Ekonomistų nuomonės dėl šių įmonių gelbėjimo skiriasi - Vilniaus universiteto (VU) profesorius, ekonomistas Rimantas Rudzkis mano, kad tokios įmonės yra praeitis, o Lietuvos ateitis yra nedideli ir mobilūs verslai.
Tuo metu VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ekonomikos profesorius Jonas Čičinskas tvirtina, kad valstybė turi visomis išgalėmis stengtis šias įmones išlaikyti.
„Šioms įmonės yra sunkūs laikai ir nemanau, kad jų situacija galėtų pagerėti iš esmės. Priežastys, dėl kurių jos išgyvena sunkumus, yra netrumpalaikės. Dujas gauname brangiai, todėl „Achemai“ sunku, o „PKN orlen“ turi fundamentalių problemų: yra per didelė, šiek tiek brangiau gauna žaliavą, nepaisant visų modernizavimų nėra pati naujausia, o pelno maržos pasaulyje krenta. Reikia nepamiršti, kad Azijoje statomos labai modernios gamyklos, kurios konkuruoja su Europa. Todėl dėl „Orlen Lietuva“ esu didelis pesimistas“, - DELFI pripažino R. Rudzkis.
Pasak jo, tokios gamyklos netekimas Mažeikiams būtų nemažas smūgis, tačiau, kita vertus, šią įmonę 2006 m. nupirkęs lenkų koncernas „PKN Orlen“ palaipsniui pradėjo mažinti darbuotojų skaičių, taip pat didelę dalį paslaugų, kurias gamykla pirkdavo iš vietos įmonių, perkama Lenkijoje.
Kokią mato įmonių ateitį?
Taigi šiuo metu įmonės uždarymo poveikis būtų gerokai mažesnis nei prieš kelerius metus.
Iš viso „Orlen Lietuva“ grupėje yra 2,1 tūkst. darbo vietų. Pernai bendrovė patyrė kiek daugiau nei 230 mln. Lt nuostolių, skelbia, kad šiemet panaikins 135 darbo vietas.
Tuo metu 5,3 mln. Lt pelno gavusiai „Achemai“ piešiama kiek šviesesnė ateitis, jeigu pavyktų susiderėti su „Gazprom“.
„Jeigu pavyktų susiderėti dėl kainų nuolaidų, „Achema“ dirbtų toliau, bet jeigu viskas liks dabartiniame lygyje, „Achemai“ tektų užsidaryti arba parsiduoti „Gazprom“, - kalbėjo R. Rudzkis.
Pasak ekonomisto, jeigu Jonavoje neliktų tokios gamyklos, miestas turėtų neigiamų, tačiau ne dramatiškų pasekmių. Šiuo metu „Achemoje“ dirba kiek daugiau nei 1100 darbuotojų, tačiau ji turi antrinių bendrovių, duoda užsakymų kitomis veiklomis besiverčiantiems vietos verslininkams. Skaičiuojama, kad su ja susijusiose įmonėse dirba dar 1 tūkst. žmonių.
Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad Jonava yra netoli Kauno, taigi dalis bedarbiais tapusių žmonių susirastų darbą Kaune.
DELFI primena, kad „Achema" paskelbė, jog nuo gegužės stabdo dalį gamybos: vieną amoniako cechą, taip pat bus sumažintos karbamido gamybos apimtys ir sustabdyta kogeneracinė jėgainė. Tikslus stabdymo laikas priklausys nuo rinkos situacijos.
Reikia suvokti, kad gigantai - praeitis
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, „Orlen Lietuva” yra didžiausias mokesčių mokėtojas Lietuvoje, pernai į biudžetą pervedęs 1,4 mlrd. Lt.
Ekonomistas skaičiuoja, kad didžiausią dalį „Orlen Lietuva“ sumokamų mokesčių sudaro akcizas ir pridėtinės vertės mokestis, kurį realiai sumoka kuro pirkėjai. Taigi bendrovės uždarymo atveju didžiausi netekimai būtų susiję su darbo jėgos mokesčiais.
„Ši bendrovė surenka labai daug PVM ir akcizų, tačiau šie mokesčiai niekur nedingtų, mes juos sėkmingai ir toliau surinktume. Žinoma, jis būtų keblesnis, nes Vyriausybei būdavo labai patogu, kai juos surinkdavo vienas operatorius. Tai darytų atskiros degalinės ir didmeninės įmonės“, - aiškino R. Rudzkis.
