Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis startavo su Lietuvos prisijungimu prie Vakarų pasaulio sistemos būtent tuo metu, kai Vakarų visuomenės nutarė demontuoti savo gerovės valstybes ir pasirinko neo-liberalios post-modernybės kelią. Pastarieji dvidešimt penkeri metai Vakaruose žymi „auksinio gerovės valstybės etapo“ pabaigą, kai tradicinio hierarchinio valdymo socialinės apsaugos orientaciją į „pasyviąsias“ socialinių išmokų sistemas pakeitė individualistinės Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) orientacija į „aktyviąsias“ socialines paslaugas. Tačiau tokio tipo pokyčiai palietė ne tik socialinės apsaugos, bet ir švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, valstybės tarnybos ir kitas sritis.
Iš esmės pasikeitė ne tik gerovės valstybių tipai, bet ir viešojo bei socialinio administravimo modeliai. Liberalusis gerovės modelis generavo Naująją viešąją vadybą, orientuotą į privataus sektoriaus metodus viešajame administravime, ir atvirkščiai – Naujoji viešoji vadyba generavo liberalųjį gerovės modelį. Tačiau pilnas tokio gerovės modelio pavadinimas yra liberalusis-marginalinis modelis, kuris žymiai geriau išreiškia paradigminį lūžį nuo socialesnių gerovės modelių, kaip institucinis-socialdemokratinis ir korporatyvus-konservatyvusis modeliai į individuališkesnį liberalųjį-marginalinį modelį, kuris didino socialinę nelygybę ir socialinę atskirtį. Šis paradigminis lūžis vyko vis siaurėjant ir seklėjant „realiai demokratijai“ ir įsitvirtinant „formaliai demokratijai“, jeigu atskaitos tašku imsime 1988-1991 metų demokratinius įvykius Lietuvoje ir kitur. Tačiau Rytų Europos ir Lietuvos judėjimo link post-modernaus neo-liberalizmo specifikos negalima nagrinėti be sovietinio tipo mentaliteto tradicijų, kurios keisčiausiomis ir mokslui bei logikai sunkiai apibrėžiamomis ir pasiduodančiomis formomis atgyja, o kartais ir sustiprėja neo-liberalizmo puolimo kontekste.
Ar dabartiniu metu besiformuojantis Naujojo viešojo valdymo (New Governance) modelis gali pasiekti naują paradigminį lūžį, kai tokie principai kaip atvirumas, skaidrumas, pliuralizmas, socialinis teisingumas, socialinė kokybė ir atsakomybė, korupcijos nebuvimas ir aktyvi nevyriausybinių organizacijų veikla liktų ne tik normatyviniais palinkėjimais, bet ir pasiektų konkrečių įgyvendinimo metodų? Į tai atsakymą turi duoti artimiausių metų viso pasaulio ir Lietuvos praktika bei mūsų teorinių refleksijų lygis. Poreikis tokiems pokyčiams tarsi yra, bet teorinių principų naujai paradigmai sustiprėti be konkrečių įgyvendinimo metodų gali nepakakti.