Tarkim, mėgindama Talino mero poste išlaikyti prorusišku laikomą Edgarą Savisaarą (kiek jis de facto prokremliškas – kitas klausimas), Maskva net paskelbė jo pagrindinio konkurento tarptautinę paiešką. Kremliaus pastangos bet kokiomis priemonėmis susigrąžinti Sovietų Sąjungos imperiją spalio pabaigoje privertė susirūpinti oficialiąją Rygą.

Kita vertus, neretai pasireiškiantis Vakarų atsainumas kartais paskatina kitų, ypač Rusijos, agresyvumą. Pavyzdžiui, dėl Vašingtono politikų tuštokų ambicijų ir atsakomybės stokos įvykęs JAV vyriausybės sustojimas ir dar kartą atsinaujinusios kalbos apie galimą JAV bankrotą turėjo sukelti įvairių minčių pasaulyje. Pietryčių Azijoje vienišaujanti Kinija galėjo pagalvoti: „... O kodėl ne aš?“ Iškalbinga aplinkybė – dėl krizės JAV prezidentui Barackui Obamai atsisakius dalyvauti spalio pradžioje Balyje vykusiame Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo organizacijos viršūnių susitikime, pagrindine susitikimo žvaigžde tapo dabartinis Kinijos lyderis Xi Jinpingas. Taigi tą kartą bent simboliškai Kinijos proveržis įvyko.

Liberaliosios ekonomikos link...

Kita vertus, Pekinas turėjo neramiai stebėti krizę JAV, juk Kinija yra pagrindinė Jungtinių Valstijų kreditorė, jos centrinis bankas disponuoja JAV vyriausybės vertybiniais popieriais už daugiau kaip 1 trln. JAV dolerių. Vadinasi, nepaisydamas kilusios įtampos, Pekinas vis dar pasitiki (ar tiesiog neturi kito pasirinkimo) JAV finansų ir politine sistema. Tiesa, dienraščio „The Washington Post“ spalio 9 d. redakciniame straipsnyje „Ar Jungtinės Valstijos dar vertos savo pasaulinio lygio kreditinio reitingo?“ ne be sarkazmo nurodoma, kad to meto Vašingtono šėlionės gali būti ne teoriškai, bet iš tiesų pavojingos politiniam stabilumui ne tik JAV. Tačiau šie ir panašūs pamąstymai JAV ir pasaulio žiniasklaidoje neturėjo didelės įtakos Kinijos veiksmams, nes šiuolaikiniame pasaulyje didieji žaidėjai yra per daug priklausomi vienas nuo kito, kad galėtų sau leisti daryti kiek ryžtingesnius judesius ir orientuotis į momentines problemas, o ne į ilgalaikę galių pusiausvyrą.

Bet kuriuo atveju tai, kad Kinija perka JAV vertybinius popierius, o ne atvirkščiai, rodo, kad šiuo metu planetoje vis dar funkcionuoja JAV poreikiais paremtas ekonomikos modelis. O diena, kai Pekinas, vis paskelbiantis, kad komunistinė sistema geresnė negu amerikietiškasis kapitalizmas, „atsikabins“ nuo JAV ekonomikos, dar neišaušo.

Tačiau būtų klaidinga teigti, kad Kinijos ši situacija netenkina. Būdami pragmatikai, jie puikiausiai suvokia, kad tai, kaip šiandien funkcionuoja pasaulio ekonomika, sudaro labai palankias sąlygas Kinijai užsidirbti JAV spausdinamų dolerių ir taip transformuoti savo ekonomiką bei didinti jos potencialą. Juk taip ramiai, bet užtikrintai galima pasiruošti placdarmą pergalingai perimti pasaulio finansų piramidės kontrolę. Tačiau, kaip jau įprasta, Kinija pokyčiams pasirengusi tik su sąlyga, jei viskas bus kontroliuojama ir nekels pavojaus Komunistų partijos hegemonijai.

