Apie savo gyvenimiškas patirtis DELFI išskirtiniame interviu papasakojo „Idėjų knygos“ (angl. „The Idea Book“) autorius ir profesionalus kalbėtojas Fredrikas Harenas, trumpai viešėjęs Vilniuje ir skaitęs paskaitą ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.
F. Harenas pasakoja, jog su šeima nusprendė po kelis mėnesius gyventi skirtingose pasaulio kampeliuose tam, kad nepamirštų, kokia skirtinga gali būti žmonių kasdienybė: jei Singapūras yra verslo ir mokslo megapolis, tai Filipinuose tenka sukarti nemenką kelią iki geriamo vandens šaltinio, o Švedijoje – prisitaikyti prie šiuolaikinės vakarietiškos kultūros. Be to, F. Harenas skaičiuoja, jog dėl savo darbo specifikos ore praleidžia daugiau laiko nei komercinės skrydžių bendrovės pilotas, o savo pranešimus yra skaitęs daugiau nei 50-yje valstybių – tad patirties semiasi ir keliaudamas po pasaulį.
- Daug keliaujate, be to, per metus persikraustote iš Singapūro į Filipinus, Švediją. Ar sunku yra vis persikelti ir prisitaikyti gyventi naujoje vietoje?
- Žinoma, nesunku (šypsosi). Ar žmogui būtų sunku keliauti po skirtingas savo šalies vietas? Dauguma atsakytų, jog ne. Norint gyventi skirtingose pasaulio vietose reikia tik pakeisti mąstymo būdą: jūs keliaujate po skirtingas tos pačios planetos vietas. Manęs kartais paklausia, ar palaikau ryšį su draugais. Įdomiausia, kad su 50 proc. draugų, su kuriais bendravau gyvendamas Švedijoje, ir dabar aktyviai bendrauju. Kai grįžtu į Švediją dviems mėnesiams, susitinkame. Esu pastebėjęs ir kitą įdomų dalyką: dabar su mama bendrauju dažniau, nei tuomet, kai mes abu gyvenome Švedijoje, tame pat mieste. Žinau, jog kai tik esu Švedijoje, turiu ją aplankyti. Taigi, viskas priklauso nuo požiūrio.
- Jūs dėstėte, kad kelionių metu žmonės pasisemia idėjų, galbūt Lietuvoje taip pat radote keletą?
- Svarbiausia būti atviram naujovėms, o kai keliauji priimti naujas idėjas yra lengva, nepažįstami dalykai iškart pastebimi. Pavyzdžiui, Lietuvoje taksi automobiliuose yra bevielis internetas, kitose vietose nesu matęs tokios paslaugos. Buvau nustebintas ir viešbutyje: per pusryčius į mano dubenėlį šeimininkė įpylė pieno, lyg viešėčiau jos namuose. Esu buvęs tūkstančiuose viešbučių, tačiau niekada gyvenime pusryčiaujant viešbutyje į mano dubenėlį niekas nebuvo įpylęs pieno – štai, kur tikrasis klientų aptarnavimas. Dabar ruošiu kalbą viešbučių tinklų atstovams ir jiems tikrai paminėsiu savo patirtį Lietuvoje.
Jei nekeliaujate, naujas idėjas reikia susirinkti kitais būdais: naršyti internete, klausinėti draugų, kurie keliauja ir t.t. Pavyzdžiui, Singapūre mes švenčiame kinų ir vakariečių naujus metus. Kai šventi dvejus naujus metus, suvoki, kad pasaulyje yra daug Naujųjų metų, žmonės juos švenčia skirtingai, tad ir pats drąsiau gali elgtis kitaip.
- Man buvo 37-eri, kai sumaniau persikelti iš Švedijos į Kiniją. Nemokėjau kinų kalbos, ten neturėjau draugų, verslo ar darbo. Aš tiesiog ten persikrausčiau.
- Kodėl jūs taip padarėte?
- Pajaučiau, kad Švedijoje pasiekiau maksimumą, pakeltas iš miegų galėjau rėžti profesionalią kalbą. Tad pagalvojau: o jeigu persikraustyčiau į Kiniją ir viską pradėčiau iš naujo? Žinoma, po tokios patirties daug ko išmokau. Galiu paaiškinti universiteto pavyzdžiu: kai įstoji į universitetą, esi jauniausias iš visų ir kyla klausimas, ar pajėgsiu gerai mokytis, bet kai pavyksta, imi galvoti – o, aš taip daug paaugau. Mačiau ir kitą alternatyvą - gyventi savo kaime ar mieste, per daug neišeiti iš namų ir manyti, kad viską žinai. Bet dažnu atveju žmogus tokiomis aplinkybėmis nustoja mokytis. Persikėlęs į Kiniją daug ko išmokau, po to persikėliau į Singapūrą, kur toliau tobulinau savo pasaulio suvokimą.
- Kokį atradimą padarėte keisdamas gyvenamąją vietą?
