Neformalaus moksleivių ugdymo organizacijos „Kitas variantas“ organizuotame susitikime su moksleiviais ISM Vadybos ir ekonomikos universitete vienas žinomiausių šalies ekonomistų atvirai papasakojo apie savo kelią į karjeros aukštumas.
Klaipėdoje gimęs ekonomistas mokyklą baigė būdamas 17 metų. Pabandęs įstoti į ekonomiką universitete vaikinas patyrė pirmąją nesėkmę – neišlaikė matematikos egzamino. Kadangi kariuomenei G. Nausėda buvo per jaunas, jis turėjo vienerius metus pasiruošti dar vienam bandymui sėsti į aukštosios mokyklos suolą.
Tie metai G. Nausėdai stipriai įsirėžė atmintyje. Paauglys įsidarbino vaistų sandėlyje, kur teko plauti grindis. Po darbo į universitetą iš pirmo karto neįstojęs jaunuolis stropiai mokėsi matematikos.
„Supratau, kad šitas darbas (grindų plovimas – DELFI) nėra mano pašaukimas, visai nenorėčiau likusį gyvenimą jo dirbti. Tai padvigubino mano jėgas – dar daugiau dėmesio skyriau mokslams. Antrais metais įstojau (1982 m. - DELFI)“, - prisiminė ekonomistas.
Nepasinaudojo privilegija
Pirmieji studijų metai nebuvo lengvi. G. Nausėdos pasakojimu, kurse buvo apie 50 proc. vilniečių, kurie universitetui buvo paruošti stipriau, o likę - provincijos vaikai.
„Iš kitos pusės tai vėl skatino papildomą motyvaciją. Jeigu bėgi ir matai kažkieno nugarą, turi interesą pavyti. Mes norėjome pavyti vilniečius ir mums tai pavyko pakankamai greitai“, - teigė ekonomistas.
Antrame, trečiame kursuose žinių lygis tarp kurso draugų supanašėjo, o ketvirtame – ne iš Vilniaus atvykę studentai pradėjo net lenkti kurso draugus.
Kai G. Nausėda varstė Vilniaus universiteto duris, Lietuvoje dar galiojo paskyrų į darbo vietas sistema. Kaip teigė ekonomistas, jis studijas baigė pirmas savo kurse. Užtat vienintelis turėjo privilegiją išsirinkti tą darbovietę, kurios pats nori.
„Bet aš ja nepasinaudojau. Jau ketvirtame kurse pradėjau galvoti apie mokslinį darbą, įsitraukiau į mokslinę veiklą, parašiau savo pirmąjį straipsnį, kuris buvo išspausdintas 1987 m. žurnale „Liaudies ūkis“. Kurį laiką ėjau tuo keliu“, - pasakojo SEB banko prezidento patarėjas.
1990 m. ekonomistas išvažiavo į Vokietiją rašyti disertacijos. Ten G. Nausėda įniko į biblioteką ir knygas. Žinoma, kartu teko dirbti – ir vėl sandėlyje.
„Iki trečios valandos dirbdavau, o po to į biblioteką - iki 10 val. vakaro, kol ji užsidaro”, - savo dienotvarkę prisiminė ekonomistas.
Prieš išvykdamas į Vokietiją G. Nausėda jau turėjo parašęs teorinę savo disertacijos dalį, tačiau Vokietijoje suprato, kad su ja yra viena koja praeityje, todėl tą dalį išmetė ir pradėjo dirbti iš naujo.
Permąstyti darbinę veiklą privertė septynios monetos
Į Lietuvą G. Nausėda sugrįžo po poros metų. Netrukus atsirado pirmieji darbai, nesusiję vien su akademine veikla.
„Bandžiau atsistoti ant dviejų kojų ir dėl materialinių priežasčių“, - pripažino ekonomistas.
Vyras prisiminė, kaip būdamas doktorantu stovėjo prie kasos universitete, kad atsiimtų pirmąjį savo avansą.
„Pabėrė septynias monetas po 5 Lt, žiūriu ir puolu į apmąstymus. Iš nugaros jau girdžiu, kad pasiimčiau pinigus ir eičiau nuo langelio, o aš galvoju - ar tam buvo šitiek metų skirta mokslui“, - teigė ekonomistas.
G. Nausėda pripažino, kad apie 1993 m. uždirbti greitai ir daug pagundų buvo, bet joms vyras atsispyrė
Tačiau dar vykstant aktyviai metalų prekybai G. Nausėda taip pat turėjo kažką daryti. Po darbo namuose vyro laukė žmona ir maža dukra. Supratęs, kad sunkiai gali dukrai įpirkti „pampersų“, ekonomistas pajautė, kad tai žeidžia jo vyriškąjį ego.