Toks požiūris dominavo ir lapkričio 9–12 d. vykusiame valdančiosios Kinijos komunistų partijos plenume – jame buvo nubrėžtos šalies ekonomikos plėtros artimiausią dešimtmetį gairės. Kaip su tam tikru pasitenkinimu konstatavo Vakarų spauda, nors formuluotės tradiciškai neaiškios, akivaizdu, kad laisvajai rinkai ateityje projektuojamas svarbiausias vaidmuo. Pasak „Financial Times“, valstybė planuoja daugelyje ūkio sektorių laipsniškai atsisakyti kainų reguliavimo, taip pat likviduoti skirtumą tarp miesto ir kaimo žemių statuso. Manoma, kad tai sudarys sąlygas spartesnei miestų plėtrai. Plenume rengta dirva valiutos kursui ir palūkanų normoms liberalizuoti.

Taip pat daugėja ženklų, kad bus atsisakyta privalomosios registracijos, kuri kaimų gyventojus laiko pririštus prie gyvenamosios vietos. Ir Kinijos komunistai jau supranta, kad registracija stabdo šalies raidą, nes trukdo kaimiečiams su šeimomis kurtis miestuose – nelegaliai atvykę į didmiestį šeimos nariai netenka teisės į išsilavinimą ir medicininę priežiūrą. Pekinas žada keisti teises į nuosavybę, kad ne miesto gyventojai turėtų tokias pačias teises į žemę kaip miestiečiai. Tai lyg ir reikštų, kad į didmiesčius besikraustantiems kinų valstiečiams ateityje bus leista parduoti savo žemę.

Ir vėl – griežtai vadovaujant Komunistų partijai

Tiesa, čia aptariamo plenumo apibendrinančiame dokumente (komunikate) valdingai nurodoma, kad valstybės įmonės išlaikys galios monopoliją tokiuose ūkio sektoriuose kaip bankininkystė, energetika, telekomunikacijos ir transportas. Nors komunikate nurodoma, kad laisvoji rinka šalies ūkyje atliks svarbiausią vaidmenį, Komunistų partijos lemiamos įtakos neatsisakoma. Tai atsispindi ir Xi Jinpingo veiksmuose – jis dar labiau įtvirtino savo valdžią prieš kariškius ir skatina senamadišką Komunistų partijos, kaip pagrindinės ideologinės galios, palaikymo retoriką. Xi Jinpingas slopina politinę laisvamanybę, ypač tarp interneto apžvalgininkų – keli jau suimti ir laukia teismo.

Įdomu tai, kad Kinijos komunistų partija planuoja steigti valstybės saugumo komitetą, kuris veikiausiai sustiprins šalies prezidento galimybes kontroliuoti kariškius. Vakarų spauda prognozuoja, kad komitetas veiks kaip JAV Nacionalinio saugumo taryba. Taigi, tai dar vienas, nors, tiesa, formalus nusižiūrėjimas nuo JAV, be abejo, pritaikytas prie milžiniškos iš totalitarizmo dar tik besivaduojančios valstybės realijų. Paradoksalu, bet kinai daugelyje ekonomikos ir net socialinės infrastruktūros sričių stengiasi kopijuoti Vakarus, tačiau tuo pat metu paranojiškai bijo keisti ne tik ekonominę, bet ir politinę sistemą. Šį paranoja gali būti paaiškinama visų autokratinių valstybių vadovams būdinga baime, kad jei tik atleisi vadeles, nepastebėsi, kaip tarptautinės korporacijos, išnaudodamos tavo pažeidžiamumą, numaus tau kelnes. Būtent tai paaiškina, kodėl dabartinis Komunistų partijos elitas Kinijos ekonomiką suka liberalios laisvosios rinkos link, o ideologijoje tebesilaiko konservatyvių komunistinių tradicijų. Beje, valdančiosios klasės pagrindinis ekonominis patarėjas Liu Shengas žinomas kaip liberalas.

