. Fordo istorija – intriguojanti verslo pamoka, kuri atskleidžia, kad asmeniniai įsitikinimai ir simpatijos netrukdo sėkmingai valdyti milžiniškos korporacijos, kurios vertė po Antrojo pasaulinio karo siekė 181 mlrd. dolerių.
Hitleris juo žavėjosi, Amerika dievino, o jis pats niekada nenurimo – susipažinkite su tikruoju Henriu Fordu.
Pateikiame ištrauką iš 2014 m. „manoknyga.lt” išleistos knygos „Henris Fordas. Žmogus pakeitęs pasaulį”.
Per visą istoriją buvo tik keletas žmonių, tik keletas, kurių darbo vaisiai ir įtaka yra tokie ryškūs, jog laikui bėgant jie iš esmės pakeičia žmonių gyvenimus. Henris Fordas buvo vienas iš to keleto. Tokiu jis tapo ne dėl konvejerio principo ar „Model T“ automobilio. Jis nuveikė kai ką reikšmingesnio – demokratizavo gerovę. Tai padarė plėsdamas masinę gamybą: iš paprastų žaliavų racionaliais būdais buvo gaminami sudėtingi pramonės produktai, kurie itin pagerino visų materialinę padėtį, kadangi šiuos produktus galėjo pirkti ir jais mėgautis netgi juos pagaminę darbininkai. H. Fordas visą gyvenimą judėjo. Tiesą sakant, nuolatinis judėjimas buvo pagrindinis jo egzistencijos principas. Nepaisant šito, jis labai ilgai užtruko ieškodamas, ką daryti. Kaip jau matėme, pirmieji dvidešimt aštuoneri jo gyvenimo metai buvo tik pradžia – jis nuolat lakstė tarp miesto ir kaimo. Trisdešimties pradėjo rimtai kurti motorinę transporto priemonę, trisdešimt penkerių ėmėsi verslo, keturiasdešimties susilaukė sėkmės. Bet netgi ta sėkmė nebuvo brandi žinant, ko jis iš tikrųjų siekia. Jis norėjo sukurti automobilį, kurį galėtų įpirkti ir masės, bet užtruko iki 1908 metų, kol ištobulino savo idėjas ir sukūrė tokį automobilį. Tačiau jis nesustojo. Kaip ir kolibris ar ryklys, jis negalėjo nejudėti.
1921 metais H. Fordas pradėjo visuomenės dėmesį kaustančią kampaniją, kurios metu siekė pakeisti karvės pieną dirbtiniu. Jam atrodė, kad laikas ir pinigai, kurių reikia išlaikyti karvę, eikvojami veltui. Jis aiškino galįs sugalvoti, kaip gaminti pieną iš augalų. Nors kai kuriems atrodė, kad šios idėjos gali prisidėti prie žmonijos gerovės, tačiau žiniasklaida smaginosi juokdamasi iš šios idėjos, savo puslapiuose vaizduodama mechanines karves, kurios duoda netikrą pieną. Po daugybės tyrimų ir eksperimentų H. Fordas pasirinko sojas – augalą, turėjusį didelių galimybių. 1916 metais jis pasamdė vaikystės draugą Edselį Rudimeną, kad šis vykdytų eksperimentus su augaliniu alkoholiu, o ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pavedė jam ištirti, kaip sojas būtų galima panaudoti maisto gamybai. 1985 metais soja tapo antru populiariausiu augalu, nusileisdama tik kukurūzui, iš jos buvo sukuriama vis daugiau produktų. Pats H. Fordas galvojo, kad svarbiausias jo nuopelnas visuomenei galėtų būti sojų plastikas. Plastikas, pagamintas iš medvilnės celiuliozės ar medienos masės, antrojo dešimtmečio viduryje buvo plačiai naudojamas automobilių pramonėje, o vėliau buvo pradėti naudoti ir augaliniai produktai, tokie kaip soja. Garsi 1940 metų nuotrauka fiksuoja H. Fordą, trenkiantį su kūju į plastikinį automobilio bagažinės dangtį, – dangtis neįlinksta ir taip įrodoma, kokia ši medžiaga tvirta. Tai buvo didžiulė sėkmė H. Fordui, kuris įrodė, kad iš dirvožemio galima išgauti dar neregėtos naudos, jeigu tik turima pakankamai vizijos, vaizduotės ir pagalbos.
H. Fordo tvirta nuomonė įvairiais klausimais lėmė tai, kad viešajame gyvenime jis buvo aiškiai matomas. Kurį laiką XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje jis netgi buvo rimtas Respublikonų partijos kandidatas į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentus, nors anksčiau, kai bandė kandidatuoti į Senatą iš Mičigano, tai darė kaip Demokratų partijos atstovas. Kas nutiko? Jis leido žmonėms suprasti, kad jis pats nelabai nori vietos Senate, bet jeigu žmonės norės – nusileis. Jis primygtinai aiškino, kad kampanijai neleis pinigų ir viešai nekalbės. Visi ir taip žinojo, kas jis toks, ir jeigu labai norėjo jo Senate, patys galėjo už jį ir balsuoti. Nuostabiausia yra tai, kad ši strategija veikė. Darbininkai ir ūkininkai teigiamai į jį žiūrėjo, o jie buvo demokratai. Laikydamasis savo žodžio, kampanijos metu H. Fordas nė karto nekalbėjo viešai ir neišleido nė vieno cento, nors kelis kartus ir kalbėjo su žiniasklaida įvairiais aktualiais klausimais. Nepaisant visų kliūčių, H. Fordui iki išrinkimo pritrūko labai mažai, jis pralaimėjo tik maždaug 7,5 tūkst. balsų. Iš tikrųjų jis gal net ir galėjo laimėti, jeigu ne netaktiškas jo varžovo poelgis.
Niekas kitas trečiajame dešimtmetyje, nebent šešerius metus prezidentu buvęs Kalvinas Kulidžas, nesusilaukė tiek daug žiniasklaidos dėmesio. Vien tik „New York Times“, kurį liežuvis neapsiverstų vadinti viešųjų ryšių medžiagą perspausdinančiu laikraščiu, per tuos dešimt metų kasmet išspausdindavo vidutiniškai po 145 straipsnius apie Henrį Fordą. Netgi tokiais sąlyginai jam ramiais metais kaip 1922-ieji, „Detroit Free Press“ apie jį per mėnesį vidutiniškai rašė 34 kartus. „Detroit Saturday Night“ skelbė, kad šalies žmonės kenčia nuo „fordozės“: „Jie šlamščia viską, ką paduoda H. Fordas, net nesustodami pagalvoti, ar jiems tai patinka.“ Pokštininkai kitame Detroito laikraštyje pirmajame puslapyje kartais išspausdindavo laikraščio turinį, pavadintą: „Ką gero pasaulis šiandien nuveikė Henriui Fordui.“ Žiniasklaida ir kitose šalyse elgėsi taip pat. Tik didžiųjų valstybių ir Indijos vadovai susilaukdavo tiek pat dėmesio, kiek Henris Fordas, ir net tokios visame pasaulyje žinomos asmenybės kaip Tomas Edisonas, Čarlis Čaplinas ar Velso princas nebuvo minimos tiek, kiek H. Fordas.
Viskas, ką galime padaryti dabar, – įvertinti H. Fordo svarbą mūsų laikams ir leisti istorijai daryti savo darbą. Kaip apie jį sakė Vilas Rodžersas, „Užtruks kokį šimtmetį, kol galėsime pasakyti, padėjo jis mums ar pakenkė, bet tikrai nepaliko mūsų toje pačioje vietoje, kurioje rado."