Tuo metu „Achema“ pernai sumokėjo 20,2 mln. Lt mokesčių ir tarp didžiausių mokesčių mokėtojų užėmė 79 vietą.
Pasak R. Rudzkio, įmonė dirba pelningai, taigi moka ir pelno mokestį, taip pat teikia užsakymus kitoms bendrovėms, moka algas darbuotojams.
„Žinoma, neigiamas poveikis būtų, bet aš tikrai nedramatizuočiau. Kai žiūrime tokių įmonių apyvartas, reikia nepamiršti, kad didelėse tokių įmonių apyvartose didžiausią dalį sudaro importuota žaliava. Todėl reikia žiūrėti, kiek pridėtinės vertės sukuria „Orlen Lietuva“ ir „Achema“. Pagal pridėtinę vertę jų dalis apdirbamojoje pramonėje būtų gerokai mažesnė nei skaičiuojant pagal apyvartų santykius“, - pabrėžė jis.
Pašnekovo teigimu, iš statistikos atėmus šias įmones vis tiek matytume Lietuvos apdirbamosios pramonės pridėtinės vertės augimą.
„Mūsų apdirbamoji pramonė šiuo metu yra pakilime: maisto pramonėje, medienos apdirbime, metalo dirbinių, plastikuose ir t.t. Taigi kitos pramonės įmonės kompensuotų šias netektis“, - tvirtino R. Rudzkis.
Statistikos departamento duomenimis, apdirbamosios pramonės gamyba neįskaitant „Orlen Lietuva“ pirmąjį šių metų ketvirtį augo daugiau nei 9 proc.
„Lietuvos ateitis yra nedidelės įmonės. Laikotarpis, kai Lietuvos pramonės veidas buvo gigantai, praeina negrįžtamai. Mes neturime jokių kozirių konkuruojant su didele masine gamyba, pavyzdžiui, Azijoje ar JAV. Lietuvos koziriai yra aukšta žmonių kvalifikacija, mokėjimas prisiderinti prie staigiai kintančių sąlygų, rasti nišines sritis, operatyviai vykdyti užsakymus. Masinėje gamyboje, kaip yra „Achemoje“ ar „PKN Orlen“, įtakos turi kiti dalykai: žaliavos, energijos kainos. O šios dedamosios Lietuvoje yra brangios“, - komentavo R. Rudzkis.
Pasak ekonomisto, vidutinių pramonės įmonių konkurencingumą įrodo ir statistika - 25 proc. lietuviškos kilmės prekių iškeliauja į Skandinaviją.
Jo nuomone, valstybė finansiškai neturėtų gelbėti, tačiau „Lietuvos geležinkeliai“ turėtų atsižvelgti į „Orlen Lietuva“ pastabas dėl tarifų ar išardytos geležinkelio linijos į Latviją. „Orlen Lietuva“ piktinasi, kad „Lietuvos geležinkeliai“ jai taiko apie 30 proc. didesnius tarifus nei konkurentams.
Visi stengiasi gelbėti
„Tikriausiai neįmanomas dalykas, kad jos sustotų. Vyriausybės pareiga yra kažką padaryti ir pegelbėti šioms įmonėms. Tai galima daryti ieškant partnerių per ambasadas, taip pat netiesiogiai prisidėti suteikiant kreditus, mažinant geležinkelių tarifus ir pan. Gigantams, skirtingai nei daugeliui mažesnių įmonių, Vyriausybę turėtų padėti“, - tvirtino ekonomistas.
Jis atkreipia dėmesį, kad taip elgiasi daugelio šalių Vyriausybės.
„Pažiūrėkim, ką daro JAV, Prancūzija ar Vokietija. Prancūzija parduoda moderniausią karinį laivą Rusijai, nes kitaip jos laivų statykla stoja, Vokietija protestuoja ir užlaiko anglies dvideginio normos sumažinimą naujiems automobiliams, nes ji turi didžiulę automobilių pramonę. Taigi Lietuvai „prie veido“ būtų padėti suklupusioms įmonėms. Tai neatitinka rinkos ekonomikos dėsnių, bet realioje ekonomikoje tai yra įprasta taktika“, - tvirtino J. Čičinskas.
Jo teigimu, iš tiesų naftos perdirbimo pajėgumų Europoje yra per daug ir dalis įmonių turės iškristi iš žaidimo. Bet atsilaikys tos, kurios pajėgs ištverti sunkų laikotarpį.