Paklusti pasaulio taisyklėms verčia ir įsitraukimas į tarptautines struktūras, tokias kaip Pasaulinė darbo konfederacija, Pasaulinė prekybos organizacija, Tarptautinis valiutos fondas, taip pat konkuravimas visame pasaulyje. Globalizacijos papročiai ir pirmiausia JAV „tikrinto“ globalaus kapitalizmo taisyklės skverbiasi į Kiniją, kartais gal net ir nelabai pastebimomis formomis. Tarkim, tarp 820 tūkst. užsienio studentų JAV universitetuose 2012–2013 mokslo metais be konkurencijos pirmavo 235 tūkst. kinų.

Šių metų liepos 30 d. žurnalo „Forbes“ numeryje cituotas banko „Morgan Stanley“ ekonomistas ir knygos „Breakout Nations“ (liet. „Išsiveržusios tautos“) autorius Ruchiras Sharma, kuris interviu kinų oficiozui „China Daily“ pareiškė, kad Kinija bus vienintelė iš keturių didžiųjų besivystančių valstybių (kitos trs: Brazilija, Rusija ir Indija), kuri pasieks Pasaulio banko nustatytus aukšto gyvenimo lygio standartus (daugiau nei 12 tūkst. JAV dolerių per metus). Jei šalies ekonomika per artimiausius metus augs 5–6 proc., vidutinės pajamos, tenkančios vienam Kinijos gyventojui, išaugs dvigubai – iki maždaug 20 tūkst. JAV dolerių per metus. Tačiau svarbiausias klausimas yra ne tai, ar pasieks ir kada tiksliai tai įvyks, nes šis procesas visų pirma naudingas viso pasaulio ekonomikai, tačiau tai, kas atsitiks su Kinija, kai joje atsiras gausus vidurinis sluoksnis.

Jauną kapitalizmą išnaudoja visi, kas netingi

Surinkimo linija "Foxconn" gamykloje
Foto: AP/Scanpix

Šių metų liepos pabaigoje po daugybės Taivano bendrovę „Foxconn“ ištikusių skandalų (įmonė gavo Savižudžių fabriko pravardę), susijusių su tragiškomis įtampos neatlaikiusių jaunų darbuotojų žūtimis, ėmė kliūti ir JAV korporacijai „Apple“. Siekdama įvairinti gamybą, ji bendradarbiauja su kita Taivano bendrove „Pegatron“. Niujorke veikianti nevyriausybinė organizacija „China Labor Watch“ paskelbė ataskaitą, kurioje nurodoma apie „Pegatron“ užfiksuotus 80 darbo, gamybos ir aplinkosaugos kodeksų pažeidimų, pradedant aplinkosaugos įstatymų nesilaikymu, pasų iš darbuotojų atėmimu (kad nepereitų į kitą įmonę), ir baigiant nepakeliamomis sąlygomis fabrikuose bei nepilnamečių darbo išnaudojimu.

Be to, maži atlyginimai verčia personalą dirbti viršvalandžius. Paaiškėjo, kad trijuose „Pegatron“ fabrikuose dirbantys 700 tūkst. darbininkų priversti darbuotis po 66–69 valandas per savaitę. „China Labor Watch“ iškėlė klausimų, kaip Taivano bendrovei pavyksta mažinti gamybos išlaidas. Paaiškėjo, kad taip, kaip JAV praėjusio amžiaus pirmoje pusėje. Be abejo, „Apple“ reputacijai suduotas rimtas smūgis – juk būtent „Pegatron“ įmonėse gaminamos naujojo „iPhone“ modelio dalys. Tačiau stebėtis šiais pranešimais, tarsi jie būtų didelis netikėtumas, gali nebent veidmainiaujantys Kinijos atstovai, kurie pradeda užmiršti, kad visa Kinijos sėkmės istorija prasidėjo nuo pigios darbo jėgos. Todėl reikės laiko, kol tai, kas buvo normali praktika, taps netoleruotina praeitimi. Žinoma, tuo atveju, jei šis pavyzdys iš tiesų demonstruoja, kad Kinijos nevyriausybinės organizacijos pradėjo kautis dėl darbo žmonių teisių, o ne paprasčiausiai trolina Kinijos gamintojus, tokius kaip „Huawei“ konkurentai.

