Lietuvoje iki šiol bankroto procedūra buvo pradėta 112 asmenų. Dažniausiai tai asmenys, įsiskolinę labai dideles sumas – kelis šimtus tūkstančių litų ir daugiau. Tuo tarpu Latvijoje, analogišką įstatymą priėmusioje 2010 m., bankrotų skaičius kelis kartus didesnis. Ar taip yra dėl to, kad latviai gyventų keletą kartų blogiau negu mes? O galbūt įstatymas Latvijoje veikia protingiau ir bankrutuoti šioje valstybėje yra lengviau? Tai, kad daug lietuvių važiuoja bankrutuoti į Latviją, rodo, kad teisingesnis yra antras variantas.

Bankroto administratoriaus išlaikymas – papildoma našta bankrutuojančiam

Visų pirma trumpai paaiškinsiu, kaip Lietuvoje veikia fizinių asmenų bankroto įstatymas. Asmuo, turintis neįvykdomų skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 minimalius mėnesinius atlyginimus (25 tūkst. litų), gali kreiptis į teismą, kad šis jam iškeltų bankroto bylą. Tuomet teismas paskiria bankroto administratorių, kuris įvertina asmens finansinę būklę. Tada teismas priima sprendimą, ar asmuo gali bankrutuoti, ar ne. Jeigu teismas nutaria, kad asmuo bankrutuoti gali, šis turi parengti bankroto planą, kuriame numatytų, kaip grąžins visas skolas kreditoriams. Skolų grąžinimas gali trukti iki penkerių metų, o jį prižiūri bankroto administratorius.

Čia ir atsiranda pirmoji problema. Viso proceso metu asmuo, nusprendęs bankrutuoti, turi mokėti atlyginimą bankroto administratoriui. Tai reiškia, kad šalia visų kitų jo problemų ir skolos kreditoriams atsiranda dar viena papildoma finansinė našta. Pačiam bankroto administratoriui tokia situacija irgi toli gražu nėra palanki: bankroto administravimas – sunkus ir atsakingas procesas. Administratorius privalo išsiaiškinti visą žmogaus finansinę situaciją, pajamų šaltinius, įsitikinti, kad jis nieko nenuslepia.

Latvijoje norintis bankrutuoti žmogus valstybei turi sumokėti vienkartinį mokestį, siekiantį maždaug pora tūkstančių litų. Taip pat administratorius gauna pajamų nuo parduodamo turto dalies ir jam nereikia vykdyti smulkmeniškos priežiūros, taigi atsiranda prielaidos jo darbą atpiginti. Tuomet bankrutuojančiam šis procesas tampa mažesnė našta.

Bankroto administratoriai turi per daug pareigų

Dar vienas svarbus skirtumas – Lietuvoje bankroto administratorius turi daug daugiau pareigų. Latvijoje administratorius nėra įpareigotas sekti kiekvieno bankrutuojančio žmogaus veiksmo. Ten asmuo turi vieną sąskaitą ir visas finansines transakcijas atlieka per ją, o administratorius tiesiog gali bet kada atliekamas operacijas tikrinti ir kontroliuoti.

Tuo tarpu pagal Lietuvoje galiojantį Fizinio asmens bankroto įstatymą bankroto administratorius administruoja ir pačią sąskaitą, paskirdamas bankrutuojančiajam tik minimalią pinigų sumą, už kurią jis turi išgyventi. Tai reiškia, kad jei bankrutuojančiajam atsiranda nenumatytų išlaidų, pavyzdžiui, sugenda mašina ar suserga vaikas, jis negali jų padengti pats: privalo kreiptis į bankroto administratorių, pagrįsti šias išlaidas ir tada administratorius už jį atlieka visas finansines operacijas. Tai sukelia papildomų problemų bankrutuojančiajam ir papildomo darbo administratoriui.

Žinoma, kontroliuoti, kad bankrutuojantis žmogus nešvaistytų pinigų ir neturėtų nedeklaruojamų pajamų, būtina. Sukčiui bankrotas gali tapti tiesiog galimybe nusikratyti skolų. Tačiau Latvijoje būtini saugikliai taip pat egzistuoja, ir kontrolės sistema ten yra daug patogesnė tiek administratoriui, tiek skolų turinčiam asmeniui. Administratorius bet kada gali patikrinti kiekvieną bankrutuojančiojo finansinę operaciją, tačiau nėra įpareigotas ją atlikti pats – atsakomybė tenka pačiam skolininkui. Pritaikius šią praktiką Lietuvoje galėtų padaugėti asmenų, norinčių sąžiningai išsimokėti skolas ir išlįsti iš ekonominio pogrindžio.

