalpa į rankas, nemokama mokykla arba darželis, kompensacijos už šildymą ir taip toliau. Kodėl šito niekas neskaičiuoja, aš nežinau, akivaizdu, kad žmonės pasiskaičiuoja“, - mano E. Tamonis.
Tiek Visagino savivaldybės, tiek darbo biržos duomenimis, sudėtingiausia mieste darbą susirasti vyresniems nei 50-ies metų gyventojams: dalis jų blogai moka valstybinę kalbą, kai kurie negeba prisitaikyti keičiantis darbo rinkai, ne visi gali imtis sudėtingų konvejerinių darbų.