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad nekontroliuojamos pigios darbo jėgos era eina į pabaigą, tad tarptautinės korporacijos arba turės ieškoti, kur perkelti savo gamybą, arba prisitaikyti, o tai dažniausiai reiškia viena – mokėti daugiau. Tai ir būtų viena iš Kinijos ekonomikai naudingų permainų, kelsiančių visuomenės pajamų lygį. Tačiau kai kalbame apie nevyriausybinės Kinijos organizacijos veiksmus, kuriais ginamos darbo žmonių teisės ir kurie gali būti naudingi Kinijos ekonomikai bei tam tikroms Kinijos bendrovėms, negalime nepastebėti ir kitų reiškinių, galinčių simbolizuoti daug gilesnius tektoninius lūžius visuomenėje.

Japonijos dienraštyje „Asahi Shimbun“ lapkričio 13 d. paskelbtoje publikacijoje labai iškalbingu pavadinimu „Sprogimas Šansi: kas darosi su Kinija?“ pasakojama apie kelis sprogimus šios Kinijos vakarinėje dalyje esančios provincijos sostinėje prie Komunistų partijos skyriaus būstinės. Vienas žmogus žuvo, aštuoni buvo sužeisti. Šioje provincijoje išgaunama daugiausia kiniškos akmens anglies, ja kūrenama dauguma šalies elektros jėgainių ir taip, tiekiant pigią elektros energiją, palaikomas ekonomikos konkurencingumas bei augimas.

Tiksliai identifikuoti, kas tapo sprogdinimų priežastimi, nėra lengva. Šansi veikia ir valstybinių korporacijų, ir daugybė mažų bei vidutinių įmonių. Nemažai verslininkų sugebėjo susikrauti kapitalą iš vyriausybės vykdomos atsilikusių vakarinių provincijų ekonomikos skatinimo politikos, ignoruodami darbo saugos reikalavimus šachtose arba naudodami vergų darbą, kai dirbti buvo verčiami pagrobti žmonės ar net žmonės, turintys proto negalią. Be to, dėl akmens anglies verslovių plėtros daug žmonių prievarta turėjo palikti savo namus.

Jokia paslaptis, kad Kinijoje socialinė atskirtis – viena didžiausių planetoje. Kinai su tokia neteisybe pradeda nesitaikstyti. Japonų dienraštis pateikia statistiką, esą demonstracijų ir pasipriešinimo aktų šalyje sparčiai daugėja – nuo 60 tūkst. 2003 m. iki 180 tūkst. 2011-aisiais. Pekino išlaidos viešajai tvarkai palaikyti (Kinijoje tai vadinama išlaidomis visuomenės saugumui) išaugo nuo 330 mlrd. juanių 2007 m. iki 700 mlrd. juanių 2012-aisiais ir viršijo gynybos biudžetą.

Didėjantis protestų skaičius rodo, kad kinai stebi, kas vyksta pasaulyje, ir mokosi kovoti dėl savo teisių. Tik suteikia tam kiniškas formas ir naudojasi kiniška frazeologija. Tarkim, valstiečiai, iš kurių korumpuoti valdininkai vykdydami dabartinę reformą atima žemę, savo skunduose aukštesnei valdžiai rašo, kad jų tikslas nėra versti Komunistų partiją, tačiau valdžia neturinti pažeisti jai suteikto vadinamojo dangaus mandato (Kinijoje šimtmečiais taip grįstas valdžios teisėtumas).

Vertinant visuomenės nepasitenkinimo priežastis, reikėtų atsižvelgti ir į gamtosaugos problemas, kurios Kinijoje tik didėja. Tuo metu, kai Kinijos komunistų partijos lyderiai į kiekvieną naują problemą žiūri kaip į galimybę ją sprendžiant ir investuojant iš užsienio prekybos uždirbtus JAV dolerius skatinti ekonomikos augimą, paprastiems kinams su šiomis problemomis reikia gyventi.

