Rašytojos Jevgenijos juodoji gulbė: kaip netikėtumai atveda į populiarumą (I)

„Tai, ko jūs nežinote, yra kur kas svarbiau negu tai, ką žinote", - teigia mokslininkas Nassimas Nicholasas Talebas parašytoje knygoje „Juodoji gulbė“. Jis sukūrė juodosios gulbės teoriją apie netikėtus, nenuspėjamus ir didelę reikšmę turinčius įvykius, kuriuos sunku prognozuoti, pavyzdžiui, 1987 m. akcijų rinkos griūtis, Rugsėjo 11-osios teroristinis išpuolis Niujorke, ar 2004 m. cunamis Indijos vandenyne.

Juodosios gulbės teorija nusako atsitiktinumų ir neapibrėžtumų svarbą ir finansų rinkose, ir kitose gyvenimo srityse. Su minėta teorija knygoje supažindina N. N. Talebas.

DELFI pateikia pirmąją ištrauką iš originalios ir įkvepiančios leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos. „New York Times“ bestselerių sąraše ji praleido 36 savaites, parduota daugiau nei 4 mln. egzempliorių.

Ištrauka iš knygos „Juodoji gulbė“

Prieš penkerius metus Jevgenija Nikolajevna Krasnova buvo nežinoma ir nepublikuota romanistė, bet neįprastos kilmės. Ji buvo neurologė, domėjosi filosofija (pirmieji trys jos vyrai buvo filosofai) ir įsikalė sau į užsispyrėlės frankorusės galvą išdėstyti savo atradimus ir idėjas literatūrine forma.

Ji pateikė savo teorijas kaip noveles ir supynė jas su įvairiausiais autobiografiniais komentarais. Vengė šiuolaikinei negrožinei literatūrai būdingų žurnalistinių pasakojimo vingrybių („Giedrą balandžio rytą Džonas Smitas išėjo iš namų...“). Užsieniečių dialogas visada būdavo parašytas originalo kalba, o vertimas pridurtas lyg filmų subtitrai. Ji nerašė prasta anglų kalba pokalbių, kurie vyko prasta italų kalba.

Joks leidėjas nebūtų jai skyręs laiko, bet tuo metu buvo domimasi mokslininkais, kurie savo mintis geba išreikšti gana suprantamai. Keli leidėjai sutiko su ja pasikalbėti; jie vylėsi, kad ji suaugs ir parašys „populiarią mokslinę knygą apie sąmonę“. Ji gavo užtektinai dėmesio – mandagių atmetimo laiškų ir kartais įžeidžių pastabų vietoj dar labiau įžeidžiančios ir žeminančios tylos.

Leidėjus jos rankraščiai suglumindavo. Ji negalėdavo net atsakyti į pirmą jų klausimą: „Ar tai grožinė literatūra, ar ne?“ Negalėjo atsakyti ir į antrą: „Kam ši knyga skirta?“ Šie klausimai būdavo leidėjų įrašyti knygos pateikimo anketose. Jai buvo pasakyta: „Jūs turite žinoti, kas bus jūsų skaitytojai“ ir „Amatininkai rašo sau, profesionalai – kitiems“.

Jai buvo liepta laikytis konkretaus žanro, nes „knygynai nemėgsta painiavos, jie nori žinoti, kurioje lentynoje padėti knygą“. Vienas leidėjas globėjiškai pridūrė: „Tos knygos, mano drauge, bus parduota tik dešimt egzempliorių, kartu su tais, kuriuos nupirks jūsų buvęs vyras ir šeimos nariai.“

Prieš penkerius metus ji lankė garsiausius rašymo meistriškumo kursus ir išėjo pasišlykštėjusi. Rodės, „gerai rašyti“ – reiškia paklusti subjektyvioms taisyklėms, virtusioms kone Evangelija, sustiprinant ir patvirtinant jas vadinamąja „savo patirtimi“.