Bankrutuojančiam kenkia neapibrėžtas skolų grąžinimo terminas

Kita didelė Lietuvoje egzistuojanti problema, lyginant su Latvija – skolų išmokėjimo terminas. Latvijoje jis diferencijuojamas pagal sumą. Maksimalus laikas – 4 metai, tačiau mažas skolas skolininkas grąžinti gali ir per trumpesnį laiko tarpą. Jeigu bus patvirtintos įstatymo pataisos, procedūra truks vos 1,5 metų.

Tuo tarpu Lietuvoje egzistuoja tik abstrakti nuostata, kad skolos grąžinimas, nepriklausomai nuo jos dydžio, gali tęstis iki 5 metų. Tai, kaip bus sudėliotas skolos grąžinimo planas, priklauso nuo bankroto administratorių, kuriems naudinga skolos grąžinimą ištęsti, kadangi tai reiškia, kad bankrutuojantis žmogus 5 metus jiems mokės atlyginimą. Kreditoriai tam irgi neprieštarauja: jie žino, kad 5 metus gaus kad ir nedideles, bet garantuotas pajamas. O bankrutuojantis žmogus, kad ir kokio dydžio jo skola bebūtų, yra priverstas visą šį laikotarpį gyventi smulkmeniškai kontroliuojamas.

Visus šiuos metus bankroto administratoriai yra atsakingi už bankrutuojančio žmogaus finansų valdymą, turi nuolat rengti ataskaitas. Tai apriboja jų galimybes administruoti keletą bankroto procesų vienu metu ir nepagrįstai išpučia vieno proceso kaštus. O paties žmogaus mokumas yra visiškai suvaržomas, jis 5 metus negali vykdyti beveik jokių finansinių operacijų ir dar, greta įmokų kreditoriams, yra priverstas mokėti administratoriaus atlyginimą.

Kaip galima taisyti bankroto įstatymą?

Įstatymas turi būti taisomas kompleksiškai, nes ydų jame yra daug. Tai geriausiai įrodo palyginti mažas Lietuvoje bankrutuojančių asmenų skaičius. Greta turime gerą Latvijos pavyzdį ir sekdami juo galime padaryti įstatymą tobulesnį, kad piliečiams apsimokėtų spręsti savo finansines problemas skaidriai, atvirai ir tai jiems nesukeltų naujų problemų, o kreditoriai galėtų su skolininkais susitarti taikiai.

Pirmiausia, reikėtų sumažinti bankroto administratoriui tenkančių pareigų apimtį, paliekant sąskaitos administravimą pačiam bankrutuojančiam asmeniui, o administratoriui priskiriant tik kontrolės funkciją. Taip sumažėtų administratoriaus darbo krūvis ir pačiam skolininkui kiltų mažiau problemų. Atitinkamai galima būtų sumažinti ir administravimo kainą, o tuomet ir kreditoriai atgautų daugiau lėšų.

Antra, aiškiai įstatymuose įtvirtinta galimybė mažesnes skolas grąžinti per trumpesnį laikotarpį būtų naudinga ir patiems skolininkams, ir bankui, kuris gautų daugiau negu imdamas po nedidelę sumą kas mėnesį, ir bankroto administratoriui, kurio krūvis sumažėtų.

Dabartinis bankroto įstatymas daugelį asmenų vis dar priverčia gyventi „ekonominiame pogrindyje“: jie turi nuo ekonominės krizės susikaupusių skolų, kurių negali grąžinti. Bankrotas tokiems asmenims padėtų išlįsti iš šešėlio ir vėl tapti pilnaverčiais ekonominių santykių dalyviais, tačiau jie įvertina padėtį ir supranta, kad dėl to tektų patirti daug finansinių išlaidų ir nepatogumų. Tada jie pasirenka arba bankrutuoti Latvijoje ar kitoje užsienio šalyje, arba toliau gyventi šešėlyje, perrašyti savo turtą kitiems, nedeklaruoti pajamų ir slapstytis nuo kreditorių. Tai dažnai baigiasi ilgais teismų procesais, nenaudingais nei valstybei, nei kreditoriams, nei patiems asmenims. Todėl permainos bankroto įstatyme yra būtinos.