Ar įmanoma sukontroliuoti vidurinį sluoksnį?

Pasak Vilniaus universiteto Orientalistikos centro sinologijos lektoriaus Vyčio Siliaus, Kinijos ekonomikos modelis artėja prie vakarietiško. Be abejo, jis turi specifinių kiniškų bruožų. Tiesa, kol kas tai tik bandymai ir socialiniai eksperimentai, pavyzdžiui, kai kurių provincijų miesteliuose bandoma diegti demokratiją, vietos bendruomenė balsuodama sprendžia savo problemas ir renka vietos valdžią. Teigiama, kad tai kinus tenkina, nes tradiciškai jiems demokratija svarbiausia žemiausiu – bendruomenių savivaldos – lygmeniu ir nelabai rūpi renkant aukščiausią šalies valdžią. Tačiau argumentus dėl to, kad tai kiniška tradicija, reikia vertinti kritiškai, nes daugelyje pasaulio valstybių prieš kelis šimtmečius tradiciškai realią valdžią turėjo monarchai, tačiau šios tradicijos nesugebėjo išsaugoti net Didžioji Britanija. Todėl, stebint šiuo metu Kinijos įgyvendinamus sprendimus, tiek pačiai Kinijai, tiek Vakarų valstybėms reikės atsakyti į daugybę klausimų – tai nulems, koks pasaulis bus šio šimtmečio 3 dešimtmetį.

Visų pirma kyla klausimas, ar Kinijai, siekiančiai išsivaduoti iš ekonomikos priklausomybės nuo pigios darbo jėgos eksporto ir sukurti tvirtą vidurinį sluoksnį, kuris išaugintų ir stabilizuotų vartojimą šalies viduje, pavyks atlikti šią transformaciją nedemokratinant politinės sistemos. Šis klausimas labai įdomus – juk demokratiška aplinka palankesnė kūrybai ir naujovėms, todėl pereinant nuo tekstilės prie aukštųjų technologijų pramonės ir siekiant pirmauti skaidrios konkurencijos sąlygomis neklystančios partijos dominavimas gali tapti trukdžiu. Be jokios abejonės, jei konkurencijos sąlygos bus ne tokios skaidrios, Kinija, siekdama stiprinti savo verslo pozicijas pasaulinėje rinkoje, bus pasirengusi išnaudoti visą valstybės aparatą, tad kontrolė kartu su struktūrine bei finansine parama gali turėti teigiamų rezultatų. Tačiau šiuo atveju JAV ir ES turės atsakyti į klausimą, kada tai, kad privačioms Vakarų korporacijoms reikia konkuruoti su Kinijos palaikomomis valstybinėmis bankininkystės, energetikos, telekomunikacijų ir transporto įmonėmis, peržengs leidžiamų konkurencinių iškraipymų ribas.

Vis dėlto esminis klausimas, į kurį neišvengiamai atsakys ateitis, yra šis – ar Kinijos sukurtas vidurinis sluoksnis norės gyventi ideologinio ir neklystančio politinio režimo šešėlyje? Stebėti šį procesą bus labai įdomu, nes bepigu Rusijai kontroliuoti padėtį, kai oligarchus aptarnaujantys asmenys sudaro didelę dalį Rusijos vidurinio sluoksnio, todėl kontroliuodamas oligarchus kontroliuoji ir vidurinį sluoksnį. Kaip Kinija kontroliuos savąjį ir kiek leisis būti kontroliuojama jo, bus labai įdomu stebėti, nes sekti pasakas apie tai, jog demokratija pavojinga todėl, kad Komunistų partija gali prarasti valdžią ir tada valdys JAV bendrovės vidutinio rango vadybininkas, gali išnaudojamai ir skurstančiai visuomenės daliai, o vidurinį sluoksnį apgauti daug sunkiau. Jo atstovai geriau supranta, kad labiausiai bijoma prarasti valdžią ir kas atsakingas už tai, kad tam tikrų veikėjų turtas kasmet išauga milijardais, o užterštoje aplinkoje reikia gyventi jiems.