„Akademinės veiklos nemečiau, bet ieškojau darbo. Pirmoji mano darbovietė buvo Valstybinėje kainų ir konkurencijos tarnyboje. Turėjau vieną pavaldinį – Vytautą Šerėną. Bandėme iš įmonių išgauti informaciją, kuri leistų įžvelgti tam tikrų konkurencinių pažeidimų ir jas nubausti. Tačiau siekis buvo labai naivus. Telefono ragelyje pasigirsdavo keiksmažodžiai. Supratome, kad kol įstatymai nesusireguliuos, šioje srityje nieko nenuveiksime“, - pasakojo ekonomistas.
Panašiu metu G. Nausėda pradėjo rašyti savo komentarus į vieną dienraštį, kuriame vėliau atsirado ir jo rubrika. Tai ekonomistui suteikė šiokio tokio žinomumo.
„Tai atkreipė į mane dėmesį ir buvau pakviestas dirbti į instituciją, kuri atrodė nepasiekiama – Lietuvos banką“, - prisiminė G. Nausėda.
Po dvejų metų tuometinis Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas pasiūlė ekonomistui tapti Pinigų politikos departamento vadovu. Pasiūlymo G. Nausėda neatsisakė. Pinigų politika buvo ekonomisto aistra.
Kartu su komanda G. Nausėda sukūrė politikos programą, kuri buvo skirta litui perorientuoti į europinę valiutą – iš pradžių į Vokietijos markę, vėliau – į eurą.
„Po kurio laiko supratau, kad valiutų valdybos, fiksuoto kurso sistemoje nėra savarankiškos politikos. Tu tampi centrinio banko, prie kurio valiutos yra fiksuotas litas, įrankiu. Ilgą laiką dar galvojau, ką galima būtų nuveikti Lietuvos ekonomikos labui, tačiau supratau, kad esminių rezultatų pasiekti nepavyks“, - atviravo ekonomistas.
Netrukus G. Nausėdai teko prieiti prie skausmingos išvados – Lietuvoje pinigų politikos nėra, todėl vadovauti Pinigų politikos departamentui ganėtinai keista.
Išsigando, kad taps profesiniu idiotu
Pirmą kartą savo karjeroje ekonomistas apsisprendė savo iniciatyva keisti darbą. Susisiekęs su tuometiniu „Vilniaus banko“ (dabartinis SEB bankas - DELFI) vadovu, G. Nausėda pasiūlė savo paslaugas.
Analitikui teko šiek tiek padirbėti, kol įtikino komercinio banko vadovus, kad jiems reikalingos ekonomikos raidos ir perspektyvų apžvalgos. Nuo 2000 m. ekonomistas pradėjo pristatinėti ekonomikos apžvalgas. Iš 54 prezentacijų per visus šiuos metus G. Nausėda nepraleido dar nei vienos.
„Kai atėjau čia dirbti, galvojau, kad savo veiklos profilį reikia keisti kas septynerius metus. Dabar jau du kartus viršijau tą limitą, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Man vis dar tai patinka“, - prisipažino analitikas.
G. Nausėda taip pat prasitarė, kad į „Vilniaus banką“ išėjo dirbti už 2,5 karto didesnį atlyginimą nei Lietuvos banke.
Ekonomistas pasinėrė į naujas aistras – Lietuvos istoriją, istorinių knygų apie Lietuvos istoriją kolekcionavimą, meną, dailę.
„Gyvenimas tapo prasmingesnis. Tai tapo savotiška atsvara darbui“, - teigė jis.
Paklaustas apie žmonos vaidmenį karjeros kelyje G. Nausėda teigė, kad antroji pusė niekada jo nevertė ieškoti finansiškai geresnio pasirinkimo.
„Turiu tokį gyvenimo draugą, kuris manęs niekada neprievartavo, kad neuždirbu pinigų ar kad eičiau dirbti kažko geresnio“, - kalbėjo analitikas.
SEB banko prezidento patarėjas prisimena, kad apie 1993-1994 metus jam buvo pasiūlyta eiti generalinio direktoriaus pavaduotojo ekonomikai pareigas „Vilniaus balduose“.
„Pasiūlė 1500 Lt algą. Tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai. Buvo didelė pagunda, turint omenyje, kad tuo metu uždirbau keletą šimtų ar tris šimtus litų. Būtent žmona mane sulaikė ir dabar labai tuo džiaugiuosi. Ji pasakė, kad tai mano sprendimas, bet turiu daryti taip, kad paskui nereikėtų gailėtis. Man to pakako. Supratau jos siunčiamą signalą“, - atviravo ekonomistas.
Kantrybė padėjo analitikui sulaukti svajonių darbo pasiūlymo.
„Sulaukiau pasiūlymo, kuriam nejaučiau dvasinio prieštaravimo – galėjau dirbti darbą, kuris ir gerai apmokamas, ir mielas pagal turinį, - pasakojo jis. - Jei žmogus nuolat parsidavinėja dėl pinigų aukodamas turinį, jis sumenkina savo galimybes ateityje sulaukti savo momento karjeroje“.