Rašytojai, su kuriais Jevgenija susipažino, mokėsi perdirbti ir naujai pritaikyti tai, kas atrodė paklausu: jie stengėsi mėgdžioti apsakymus, kurie buvo spausdinami paskutiniame The New Yorker numeryje, nesuprasdami, kad tai, kas nauja, iš tiesų negali būti sukurta remiantis paskutiniais The New Yorker numeriais. Netgi pati „apsakymo“ idėja Jevgenijai buvo plagiatas – pasinaudojimas kitų patirtimi. Meistriškumo kursų mokytojas, švelnus, bet turintis tvirtą nuomonę, pasakė jai, kad ji rašanti beviltiškai.

Jevgenija pateikė visą savo pagrindinės knygos „Rekursijos istorija“ tekstą internete. Čia knyga rado mažą būrelį skaitytojų, tarp jų buvo ir apsukrus mažos nežinomos leidyklėlės savininkas, nešiojantis akinius rausvais rėmeliais ir šiek tiek mokantis rusiškai (įsitikinęs, kad jo rusų kalba puiki).

Leidyklos savininkas pasisiūlė išspausdinti rankraštį ir sutiko su jos sąlyga palikti tekstą visiškai neredaguotą. Pasiūlė jai dalelę įprasto autorinio honoraro už jos leidybinių teisių suvaržymą – jis mažai ką tepraras. Ji sutiko, nes neturėjo iš ko rinktis.

Per penkerius metus Jevgenija iš „nepateisinamos egocentrikės, užsispyrusios ir sunkiai sukalbamos“ moters kategorijos buvo perkelta į „atkaklios, ryžtingos, uolios ir labai nepriklausomos“ moters kategoriją. Nes jos knyga palengva patraukė skaitytojų dėmesį ir tapo viena didžiausių ir keisčiausių literatūrinių sėkmių: buvo parduota milijonai knygos egzempliorių, o autorė pelnė vadinamųjų kritikų pripažinimą.

Leidykla, išleidusi jos knygą, nuo tada tapo didžiule korporacija, jos klientus, įeinančius į pagrindinį padalinį, pasitikdavo mandagi sekretorė. Jevgenijos knyga buvo išversta į keturiasdešimt kalbų (net prancūzų). Visur galėjai pamatyti jos nuotrauką. Ji buvo vadinama „Vieningo žinojimo“ mokyklos pioniere.

Dabar leidėjai laikosi teorijos, kad „sunkvežimių vairuotojai, skaitantys knygas, neskaito tų knygų, kurios parašytos sunkvežimių vairuotojams,“ ir kad „skaitytojai niekina jiems pataikaujančius autorius“. Moksliniame tekste, kaip šiandien suprantama, gali slypėti banalybės ir nereikšmingi intarpai kartu su lygtimis ir moksline terminija; „Vieningo žinojimo“ proza, perteikdama idėją naujai, leidžia ją įvertinti visuomenei.

Dabar Jevgenija jau nebeteka už filosofų (jie per daug ginčijasi) ir slepiasi nuo spaudos. Klasėse ir auditorijose literatūrologai aptaria daugybę užuomi nų, rodančių, jog perėjimas prie naujo stiliaus buvo neišvengiamas. Skirtumas tarp grožinės ir negrožinės literatūros laikomas pernelyg pasenusiu ir nebeatlaikančiu šiuolaikinės visuomenės iššūkių. Juk akivaizdu, kad mums reikia išsivaduoti iš meno ir mokslo suskilimo. Po tų įvykių jos talentas tapo toks akivaizdus.

Daugybė leidėjų, su kuriais ji susidūrė vėliau, priekaištavo jai, kad neatėjusi pas juos, mat buvo įsitikinę, jog būtų išsyk įžvelgę jos kūrybos privalumus. Po kelerių metų koks nors literatūros kritikas parašys esė „Nuo Kunderos iki Krasnovos“, parodydamas galimas sąsajas tarp jos ir Kunderos kūrybos. Pastarasis buvo esė ir metakomentarų samplaikos pradininkas (Jevgenija nebuvo skaičiusi Kunderos, bet buvo mačiusi vienos jo knygos ekranizaciją – filme komentarų nebuvo).

Vienas žymus mokslininkas įrodinės, kaip kiekviename puslapyje jaučiama Gregory’io Batesono, mėgusio įterpti autobiografinius epizodus į savo mokslinių tyrimų veikalus, įtaka (Jevgenija nebuvo net girdėjusi apie Batesoną).

Jevgenijos knyga yra Juodoji gulbė.