A. Guogis. Nutraukime kalbas apie progresinius mokesčius

Siūlau nebekalbėti ir nebesiklausyti Lietuvoje kalbų dėl progresinių mokesčių, nes tai – tuščios kalbos. Jau 20 metų Lietuvoje ištisai diskutuojama apie progresinių mokesčių įvedimo problemą, bet toliau tuščių kalbų neinama.

Maža to, aš galvoju, kad apie šią įdėją nuoširdžiai kalba ne tik tokie ekonomistai ir intelektualai kaip Romas Lazutka, Povilas Gylys ar Aušra Maldeikienė, bet ir fariziejiškai pasisako daugybė apsukrių komentatorių, žurnalistų, politikų ir socialinių mokslų atstovų, kuriems toks kalbėjimas šia tema tiesiog duoda eilinį kartą uždirbti, tačiau jie patys visai negalvoja apie tokių mokesčių įvedimo realumą ir tuo netiki. Štai dar kartą galima paklausyti šia tema socialdemokrato Algirdo Syso arba Darbo partijos atstovo Mečislovo Zaščiurinsko, tačiau jų atstovaujamos partijos, atėjusios į valdžią visada suras aibes pasiteisinimų, kodėl to nereikia arba jau nebegalima daryti. Kitais žodžiais tariant, kalbos apie progresinius mokesčius reikalingos tik prieš rinkimus demagoginiam žaidimui ir akių dūmimui pasirodant per televiziją ar portaluose. Socialinių mokslų atstovai iš to taip pat „darosi pinigus“ sukdami vieną projektą po kito. Na, sakykite, ar tai yra sąžininga?

Aš visiškai neabejoju progresinių mokesčių reikalingumu, bet neapkraunant, nuimant mokestinį krūvį nuo darbo jėgos atlyginimų, o perkeliant jį kitam turtui – kapitalui, namams, žemei, automobiliams. Tai yra progresyviai reikia apmokestinti visą asmens turimą turtą, o ne tik jo darbo pajamas. Taip problema ir dėl gabiausių specialistų likimo šalyje būtų išspręsta, ir socialinis teisingumas nugalėtų. Kalba galėtų eiti ne apie namus ar butus apskritai, o apie brangesnius namus ir butus, ne apie žemę apskritai, bet apie daugiau ir apie brangesnę žemę, ne apie automobilius apskritai, bet apie brangesnius ar keletą automobilių. Kartelės nustatymas būtų specialistų reikalas.

Prieš 10-20 metų puolant neoliberalams visame pasaulyje buvo atsitraukta nuo tradicinės gerovės valstybės nuostatų ir sumažėjo progresyvaus apmokestinimo reikšmė, mažėjo perskirstymas netgi Skandinavijoje ir visur didėjo nelygybė. Būtina pripažinti, kad šiuos procesus tada skatino globalistinės organizacijos kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis Valiutos fondas. Bet dabar, po neo-liberalizmo nesėkmių, net ir šios organizacijos keičia žaidimo taisykles ir tampa labiau socialiai angažuotos. Štai Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde šių metų Davoso forume pabrėžė, kad pirmiausia reikia pradėti kalbėti apie nelygybę ir nustatyti jos mastą, o tada reikėtų ir veikti jos sumažinimo kryptimi. Bet daugelis jos siūlomų receptų netinka Lietuvai, kaip, pvz. didesnis moterų išsilavinimo lygis ir didesnis moterų įtraukimas į darbo rinką, ką mes jau ir taip turime, bet neturi daugelis besivystančių valstybių. 

Arvydas Guogis

Kalbos apie progresinius mokesčius reikalingos tik prieš rinkimus demagoginiam žaidimui ir akių dūmimui pasirodant per televiziją ar portaluose.

Lietuvai aktualesnės kitos nelygybės mažinimo priemonės – tas pats progresyvus apmokestinimas. Bet ne papildomas darbo jėgos apmokestinimas, o viso žmogaus turimo turto progresyvus apmokestinimas. Bėda yra kita – ne tik vadinamasis Lietuvos elitas, bet ir eiliniai bėdžiai visiškai nenori girdėti nei apie jokius namų, nei apie žemės, nei apie automobilių mokesčius. Tie patys vadinamieji „runkeliai“ visiškai nenori apie tai girdėti ir net užsiminti. Na, paklauskite savo šeimų narių, kaimynų ar kolegų, ar jie pasisakytų už tokius mokesčius? O plačiai suteikiamų viešųjų paslaugų, ir dar suteikiamų gerame lygyje, visi nori. Taigi būtent dėl šių priežasčių siūlau nutraukti visas tas demagogines kalbas apie progresinius mokesčius Lietuvoje, nes beveik niekas Lietuvoje to realiai nenori. Neleiskime apgaudinėti nei savęs, nei kitų – užsiimkime realiai įgyvendinamais uždaviniais. Gal iš mūsų dabartinių darželinukų išaugs kitokia karta, tada ir pakalbėsime apie realesnius dalykus mokesčių srityje. Aišku, jeigu tų darželių dar bus.