- Supratau, kad naudinga keisti darbus, tačiau nebūtinai sritį. Gyvendamas Švedijoje buvau kalbėtojas bei knygų autorius ir dabar mano veikla iš esmės nepasikeitė. Man atrodo, kad gyvenimui reikia išsikelti ne tikslą, o viziją. Taip elgiasi ir bendrovės, jos išskiria vertybes, kuriomis vadovaujasi, ir, jei jos yra stiprios, bendrovė gali pakeisti savo veiklą. Taigi žmogus gali elgtis analogiškai – jis turi savo vertybes, kurios jį apibrėžia kaip žmogų, žinias, siekius, ką nori per gyvenimą nuveikti. Galiausiai, gali nutikti taip, kad turėsite galimybių pasiekti daugiau nei norėjote.
- Kokia yra didžiausia problema, kurią jūs pastebėjote?
- Tai – korupcija. Ji reiškia, jog geriausi žmonės ir geriausios idėjos nėra realizuojami. O blogiausia, jog kai korupcija įsišaknija visuomenėje, ją labai sunku išgyvendinti.
- Lietuva pagal skaičiuojamą korupcijos indeksą turi vieną prasčiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Kokią jūs esate susidaręs nuomonę apie Lietuvą?
- Esu anti nacionalistinių pažiūrų, tad, manau, kad korupcijos priežastimi yra ne jūsų valstybė - korupcija nepaiso sienų. Už kokius pinigus perkami pasakiškai brangūs butai Singapūre ir Londone? Dažnu atveju, tai yra korumpuotais būdais gauti pinigai, kurių savininkai stengiasi juos išplauti. Tokiems pirkėjams nerūpi, ar nekilnojamojo turto rinka smuks 25 proc., nes pinigai įsigijus turtą jau bus švaresni. Deja, bet mes neturime pasaulinės teisėsaugos institucijos, kuri galėtų prižiūrėti situaciją, tad šalys stengiasi kovoti su pasaulinio lygio problema, bet tai - sudėtinga.
- Ką turite omenyje, kai sakote, jog esate anti nacionalistinių pažiūrų?
- Nereikia leisti valstybei apibrėžti tai, kuo esame mes.
- Lietuvoje dažnai yra kalbama apie emigracijos problemą, kaip vertinate emigracijos procesą?
- Emigracija yra ne problema. Pavyzdžiui, Alfredas Nobelis buvo emigravęs ir gyveno užsienyje. Mano žmona yra filipinietė – apie 10 proc. šios šalies žmonių gyvena užsienyje ir valstybei tai tik į naudą, nes išvykusieji siunčia namo pinigų ir idėjų, o tai reiškia, kad gali atsirasti naujų verslų.
Vertinant iš globalios perspektyvos, gyventi galima bet kur: jeigu galima sukurti „Angry Birds“ Suomijoje, o „Skype“ - Estijoje, galbūt net geriau pasaulinius produktus kurti Lietuvoje, nes paprasčiausiai čia yra pigiau gyventi.
- Kalbant apie inovacijas, mokslininkai pastebi, jog Vakarų civilizacijoje, t.y. Europoje ir JAV, vaikus vis sunkiau sudominti mokslu. Atitinkamai, per mažai jaunuolių renkasi studijas tiksliųjų mokslų srityje, vėliau ieško naujų idėjų. Ar matote tam priežastį?
- Greičiausiai priežastis yra ta, kad Vakarų pasaulis yra praradęs pasitikėjimą savimi. Esu sakęs kalbą apie išsivysčiusį ir besivystantį pasaulį. Išsivystęs pasaulis save apibūdindamas išsivysčiusiu jau konstatuoja, kad viskas jame yra padaryta. Tad jeigu vaikams yra sakoma, kad viskas jau padaryta, o jų gyvenimas gali būti tik prastesnis nei tėvų, tuomet jie galvoja: kam vargintis? Kai gyvenate pastate, kurį planuojama po kelerių metų nugriauti, juk jūs nesiimsite jo renovuoti, tiesa? Tačiau jei girdėsite, kad pastatas jau stovi šimtmetį ir toliau bus gerinamas, tuomet ir žmonės ims juo rūpintis, į jį investuos, ieškos ilgalaikių sprendimų.
Atitinkamai, manau, kai Vakarų pasaulyje tėvai vaikams aiškina, kad situacija prastėja, jaunimas orientuojasi į trumpalaikius sprendimus. Juk mokytis tiksliųjų ir gamtos mokslų reiškia daryti ilgalaikes investicijas. Jeigu vaikams būtų sakoma: štai kaip mums pavyko išvystyti Europą, JAV, o dabar – jūsų eilė indėliui, Vakarams galėtų sektis dar geriau. Kai manęs paklausia, kuris regionas geresnis, Rytų ar Vakarų, aš sakau, jog jie abu turi mokytis vienas iš kito.
- Tačiau ar jūs matote kultūrinių skirtumų tarp Vakarų ir Rytų?
- Taip, kiekvienas regionas turi savo problemų, Rytuose daugiau korupcijos, Vakarai susiduria su demografinėmis problemomis, bet jei į pasaulį žiūrėti kaip į vieną vietą, tai yra natūralu: vienur daugiau korumpuotų žmonių, kitur – mažiau, vienur gyventojai yra vyresni, kitur – jaunesni. O sprendimų visada yra, pavyzdžiui, ten, kur daugiau vyresnio amžiaus žmonių, galėtų atvykti jaunimo, išsispręstų daug problemų ir žmonės taptų atviresni.
- Ačiū jums už pokalbį.
